Raseiniai/Jurbarkas. Grynaveislių mėsinių galvijų augintojus mažesniuose rajonuose galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Vienus stabdo galvijų įsigijimo kainos, kitus - išankstinė nuostata, kad tai, kas nauja - rizikinga ir nepatikima. Bet rizika ir iššūkiai ne visiems užkerta kelią, kai kuriems tai atveria duris į sėkmę. Tam pritaria Vaida Matijošaitytė, kartu su gausia savo ir tėvų šeimyna puoselėjanti kaime įsigytą sodybą ir auginanti šarolė veislės mėsinius galvijus.

Klausimą „Kam jums to reikia?" jaunoji ūkininkė Vaida ir jos namiškiai sako girdėję šimtus kartų. Raseiniuose jie turi darbus, stabilų pragyvenimo šaltinį, būstą, tad daugelis draugų ir pažįstamų nesupranta, kam miestiečio gyvenimą reikėjo apsunkinti ūkio darbais.

„Žmonės laisvalaikį praleidžia įvairiai. Vieni po darbo ar savaitgaliais lankosi kavinėse, kiti - teatruose, treti kopia į kalnus, o mes skubame į ūkį. Mums patinka čia dirbti, o po darbo pailsėti. Ir dabar atostogas išnaudojame šienapjūtei ir didesniems ūkio darbams,  - mintimis dalijasi jaunosios ūkininkės Vaidos mama Laima Matijošaitienė, prisimindama pirmuosius gyvenimo sodyboje metus, kai visa šeima suko galvas, kaip tikslingiau panaudoti kartu su sodyba įsigytą žemę ir mišką.

Jaunoji ūkininkė Vaida Matijošaitytė (centre) su vyras Henriku ir judviejų mažyliais, mama ir jos draugu Vytautu

„Galvojome išnuomoti, bet nenorėjome, kad žemę užtręštų, nualintų. Apsisprendėme patys ūkininkauti. Svarstėme, gal auginti mėsinius galvijus galovėjus. Paskui žurnale „Mano ūkis" pamatėme šarolė veislės veršelių nuotraukas. Mums jie labai patiko. Tų pačių 2006-ųjų gegužę atsivežėme pirmas aštuonias veislines telyčias iš Šilutės veislininkystės stoties. Už vieną veislinę telyčią mokėjome 8000 litų, dalį, kaip žinia, subsidijavo valstybė. Taip mūsų poilsio sodyba virto ūkiu".

Žinių semiasi iš specialistų

Raseiniškiai į ūkininkavimo užmojus žvelgė rimtai. Nesitenkindami kukliomis žiniomis apie mėsinę galvijininkystę, ieškojo tiesioginių kontaktų su specialistais. „Išties sunku tada buvo ką pasirinkti, nes apie mėsinę galvijininkystę prieš 20 metų mažai kalbėta, o ir dabar tos informacijos nėra daug", - prisiminimais dalijasi Laima, kurios jaunystė prabėgo kaime, o pirmoji specialybė buvo zootechnika. Dukra Vaida, kuriai dabar patikėtas ūkio vairas, kaimo gyvenimą anksčiau mačiusi tik atostogų pas senelius metu.

Ūkininkauti pradėjusi šeima, norėdama daugiau žinoti apie šarolė galvijus, užmezgė ryšius su jų augintoju Prancūzijoje Ernestu Hiofeliu. Atvykęs į Lietuvą, jis padėjo išsirinkti tinkamiausią veislinį bulių. Ūkininkaujantys miestiečiai ir dabar su Prancūzijos ūkininku palaiko draugiškus ryšius, džiaugiasi jo apsilankymais Lietuvoje, o tuo pačiu, ir jų sodyboje.

Šį veislinį jautį išrinkti padėjo ūkininkas E. Hiofelis iš Prancūzijos. Sveria jis maždaug 1 toną 300 kg. Kai vežė į sodybą, sunkvežimio grindys neatlaikė tokio svorio. Nepaisant grėsmingos išvaizdos, bandos reproduktorius visai ramaus būdo, nekelia jokių rūpesčių

Dėl bandos įvairovės ir dydžio apsispręsti ūkininkams padėjo prof. Česlovas Jukna. Šeima vis svarstė, gal vertėtų įsigyti ir kitų veislinių mėsinių galvijų. Č. Jukna patarė neformuoti dviejų bandų, nes ūkis nedidelis, 50 ha žemės. Taip šeima apsistojo ties viena banda, kurioje dabar auga 26 mėsiniai galvijai: 13 karvių, veislinis bulius ir prieauglis.

„Turime dvi genetines linijas - prancūzų ir vokiečių. Mes dar 2007 metais paprašėme mūsų draugo prancūzo, kad jis atvežtų iš Prancūzijos keturias veislines telyčaites. Jos tikrai dailios, gražios, tačiau pirmenybę aš atiduodu ne prancūzų, bet vokiečių genetinės linijos karvėms, kurias pirkome iš Šilutės veislininkystės ūkio. Jų ir veršeliai stipresni, ir jos pačios tvirtesnės, sveikesnės," - pasakoja Laima Matijošaitienė.

