Basf a1 17 10 23 Basf m1 17 10 23
Gyvenimas toks...
Tomas Raudonius: „Verslo sėkmė – ne duotybė, o kasdienių pastangų rezultatas“ Verslo pozicija

Žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ atsiradimą paskatino geriausi užsienio pavyzdžiai ir Lietuvos pieno gamintojų poreikis turėti savo perdirbimo verslą.

Į gamybos kooperatyvą susibūrusiems ūkininkams teko susirungti su rinkoje dominavusiomis stipriomis privataus kapitalo pieno perdirbimo įmonėmis. Konkurencinėje kovoje dėl žaliavinio pieno „Pienas LT“ išsilaikė ir dabar jau stovi tvirtai, didžioji dalis produkcijos eksportuojama, vyksta gamybos plėtra, o už vartų – eilė norinčiųjų tapti kooperatyvo nariais.

„Pienas LT“ dirba ne tik sėkmingai, bet ir pelningai. Todėl žinia, kad iš valdybos pirmininko pareigų (iki kadencijos pabaigos likus truputį daugiau nei metams) nutarė trauktis Tomas Raudonius, dar labiau netikėta.

Bioversija 23 09 01 m7

T. Raudoniaus sprendimas nėra spontaniškas, jį lėmė svarbios aplinkybės. „Atsižvelgdamas į organizmo siunčiamus signalus ir darbų apimtis esu priverstas perskirstyti darbo krūvį. Įvertinau ir tai, kad dabar palankus momentas pokyčiams – paruošta strategija kooperatyvo plėtrai ir šiame etape tinkamiausia perduoti vairą“, – sprendimo motyvus nurodo T. Raudonius.

Rubrikoje „Verslo pozicija“ – pokalbis su Tomu RAUDONIUMI apie pienininkystės verslo sąlygas, prielaidas, kurios leido ūkininkų kooperatyvui įsibėgėti, konkurenciją, kolektyvinius sprendimus ir svarbiausią sėkmės akcentą – žmones.

Kokie veiksniai, sąlygos leido nelengvai įsibėgėjusiam projektui tapti pasaulinės pieno rinkos žaidėju?

Esminis ir pagrindinis dalykas – narių užsispyrimas bet kokia kaina tapti nepriklausomiems nuo privačių pieno perdirbėjų. Tik tai leido verslą išvystyti. Kiti svarbūs veiksniai – pavyko pasamdyti aukšto lygio specialistus, kuriuos vienijo supratimas, kad tai prasminga veikla. Savirealizacijos galimybė, motyvacija dirbti pieno gamintojams, prisiimant asmeninę riziką (patirties nebuvo, juk tai pirmasis toks darinys Lietuvoje ir Baltijos šalyse), daugeliui buvo lemiamas faktorius. Ėjome per kančias į žvaigždes, bet to reikėjo, mus tai sustiprino.

Konkurencija Lietuvos ir pasaulio pieno sektoriuje buvo ir yra didelė, kaip išsikovojote vietą po saule?

Pradiniame etape didžiausia konkurencija vyko dėl žaliavos. Todėl teikėme papildomų naudų pieno gamintojams, laikėmės lygiateisiškumo principo ir mokėjome sąžiningą kainą, tokiu būdu į kooperatyvą pavyko pritraukti narių. Dabar gamybai visiškai užtenka narių tiekiamos žaliavos, nereikia pirkti vadinamojo komercinio pieno. 

Žengėme į konkurencingą rinką, ji nebuvo tuščia, todėl pirmiausia akcentavome kokybę. Bet ir pats verslo modelis to reikalavo – aukštos pridėtinės vertės pieno baltymų gamyba, kurie pasaulyje yra konkurencingi. Kokybė šiandien leidžia mums konkuruoti pasaulyje su tokiais gigantais, kaip Naujosios Zelandijos „Fonterra“, skandinavų „Arla“ ar Vokietijos „Milei GmbH“.

