Basf 2024 04 24 A1 Basf 2024 04 24 m1
Gyvenimas toks...
Muziejus vilkų ir žmonių sugyvenimui įtvirtinti Palikimas

Utenos r. Indubakių kaimo sodyboje kino režisierius Petras Abukevičius praleido paskutiniuosius gyvenimo metus, čia vyko įvairūs filmavimai. Dvejus metus čia filmuotas paskutinis jo filmas apie vilkus. Buvo padarytas apie 1 ha voljeras šiems gyvūnams. Jie atvežti iš Kauno ir Talino zoologijos sodų.

Mirus kino kūrėjui, artimieji nusprendė, kad reikia įrengti muziejų jam atminti. Petras Abukevičius įspaudė ryškų pėdsaką gamtos filmų kūrimo istorijoje ir gamta jam buvo svarbi, todėl muziejui pritiko Andriaus Gaidamavičiaus pasiūlytas pavadinimas – Vilko muziejus.

Ant ąžuolinių vartų, stovinčių prie įėjimo į muziejų, išskobti lotyniški žodžiai, kurie išvertus į lietuvių kalbą reiškia „Žmogus žmogui yra žmogus, ne vilkas“. O štai pievoje išdėlioti akmenys, simbolizuojantys Vilko žvaigždyną.

Bioversija 2024 04 26 m7

Sodybos ekspozicija suskirstyta tarsi į dvi dalis. Pirmoji atspindi menininko asmenybę ir nueitą kūrybinį kelią. Čia galima apžiūrėti kino režisieriaus P. Abukevičiaus darbo įrankius (filmavimo kameras), nuotraukas, portretus, kitus asmeninius daiktus. Ekspozicijoje yra technikos, senos aparatūros.

Antroje – supažindinama su vilkais. Vilkų seklyčioje lankytojai gali ne tik grožėtis jų atvaizdais, bet ir pasiklausyti kaukimo.

„Kai pradėjau galvoti apie muziejų, iš pradžių galvojau tik apie režisieriaus Petro Abukevičiaus atminimo įprasminimą. Bet A.Gaidamavičius patarė, kad būtų galima kalbėti ir apie vilkus. Tad muziejuje yra seklytėlė su jų nuotraukomis.

Muziejus skiriamas ir vilkų apsaugai, gero sugyvenimo su jais klausimams. Tai susiję su tėčio pavarde ir gyvenimo principais – nežudyti kito. Jis laikė gamtos gyvūnus tokiais pat gyviais, kaip ir žmones. Jie tokie pat reikšmingi, protingi ir turi paskirtį gyvenime. Ir jis toks turi būti“, – sako muziejaus įkūrėjas, režisierius ir aktorius Ramūnas Abukevičius.

Įkūrus muziejų pradėta galvoti apie veiklą jame. Taip 2000 m. atsirado vaikų stovykla „Gamtos dienos“. Atvažiavę vaikai įsikurdavo palapinėse, kur gyvendavo keletą savaičių. Čia susipažindavo su kino menu, istorija. Vaikai pristatydavo savo idėjas, kokį filmą norėtų kurti, tada susiformuodavo komandos, būdavo atrinkti filmai, kurie ir kurti.

„Vaikai filmuodavo, montuodavo ir išvažiuodavo namo su savo gamtos filmu. Su jaunaisiais kūrėjais dirbo profesionalų komanda: tiek operatoriai, tiek režisieriai, pavyzdžiui, Algimantas Mikutėnas, Inesa Kurklietytė. Ričardas Matačius padėdavo kaip montažo, Ramūnas Jasutis – kaip garso režisierius.

Vaikams buvo sudarytos sąlygos, kad jie galėtų sukurti kone profesionalų filmą. Tai davė vaisių – ne vienerius metus šios stovyklos dalyviai vyko į Graikijoje vykstantį vaikų ir jaunimo kino festivalį, kur laimėdavo II arba III vietų laureatų vardus. Gaila, bet vaidybiniai filmai dažai turėdavo prioritetą“, – nuveiktais darbais dalijasi muziejaus įkūrėjas.

„Gamtos dienos“ vyko 15 metų, nes Kultūros taryba nutraukė rėmimą. Vis dėlto tai dar nebuvo pabaiga. Suorganizuotas netradicinio kino nebiudžetinių profesionalių filmų „Vilkų festivalis“. Jis kelerius metus taip pat vyko P. Abukevičiaus memorialinėje sodyboje, atvykdavo svečių iš Izraelio, Meksikos, kitų pasaulio šalių.

Vilkai Petrui Abukevičiui tapo mėgstamiausiais gamtos personažais. Tačiau viskas prasidėjo nuo Žuvinto rezervate filmuotų paukščių, o vėliau – Meškutės Nidos (dokumentinis-vaidybinis 13 filmų ciklas apie cirko meškutės nuotykius).

Vilkai režisieriui Petrui Abukevičiui tapo mėgstamiausiais gamtos personažais

Baigęs kurti filmus apie Meškutę Nidą, P. Abukevičius pradėjo filmuoti įvairius atskirus gyvūnus: kūrė filmus apie kiškį, lapę, balinį vėžlį.

„Tėčiui gamta buvo tarsi galimybė atsiriboti nuo politinių motyvų, juk gyvūnui, ar tai būtų meška, ar lapė, neįdėsi į lūpas jokių suvažiavimo tezių. Išėjimas filmuoti gamtos daugiausia buvo pabėgimas nuo privalomųjų darbų. Buvo daug propagandinio krūvio, tad jis atrado gamtą“, – apie tėčio kūrybinį kelią pasakoja R. Abukevičius.

Labai stiprus menininko gyvenime – Šiaurės periodas. Tuo metu P. Abukevičius pirmą kartą pasaulyje nufilmavo raudonąjį kirą – natūraliais stebėjimais.

Dar vienas iš gausybės žymesnių lietuvio gamtos filmų „Šiaurės švytėjimas“. Jis kurtas „Mosfilmo“ ir Japonijos televizijos. Petras Abukevičius buvo kaip trečiasis režisierius. Veiksmas vyko Šiaurėje, buvo vilkų scenų, kurias režisierius filmavo Lietuvoje, netoli Jonavos, su Kauno zoologijos sodo vilkiukais.

„Tėčio kūryboje gamta išaukštinta, iškelta į žmogui tolygų lygmenį: ji pulsuoja, gyvena, ji ne žemesnė. Ir žmogus tos gamtos dalis. Ir tai davė rezultatą, savitumą“, – komentuoja Ramūnas Abukevičius.

Autorius: Inga Dubovijienė
    Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

    (0)

    Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

    Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

    Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

    Apklausa
    Kaip vertinate dabartinę ūkio finansinę padėtį?
    Visos apklausos