Šalčininkų r. Po žiemos sezono prie mėgstamų motociklų sugrįžęs angusų veislės galvijų augintojas Aidynas Zulfijevas jaučiasi lyg vėl galintis įkvėpti. Aktyvus vyras ne tik skiria daug dėmesio ūkiui, bet ir yra baikerių asociacijos valdybos narys, užsiima ekstremaliu sportu.

Didžiųjų Sėlų kaime, ne itin derlingose žemėse plyti Aidyno ir Kamalo Zulfijevų ūkiai. Tėtis yra įkūręs augalininkystės ūkį, o sūnus Aidynas ryžosi imtis mėsinės gyvulininkystės. 2016 m. iš Vokietijos atsivežė angusų (Aberdeen Angus) veislės galvijų. Jie pateisino lūkesčius tiek dėl pusiau ekstensyvaus auginimo, tiek dėl priežiūros paprastumo. Nors tėtis skatino gerai pagalvoti, nes gyvuliai reikalauja daug darbo ir įsipareigojimų, jaunasis ūkininkas nepabūgo atsakomybės. O 2020 m. pradėjo įgyvendinti ir gautos ES paramos projektą.

A. Zulfijevo dėmesio užtenka ne tik ūkiui. Jis dar yra „BikeRiders Vilnius“ asociacijos valdybos narys, užsiima kitu ekstremaliu sportu, dalyvauja įvairiose socialinėse akcijose. Kad viską galima suderinti, vaikinas net neabejoja.

Kaip nutiko, kad neinate tėčio pramintu taku, netęsiate augalininkystės ūkio, o ėmėtės mėsinės gyvulininkystės?

Nepasakyčiau, kad nėra tęsiama augalininkystė. Ji viena iš dedamųjų gyvulių auginime, nes jiems reikia ne tik žolinių pašarų, bet ir grūdų koncentrato. Kita vertus, ūkininkaujame labai nederlingose žemėse, todėl norėjome diversifikuoti veiklą, būti užsiėmę ir žiemą. Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui irgi turėjo reikšmės.

Auginu gyvulius nederlingose žemėse ir tokiuose sklypuose, kur javai sunkiai augtų, todėl išnaudojami nenašūs dirvožemiai. Nors dėl žolinių pašarų kokybės vis dėlto geriau auginti gyvulius ten, kur auga didesnės maistinės vertės žolynai, t. y. derlingesniuose dirvožemiuose.

A. Zulfijevo ūkyje – apie 100 galvijų

Kaip į jūsų gyvenimą atėjo motociklai?

Motociklai galvoje sukosi daug metų, tačiau prieš maždaug 7-erius metus subrendo idėja išsilaikyti teises ir įsigyti motociklą. Pradžia buvo sunki, nes neturėjau nei pažįstamų, galinčių pamokyti ar patarti, nei labai patiko pirmą sezoną važiuoti. Kad tai yra mano supratau, kai vėl atsisėdau ant motociklo po žiemos sezono. Teko gerai padirbėti: lankyti papildomus vairavimo kursus įgūdžiams lavinti ir pakeisti aprangą. Daug žmonių nekreipia į tai dėmesio, bet man viskas turi veikti kaip reikiant ir viską turiu prisiderinti pagal save.

Paradoksalu, bet sprendimas tapti motociklininku atėjo tuomet, kai padaugėjo ūkio darbų ir supratau, kad, norėdamas neperdegti rutinoje, dalį savo laiko turiu skirti kitai veiklai. Reikia „prapūsti galvą“.

Kita vertus, mėgstu erdves ir laisvę – būtų keista, jei nebūčiau tapęs baikeriu. Slidinėju kalnuose, šoku su parašiutu, šoku su guma nuo tilto, sportuoju, keliauju. Dar daug neišbandytų dalykų. Gal dėl to ir ūkininkauju, nes nemėgstu mažų erdvių, nors ir neturiu klaustrofobijos. O po žiemos sezono atsisėdus prie motociklo vairo pirma mintis būna – aš galiu kvėpuoti.

Esate „BikeRiders Vilnius“ asociacijos valdybos narys. Kodėl Jums tai svarbu?

Pasivažinėjęs porą metų motociklu supratau, kad dar labiau noriu gilintis į motociklizmą, jo populiarinimą, pakeisti neigiamą žmonių nusistatymą, nes motociklai yra tiek saugūs ir patogūs, kiek patys saugiai ir korektiškai elgiamės. Lygiai tas pats yra ir su automobiliais.
Vis dėlto, kuo toliau, tuo labiau pastebiu neigiamą net ir valdžios atstovų požiūrį, kai nelogiškai yra ribojamos motociklininkų teisės. Teko daug motociklu keliauti ES šalyse ir ten visai kitas požiūris. O, atsakant į klausimą, kodėl svarbu būti vadovų komandoje – asmeniškai man svarbu būti tarp bendraminčių. O į vadovų komandą jau paskiria tie patys bendraminčiai, jeigu mato perspektyvą.

Vyrui pavyksta suderinti ir darbą ūkyje, ir pomėgį

Kokie įsimintini žygiai, darbai, kelionės su baikeriais?

Įdomiausia kelionė buvo pati pirma, kai gavau pasiūlymą važiuoti ilgajam savaitgaliui į Slovakijos kalnus. Pasiruošimas truko dvi tris dienas, nors neturėjau nė metų motociklo vairavimo patirties. Iš kalnų grįžau kaip visai kitas žmogus. Kita kelionė buvo į Kroatiją, jau 10-čiai dienų. Nuvažiavome apie 5 000 kilometrų.

Darbų būna įvairiausių, vienas smagesnių – vaikų namų lankymas ir supažindinimas su mototechnika. Įsiminė ir dalyvavimas akcijoje „Mane veža“, kai motociklininkai vežė nematančius ir silpnaregius žmones. Šis įvykis suteikė naujų gyvenimo spalvų tiek motociklininkams, tiek silpnaregiams.

Kaip suderinate ūkininkavimą su savo pomėgiu? Kas padeda prižiūrėti gyvulius?

Ūkininkavimas ir važiavimas motociklu labai kertasi vasaros sezonu, bet planuodamas kur nors išvykti atsižvelgiu į darbų apimtis ir terminus, tad prisitaikau. Dažnai kelionės įvyksta ekspromtu ir net keliauju vienas, nes turiu tai įterpti tarp darbų. Gyvuliai vasarą būna ganykloje, prižiūrėti padeda tiek darbuotojai, tiek tėvai.

Gal galite trumpai papasakoti apie savo šaknis?

Mano tėvas yra Azerbaidžano tautybės, mama yra Lietuvos lenkė, namie kalbame rusiškai, visus mokslus baigiau lietuvių kalba, tad juokauju, kad esu gerai pamišrintas, ir gyvulininko terminais kalbant, veikia heterozės efektas.

Dėkoju už pokalbį.