Kaunas. Stilizuoti augalų ir gyvūnų raštai: gyvatėlės, tulpelės, lelijos, įvairiai išdėstytos pasikartojančios geometrinės figūros audiniuose, medžio, akmens, odos dirbiniuose – tai tautodailėje sutinkami motyvai. O kur dar kryžiai, koplytstulpiai, kurie žavi ne tik kitų šalių žmones, bet ir mums atveria neišsenkamus pasaulio sampratos klodus, tautos šaknis, istoriją.

LR Seimas, pritardamas Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) siūlymui, 2020-uosius paskelbė Tautodailės metais.

Tautodailė, arba sinonimiškai vartojamas terminas liaudies menas, yra labai svarbi etnokultūrai, tai tautos dvasinės ir materialinės kultūros dalis, kuriama iki pat šių dienų.

Meistrai kuria taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinius iš medžio, akmens, metalo, odos, kaulo, šiaudų, gintaro ar kitų medžiagų. Tautodailė yra labai glaudžiai susijusi su liaudies pasaulėjauta, su buitimi, tam tikros šalies ir kultūros papročiais bei apeigomis.

EKGT siūlymas paskelbti Tautodailės metus yra paremtas nuostata, kad tautodailė turi didžiulę reikšmę mūsų valstybei: tautodailininkų raiška sklinda per nacionalines šventes, parodas, kūrybines stovyklas, plenerus, seminarus, galerijas ir t. t. Tai ypač svarbi Lietuvos etnografinių regionų kultūriniam gyvenimui sritis, ji padeda plėtoti kultūrinį turizmą ir išsaugoti regioninį savitumą.

Be tautodailės būtų sunku užtikrinti lietuviškos kryždirbystės tradicijų tęstinumą, kurio siekis įtvirtintas 2001 m. įtraukus Lietuvos kryždirbystę į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Dėl išskirtinių tautodailininkų darbų visuomenė vis labiau domisi tautiniu kostiumu, kalvystės, medžio skulptūros ir kitomis liaudies meno tradicijomis.

Tautodailės metais paskelbti atsižvelgiant ir į tai, kad 2020 m. sukanka 130 metų, kai gimė Lietuvos dailės istorikas ir kritikas, grafikas, lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininkas, nusipelnęs meno veikėjas Paulius Galaunė.

Tautodailės metų minėjimo plane numatyta populiarinti lietuviško tautinio kostiumo, kalvystės, medžio skulptūros, keramikos, kitas tautodailės sritis. Visuomenė ir ypač jaunimas bus skatinami domėtis tautodailės istorija, suvokti jos kultūrinę ir meninę vertę.

Medžio drožėjai – arčiausiai gamtos

Medžio drožyba bei raižyba yra sudėtingas, kantrybės ir kruopštumo reikalaujantis amatas.

Ukmergiškis skulptorius, medžio drožėjas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, Ukmergės skyriaus vadovas, liaudies meno parodos „Aukso vainikas 2019“ laimėtojas, Ukmergės r. garbės pilietis Rimantas Zinkevičius teigia, kad tautodailė – tai liaudies kultūrinis veidas, tai ta sritis, kuri parodo, kuo mes esmiškai skiriamės nuo kitų tautų.

Paklaustas, kas jam yra tautodailė, meistras atsako, kad tai visas jo gyvenimas. Apie 1977 m., baigus tuometinę Kauno Stepo Žuko meno mokyklą (dabar Kauno kolegijos Vienožinskio menų fakultetas), prasidėjo profesionalus kelias, kuris ir po daugiau kaip 40 metų yra pilnas sumanymų, idėjų, užsakomųjų darbų. Jie – ne tik jo saviraiška, bet ir pragyvenimo būdas. Tiesa, pradėjęs drožinėti Rimantas apie uždarbį negalvojo, pirmiausia ėjo, kur širdis vedė.

Rimanto Zinkevičiaus darbo Popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje atminimui fragmentas

„Jau vaikystėje ir drožiau, ir lipdžiau“, – prisimena tautodailininkas. Nors šeimoje menininkų nebuvo, bet tėčio mama, Rimanto močiutė, audė, mezgė, pati kūrė raštus. Tėtis taip pat gražiai piešė ir šiek tiek pamokė sūnų, tačiau pats šių gebėjimų toliau neplėtojo. Rimantas norėjo studijuoti keramiką, tačiau pirmais metais neįstojo į šią specialybę, o paruošiamojoje grupėje tuo metu buvo medžio drožyba, tad būsimasis meistras per metus glaudžiau susigyveno su šia sritimi. Keramika iki šiol yra jo širdyje, nors jai skiria labai mažai laiko.

Paklaustas apie jam pačiam svarbiausius darbus nusijuokia, kad to klausia nemažai kas, tačiau jis visiems darbams skiria vienodai jėgų ir širdies: „Darau, kas rūpi.“

R. Zinkevičius sukūrė ne vieną šventųjų skulptūrą, padarė daug Rūpintojėlių, prakartėlių, kryžių ir koplytstulpių. Savo namuose yra įkūręs muziejų, kuriame gausu meistro išdrožtų prakartėlių, angelų, rūpintojėlių ir pasakų veikėjų. Darbų gausu ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čekijoje, Belgijoje, Švedijoje.

