Kelmė. Ūkininkas Algis Užkuras sprendžia dilemą: parduoti žemę ir gyvulius ir patraukti Anglijon ar likti Lietuvoje? Porą mėnesių padirbėjęs Anglijoje, paukščių skerdykloje, jaunas vyras uždirbo beveik tiek pat, kiek per metus sunkiai plušėdamas ir nuolat sukdamas galvą savo ūkelyje.

Algis laiko dešimtį jaučių (galvijų skaičius kinta), keletą karvių. Tokį ūkį diktuoja vietovė: čia, Vaiguvos seniūnijos Vikraičių kaime, kalvos, molinga žemė. Ji tinka tik ganykloms.

Ūkininkas neaugina javų. Tik plotelį daržovių savo poreikiams. Nes ir žemės turi nedaug - vos 15 hektarų. Patogu, kad didžiuma plotų - aplink namus.

„Ūkis pririša prie gyvulių. Visus tuos metus, kai ūkininkauju, dirbu be išeiginių. Ar penkiasdešimt karvių laikai, ar penkias - vis tiek turi prieiti," - pasakoja A. Užkuras.

O naudos, pasak ūkininko, nėra labai daug. Abejoja, ar iš tų pajamų sugebės išleisti į mokslus mokyklą baigiantį sūnų.

Anksčiau Algis Užkuras yra uždarbiavęs ir Ispanijoje. O pastarąjį kartą buvo išvykęs padirbėti į Angliją. Ūkį paliko prižiūrėti mamai ir sūnui.

Pats ūkininkas turi tik būtiniausią techniką, kitą skolinasi iš draugų. „Aš jiems padedu, jie - man. Samdyti techniką būtų labai brangu", - sako žemdirbys.

Norint išgyventi iš nedidelio ūkelio, A. Užkurui tenka nuolat sukti galvą, kaip sumaniau ir kūrybiškiau tvarkytis. Karvių jis laiko nedaug. Kai atsiveda veršelius, didžiąją dalį pieno jie suvartoja. Žiemą karvės užtrūksta. Be to, užpusto kelią. Negalėtų nuvežti pieno iki surinkimo punkto. Todėl nusprendė iš perteklinio pieno slėgti sūrius. Tai buvo tikras iššūkis - teko domėtis technologija.

Ūkininkas sūrius rūko tik slyvų, obelų ir alksnių dūmais. Rūkyklą susikonstravo pats. Iš perteklinio pieno pagamintų sūrių užtenka šeimos poreikiams, giminėms, draugams. Jais turguje neprekiauja, tam paprasčiausiai laiko neužtektų.

Darbas pas ūkininką padeda išlaikyti savo ūkelį

Vaiguvos seniūnijos Pikelių kaime gyvenantis Gintautas Andrulis dirba 20 ha. Bet abu su žmona pluša ne tik ūkyje. Žmona važiuoja dirbti Kelmėn, į siuvyklą. Gintautas dirba pas ūkininką.

Sename kaimynų tvarte Gintautas laiko gyvulius, nes savo ūkiniuose pastatuose - ankštoka. Taip elgiasi ir kiti ūkiškai dar gyvenantys Pikelių kaimo žmonės: naujų pastatų nėra iš ko statyti, tad naudojasi ištuštėjusiais kaimynų tvartais. Ūkeliai irgi smulkūs. Plėsti žemės plotus nėra iš ko.

G. Andrulis sako, jog ir jo šeima neišgalėtų mokėti po 6 tūkst. litų už hektarą žemės. Todėl ūkio neplečia. Apsiribojo 20 ha ūkeliu. Ir iš tų hektarų dalis yra nuomojamų.

Tiek žemės užtenka išlaikyti 15 galvijų, iš kurių 9 melžiamos karvės. Pieną Andrulių šeima parduoda Vilkyškių pieninei.

Gintautas Andrulis sako, jog anksčiau kaimo gyventojai išpirkdavo dalį jo karvių duodamo pieno. Dabar senieji išmirė. Pusė kaimo trobų tuščios. Ūkiniai pastatai nugriauti. Dar neparduotuose ir nenugriautuose mirusiųjų tvartuose ūkininkai laiko gyvulius. O į tuščias trobas vasaroti atvažiuojantys žmonės dar kartais nori kaimiško pieno

„Esu pusiau kumetis, - pasakoja G. Andrulis. - Dirbu savo ūkyje ir einu kaip mechanizatorius padėti stambesniam ūkininkui."

Pasak Gintauto, ūkininkas jį įdarbina, moka mokesčius. Savo žemę įdirba ūkininko skolinta technika. Alga - nedidelė, bet ir to darbo nedaug. Juk nemokės ūkininkas, jei nėra darbo. Kaimo žmogui labai svarbu socialinės garantijos. Jei nedirbtų, privalomąjį sveikatos draudimą tektų mokėti pačiam.

„Be to, ir technika galiu pasinaudoti, - sako Gintautas. -  Nevaliočiau jos samdyti. Juk prie ūkio visur pinigų reikia. Susirgo gyvulys, kvieti veterinarą, jam moki. Be to, gyvulius reikia šerti. Nemažai kainuoja šienavimas. Ne kažkas belieka iš ūkio, kai viską suskaičiuoji. Bet reikia įvertinti ir tai, kad šeimai beveik nereikia pirkti maisto. Pieno iki soties. Spaudžiam sūrius. Anksčiau ir sviestą sumušdavom. Porą kiaulių parėžiam. Savos bulvės ir kitos daržovės. Pas kaimynus bulvienės prašyti nereikia. Vaikai kulokiukų negraužia", - pasakoja apie gyvenimą Algis.

MŪ inf.