Lietuvoje, vykstant konkurencijai, mitų apie mus sklandė įvairių, bet tai, kad šiandien jau turime pakankamai pieno iš savo narių ūkių, daug ką pasako. Mūsų esminis siekis – kad nariai, kuriems už žaliavą mokame rinkos kainą, dar gautų ir papildomos naudos iš gamyklos – su jais dalijamės pelnu, vykdome centralizuotus pirkimus.

Pernai pelnu su ūkininkais jau dalijotės, ar pavyks šiais metais uždirbti pelno?

Pelno ir šiemet turėsime, tik gerokai mažiau negu 2022-aisiais. Dalį pelno panaudojome pirmą pusmetį, palaikydami aukštesnę pieno supirkimo kainą, kad nariams pieno krizės įtaka būtų kuo mažesnė, kad jie nepriimtų blogų sprendimų. Likusį pelną skirstysime ir spręsime, ką su juo daryti, tikėtina, investuosime toliau.

Kokias sąlygas įvardytumėte kaip palankas verslui, o kurios – nepalankios?

Palankios sąlygos – ūkininkų noras būti nepriklausomais. Kooperatyvo startui labai padėjo ir valstybės parama, kuri ir toliau išlieka labai svarbi kooperatyvo plėtrai, investicijoms, todėl džiaugiamės, kad mums jau paskirta 6 mln. Eur paramos, kuri bus panaudota gamybai plėsti. Pirmasis nedidelis plėtros žingsnis bus žengtas dar šią žiemą, o didysis numatomas 2026 metais. 

Mūsų veiklą reglamentuoja Kooperatinių bendrovių įstatymas, kuris nepritaikytas dideliam, su didelėmis investicijomis, kooperatiniam verslui. Dar ir dabar darbo grupėse daug diskutuojame, vis dar gyvas teiginys, kad kooperatyvai turėtų jungti „varguolius ūkininkus“, jų veikla turi būti be rizikos, be piniginių investicijų, pelnas skirstomas tik pagal apyvartą. Toks supratimas apie kooperaciją yra ydingas. Vis tik kooperatyvų asociacijų dėka yra parengti Įstatymo tobulinimo projektai. Žemės ūkio ministerija supranta pokyčių būtinybę, tik stengiasi tai įgyvendinti išvengdama rizikų. Tad į priekį judame iš lėto.

Nemaloniai nustebino, jog, nepaisant to, kad ŽŪK „Pienas LT“ yra įsikūręs Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje, šiemet buvome priversti rinktis, ar taikyti pelno mokesčio lengvatą. Diskutavome įvairiais lygiais – su VMI, Finansų ministerija, bet jų išaiškinimas mums nepalankus, todėl nutarėme atsisakyti  0 proc. mokesčių tarifo.

Kokiais principais grindžiate santykius su „Pienas LT“ akcininkais – ūkininkais? Jums galbūt lengviau su jais rasti kalbą, nes pats esate ūkininkas?

Tai yra bendraturčių santykis. Kiekvienas mūsų narys yra savo ūkio vadovas, tad per susirinkimus vadovų susirenka pilna salė. Kai visi tai supratome, pradėjome daugiau diskutuoti, tartis ruošdamiesi svarbiems sprendimas, įsiklausyti į atskirų narių nuomonę, įžvalgas, tada ir santykiai pasikeitė. Ar visi visada patenkinti? Tikrai ne. Bet prisitaikyti, rasti sutarimą kooperacijoje būtina.

Mes, ūkininkai, esame racionalūs žmonės ir tas racionalumas padeda nugalėti emocijas. Anksčiau mūsų ūkininkų „diskusija“ būdavo tik tokia – noriu gauti europinę kainą. Bet kaip tą padaryti, jiems nebuvo įdomu. Vakarų ūkininkai nuolat diskutuoja, ką turi gaminti, į ką perdirbti, kad pelningiau parduotų. Dabar jau ir mūsų kooperatyvo nariai panašiai mąsto ir apie tai kalba, svarsto, kaip gaminti ir kur parduoti, kur ir kokio dydžio rinkos yra ir pan. Taip artėjame prie tikrojo supratimo, koks yra kooperatinis verslas. 