Kaip vieną didžiausių savo darbų meistras pamini Kauno r., Rumšiškėse, prie Lapteviečių palapinės, pastatytą 5 skulptūrų kompoziciją, kurią sukūrė remdamasis vieno tremtinio piešinėliais ir atsiminimų nuotrupomis keliuose lapuose. Skulptūrose meniškai pavaizduotos mokslo, laidotuvių, žvejybos ir kitos temos. „Tai bene didžiausias pastarųjų metų darbas, gal šiek tiek nutolęs nuo tautodailės, tačiau jis man svarbus“, – tarsteli medžio skulptorius.

2017 m. jis pelnė liaudies skulptoriaus, medžio drožėjo, kryždirbystės meistro Liongino Šepkos premiją (šia premija apdovanotas ir 2010 m.) už darbą „Šventieji ir pasauliečiai“. Penkis specialiai šiam konkursui išdrožtus kūrinius įsigijo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Kai gyvą kūrybinį darbą menininkas įvardija Lietuvos tūkstantmečiui sukurtas Lietuvos didžiavyrių: Vytauto Didžiojo, M. Mažvydo, K. Donelaičio, M. K. Čiurlionio ir kt. skulptūrines kompozicijas.

„Šiuo metu man įdomiausia kurti interjerines kompozicijas iš daug figūrų, – savo darbus aptaria R. Zinkevičius. – Tokias daugiaplanes iš, pavyzdžiui, 10 figūrų skulptūras.“

Meistras dirba išskirtinai tik iš ąžuolo medienos, nes tai taurus, stiprus ir tvirtas medis. „Ąžuolo mediena, jei moki su ja apsieiti, graži pati iš savęs, jos nereikia net dažyti“, – konstatuoja tautodailininkas.

Jis pamini ir precedento neturintį įvykį, kai plaukdamas su draugais 2018 m. vasarą iš Šventosios upės ištraukė ten ilgai gulėjusį galingą, nuo laiko, vandens poveikio pajuodusį ąžuolo rąstą. Atidavus tyrimams paaiškėjo, kad šiam medžiui gali būti 5 650 metų. Dabar daro nemažai iš jo darbų, mediena labai savotiškai leidžiasi apdirbama.

Sausio 5 d. Alytaus kultūros centre vykusioje penkioliktoje Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamoje konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“ Rimantas Zinkevičius pelnė Aukso vainiką už kryždirbystės paminklus (Lietuvos nacionalinio kultūros centro nuotr.)

LR Seimo paskelbtais Tautodailės metais medžio drožėjas tikisi daugiau dėmesio ir valstybinės paramos tautodailei.

Žolynuose – jėga

Rankų darbo kūrinius: paukštukus, kryželius, saulutes, verbeles, sodus ir kitas kompozicijas, puoštas šermukšniais, bitkrėslėmis, iš Lietuvos laukų žolynų kurianti tautodailininkė Gintvilė Giedraitienė žavi unikalumu ir nenusakomu trapumu.

Jos kompozicijas vertinantys žmonės pastebi, kad sunku perduoti jausmą, kurį sužadina G. Giedraitienės (moteris viešoje erdvėje žinoma Giedražolės vardu) kūrinių šviežio šieno kvapo dvelksmas, stiebelių lankstumas, paukštukų tikrumas. Kiekviename kūrinyje užkoduotos vis kitos prasmės, širdimi prisilietusiems užkabina vis kitas vidines stygas.

 „Įkvėpimą šiems darbams gavau maldoje, labai mėgau gamtą, pievą, žolynus, kalbėdavausi su jais, rašiau eilėraščius. Vieną dieną gimė paukščiai, kryžiai. Pati nustebau, jau daug metų negaliu sustoti juos dariusi. Pati šienauju žolę sodyboje, renku žolynus, uogas, kuriu kompozicijas. Viską darau iš širdies ir su meile. Jei kurią dieną tos meilės nejaučiu, tai ir nedarau“, – teigia G. Giedraitienė.

Giedražolės kūriniai ateina iš širdies ir laukų žolynų

***

Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) vienija per 2 tūkst. narių. LTS Lietuvos regionuose turi šešis savo skyrius. Juose buriasi audimo, skulptūros, medžio dirbinių, pynimo, grafikos, tapybos, keramikos, kalvystės, juvelyrikos, paprotinių menų meistrai. Sąjunga padeda aktyviai ginti savo narių autorines teises, dalyvauja Europos meno tarybos (ECA) veikloje. Per metus LTS vidutiniškai surengia apie 150 renginių: kūrybinių-teorinių seminarų, plenerų, įvairių kūrybos žanrų parodų, dailės dienų, konkursų, mugių ir kt.