Ekologinis ūkis pasirinktas neatsitiktinai

„Mūsų ūkis ekologinis. Galvijus šeriame tik žole ir šienu arba šienainiu. Šienainis neturi būti per daug drėgnas, kaip silosas. Ūkininkavimo pradžioje nuo pernelyg šlapio šienainio karvės apnuodijo veršelius, tad patyrėme nuostolių. Bet iš klaidų mokomės, įgyjame patirties. Mums vystyti ekologinį ūkį labiausiai apsimoka, nes auginant grūdus reikėtų didelių sąnaudų. Paslaugos brangios, technikos turime nedaug", - sako Laima, rodydama kieme stovinčią pjaunamąją ir du traktorius. Vieną jų kartu su frontaliniu krautuvu dukra pirko pasinaudojusi parama jaunajam ūkininkui.

Šeima sutinka, kad technikos jiems trūksta, bet kol kas verčiasi su tuo, ką turi. „Pievas nusipjauname patys, o paskui perkame paslaugas. Visko ir taip nespėtume nudirbti," - sako tris mažylius auginanti Vaida, pripažindama, kad šiuo metu nedaug tegali prisidėti prie ūkio darbų. Didžiausia ūkio paspirtis - vyras Henrikas ir mama Laima su gyvenimo draugu Vytautu. Šeima džiaugiasi, kad sodyboje pavyko apgyvendinti patikimus žmones, kurie prižiūri besiganančius galvijus.

Šarole veislės karvės dviejų genetinių lininjų - prancūzų ir vokiečių. Prancūzų grakštesnės, vokiečių ištvermingesnės, tvirtesnės

„Priežiūros jiems nedaug reikia. Žolės ganyklose užtenka, tereikia girdyklą pripildyti vandens," - sako ūkio kūrimo iniciatorius Vytautas, su šypsena prisimindamas pirmuosius rūpesčius, kai galvijai pasprukdavo iš aptvaro. Viena telyčaitė išbraidžiojusi aplinkinius miškus namo sugrįžo po poros savaičių. Dabar tokių problemų nekyla, ganyklos aptvertos reikalavimus atitinkančiu elektriniu piemeniu.

Pasak ūkininkų, šarolė veislės galvijai gerai pakenčia orų permainas, bet tvartuose nemėgsta nei skersvėjų, nei didelės šilumos, garų. Svarbu patalpose tinkamai reguliuoti ventiliaciją, žiemą kasdien išleisti bent trumpam į gryną orą. „Mūsų galvijai žiemą kasdien eina į lauką, ir nesvarbu, ar vasara, ar žiema, ar sninga, ar lyja. Mes juos girdome lauke. Jeigu saulėta, jie vaikštinėja, žvalgosi, neskuba į vidų, bet jei vėjas, lietus, tai tik atsigeria ir atgal," - sako Vytautas.

Buliukai - mėsai, telyčaitės - veislei

Ūkininkaujanti šeimyna prekiauja tiesiai iš ūkio. „500-700 kg sveriančius buliukus vežame į skerdyklą. Ten mėsą padalijame ir išvežiojame į 6-7 vietas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Paskerdžiame 3- 4 buliukus per metus, o telyčaites parduodame veislei. Kartais karvės atsiveda daugiau buliukų, kartais telyčaičių. Pelno tiek pat, tik su telyčaitėmis mažiau vargo, į skerdyklą nereikia vežti. Pirkėjų joms greitai atsiranda. Kita vertus, kai skerdžiame buliukus, kartais mėsos ir patiems lieka, - šypsodamasi sako Laima Matijošaitienė, patikindama, kad išties ne visada mėsos užtenka savo šeimynai. Klientai tuoj išperka skerdieną ir realizuoja savo taškuose. - Mėsa skani, žmonės ją vertina. Nuo įprastos jautienos skiriasi ir spalva, ji daug šviesesnė".

Raseiniečiai ūkininkavimo pradžioje bandė patys prekiauti mėsa vietos turguje, tačiau žmonės dar per mažai žinojo apie mėsinius galvijus, jų vertę ir kainą. Pusę jaučio šeštadienį parduodavo Raseiniuose, kitą pusę tekdavo vežti į Žaliakalnio turgų, Kaune. „Visi stebėjosi, kodėl čia mes tokias kainas sukėlę, nors tada pardavinėjome daug mažesnėmis kainomis nei dabar" - prisimena Laima.

Gali būti, kad ateityje kažkas iš jų gausios šeimynos susikurs gyvenimą kaime

Šeimos nariai nutarė patys turguose nebeprekiauti, nes pirmenybę, kaip bebūtų, atiduoda mieste turimiems darbams. Gali būti, kad ateityje kažkas iš jų gausios šeimynos susikurs gyvenimą kaime, tačiau dabar juos tenkina čia praleidžiami laisvadieniai ir laisvalaikis, iš kurio jau pradeda gauti pelno. Iki šios vasaros jie tik susigrąžino tai, ką investavo.

„Grynaveisliai galvijai - brangus malonumas, ypač pati pradžia. Tik šiemet atidavėme paskolas bankui, - sako Vaida Matijošaitytė, tvirtindama, ūkininkavimas nėmaž neapsunkino jaunos šeimos gyvenimo, greičiau jau suteikė jam daugiau sodrių spalvų. Jai pritaria ir vyras Henrikas, baigęs bitininkystės mokslus, ir iš savo gimtinės Trakų rajone į sodybą atgabenęs pirmąsias dvi bičių šeimas. Dabar čia jau dūzgia ne dvi, o šešios bičių šeimos, bitininkauja abu šeimos vyrai, o medaus užtenka ne tik sau, bet ir kaimynams, draugams, giminaičiams.

MŪ inf.