Ar įvertinę visus pokyčius galime sakyti, kad projektas „Pienas LT“ jau tapo sėkmingu verslu?

Sutinku su tokiu vertinimu. Manau, gera iliustracija yra tai, kad gamybai visiškai užtenka narių tiekiamos žaliavos, apie 100 ūkininkų stovi eilėje ir laukia galimybės prisijungti prie kooperatyvo. Tai rodo, kad mumis pasitiki ir mato perspektyvą.

Mums skirta viena pirmųjų 18 mln. Eur valstybės parama gamyklai statyti ir įrangai atsiperka kasmet nuo 2021-ųjų – 1 centą per visą Lietuvoje pagaminamą pieną sudaro maždaug 17 mln. Eur. Dėl „Pienas LT“ veiklos visoje Lietuvoje pieno kaina 1–2 ct pakilo visiems ūkiams, persiskirstė pajamos iš privačių pieno perdirbėjų į pieno ūkius. Toks ir buvo tikslas – paremti pieno gamintojus.

Bet sėkmė – ne duotybė, o kasdienių pastangų su mažomis pergalėmis ir nesėkmėmis rezultatas. Verslas, kaip ir gyvybė, turi savo gyvavimo ciklą ir niekada negali atsipalaiduoti, už jį reikia kovoti.

Kaip tvarkotės su tebesitęsiančia pieno krize? Ir kaip „Pienas LT“ yra pasirengęs būsimoms krizėms?

Krizes išgyvenu gana asmeniškai. Per šią krizę labai skausmingai priėmiau informaciją, kad vidutiniams ūkiams kai kurie perdirbėjai moka dvidešimt kelis ct už pieno litrą. „Pienas LT“ pirmąjį pusmetį savo nariams palaikė aukštesnę kainą iš sukauptų rezervų, tai padėjo metų pradžioje gauti didesnę kainą ir kooperatyvui nepriklausantiems pieno ūkiams. Bet netrukus užpildėme gamyklą savo narių pienu. Taip sutapo, kad tuo metu ir Lenkijoje už importuotą pieną buvo mokama labai mažai, tad nebeliko alternatyvų parduoti žalią pieną, o tai sudarė terpę mažinti pieno supirkimo kainą Lietuvoje žemiau skausmo ribos.

Liūdina žinios apie perdirbėjus, kurie giriasi uždirbtais didžiuliais pelnais – per pieno kainų krizę jie turtėja skriausdami ūkininkus. Pavyzdžiui, per 2023 m. pirmus devynis mėnesius viena iš pieno perdirbimo įmonių uždirbo 12,6 mln. Eur grynojo pelno, o ES parama ūkininkams pieno kainų krizei sušvelninti sudarė 10,66 mln. eurų.

Iš anksto ruošdamiesi būsimoms krizėms, kooperatyve diskutuojame apie instrumento sukūrimą pajamų stabilumui palaikyti. Lietuvoje pieno supirkimo kainų svyravimas yra labai didelis. Viena vertus, dėl to, kad esame pieno produktus eksportuojanti šalis, priklausome nuo rinkų, kita vertus, susidaro situacijos, kurios leidžia numušti kainą iki labai žemo lygio, nors reali veikla leistų mokėti daugiau. Tad ūkiai turi stiprinti savo derybines galias.

Gera žinia, kad šiandien „Global Dairy Trade“ platformoje jau matome atsigaunančią pieno produktų paklausą, tai daro įtaką ir pieno supirkimo kainai – ji didėja.

Kokius verslo sąlygų, rinkų, kultūrinius, socialinius skirtumus pastebite plėtodami verslą, palaikydami santykius su užsienio partneriais, klientais?

Skirtumų yra. Bet mūsų pagrindinės rinkos yra Vakarų Europoje, tad supratimas yra panašus, kultūriniai skirtumai nedideli – esame stipriai orientuoti į rezultatą, aukštą produktų kokybę ir standartus. Bendradarbiavimas su Vakarų Europa suteikia stabilumo, čia mažesnės rizikos. Bet yra kitų rinkų, kur procesai labai lėti, ilgai užtrunka, kol patenki į tiekėjų sąrašus. Vienas naujausių mūsų gautų ekologinių produktų sertifikatų atkeliavo iš Japonijos. Daug kur santykiai grindžiami asmeniniu bendravimu ir, pavyzdžiui, Azijoje, tarpvalstybiniais santykiais. Kai kuriose šalyse yra ir kalbos barjeras, tad reikia ieškoti vietinių distributorių ar agentų.

Kultūriniai skirtumai juntami atitikties sertifikatuose – juose keliami reikalavimai halaliniam, košeriniam maistui ir kt. Supratimą apie įvairių šalių reikalavimus reikia turėti skirtingą, labai gerbiu tą darbą dirbančius mūsų kooperatyvo specialistus. 

Jūs pats turite didelį ūkį, verslą, ėmėtės vadovauti ir tuo metu dar sunkius laikus išgyvenančiam pieno kooperatyvui. Kokie motyvai jus paskatino žengti tą žingsnį?

Kooperatyvo valdyboje buvau nuo 2011-ųjų. Mačiau, kad „Pienas LT“ yra Lietuvos pienininkystės širdis, palaikantis sektoriaus gyvybę. Toks požiūris leido lengvai priimti sprendimą imtis atsakomybės ir vesti kooperatyvą į priekį. Darbą pradėjau, kai turėjome neigiamą veiklos pelną, nepakeliamą naštą išmokėti pajus išstojusiems nariams. Maža to, tuometis Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas buvo uždėjęs mums nesąžiningumo šleifą europiniu lygiu (2016 m. tuometinis Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius buvo viešai pasakęs, jog „Pienas LT“ gamyklos projektas kelia daug abejonių – red. past.). Tai sukėlė papildomų sunkumų, ypač kalbantis su bankais. Bet kooperatyvo narių ryžtas daryti viską ir net daugiau, kad „Pienas LT“ išliktų, buvo tiesiog neįtikimas. Daugelis kooperatyvo išlikimo svarbą iškėlė aukščiau savo ūkių. Ta stiprybė išlikusi iki šiol.

Su kokiomis mintimis po 5 metų paliekate „Pienas LT“ valdybos pirmininko pareigas?

Verslas yra gyvas organizmas, o jo gyvybę geriausiai palaiko verslo plėtra. „Pienas LT“ yra paruoštas plėtrai ir dabar toks verslo ciklas, kuriame geriausiai perduoti vairą į naujas rankas. Gerai, kad naujas vadovas galės prisiimti atsakomybę nuo pat plėtros projekto vykdymo pradžios ir jį įgyvendinti. O aš esu dėkingas visiems kooperatyvo nariams už suteiktą pasitikėjimą ir visai bendruomenei už kartu įgyvendintus bendrus sprendimus. Pasitikėjimo tikrai reikėjo tam, kad ateitume iki ten, kur esame šiandien.  

Kooperatyvą, kurio nariu lieku, po 10 metų matau dvigubai didesnį, tikėtina, su stipresnėmis eksporto pozicijomis ir įžengusį į vietinę rinką. Kitas aspektas – kooperatyvo narių ūkiai plėsis ir stiprės, tam padės ir dalijimasis gerąja patirtimi tarpusavyje. Mūsų ūkiai šuoliui turi geresnę platformą. Tad ir kooperatyvo verslas, ir jo narių ūkiai taps stipresni.

Dėkoju už pokalbį.

Autorius: Dovilė Šimkevičienė
Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Apklausa
Ar tenkina išmokų avansai?
Visos apklausos