Kelmė. Su dviem gražuoliais aviganiais vaikščiodamas po avių aptvarą, Raimondas Arbačauskas neretai pagalvoja, kaip viskas būtų pasisukę, jeigu prieš 8 metus nebūtų nusipirkęs kelių avyčių.

Avys padėjo Raimondui imtis naujo amato, kaitėvas užrašė 4 ha žemės ir jis 2013 m. sugrįžo į gimtąjį kaimą Kelmės rajone. Pasiryžęs ūkininkauti, nutarė auginti avis. Pirmosios keturios ūkyje atsiradusios ėriavedės paskatino Raimondą išmokti jas kirpti. Šis amatas padėjo išsiplėsti iki 60 ha augalininkystės ir 20 ėriavedžių ūkio.

Kai pirmą kartą pasinaudojo avių kirpimo paslauga, Raimondui pasirodė, kad už keturių ėriavedžių kirpimą sumokėjo labai brangiai, kainą didino tai, kad kirpėjui dėl kelių avių reikėjo atvažiuoti iš toli. Todėl augintojas ir pagalvojo, kad vertėtų pabandyti avis nusikirpti pačiam.

„Negi nesugebėsiu? Tik apie tai, kad avių kirpimas gali tapti amatu, iš kurio uždirbsiu pinigus, nė minties nebuvo“, – prisimena pradžią R. Arbačauskas. Bet viskas rutuliojosi gana greitai.

Dabar ji garsus Lietuvoje avių kirpėjas, be jo parodinio avių kirpimo neapsieina avininkystės renginiai ir parodos.

Rekordas – 174 per dieną nukirptos avys

Avių kirpimo pamokėlių Raimondas mokėsi įsijungęs youtube kanalą. Daugiausia studijavo Australijos ir Naujosios Zelandijos avių kirpėjų įrašus, o vienas prancūzas mokė tiesiog piešdamas ant nukirptos avies, kur, kaip, nuo ko pradėti, kur su mašinėle braukti, kaip avies koją laikyti, kaip avį paversti. Pradėjo ir pats žymėtis, braižytis.

Pasimokęs virtualiai, praktinius įgūdžius lavino kirpdamas avis. Ne viskas iškart pavyko, bet palaipsniui sekėsi vis geriau. Iš pradžių nusipirko paprastą elektrinę mėgėjams skirtą kirpimo mašinėlę, su kuria nukirpo ir 30 draugo avių. Šis pasakė dar keliems avių augintojams – ne veltui sakoma, kad geriausia reklama iš lūpų į lūpas. Kiek daugiau padirbėjusi, mašinėlė sulūžo. Kitą Raimondas jau pirko brangesnę, už 1 200 litų, o kad ji bent kiek atsipirktų, įdėjo skelbimą, kad kerpa avis. Klientų atsirado tiek, kad po pusmečio teko pirkti profesionalią avių kirpimo įrangą. Ją įsigijo Anglijoje už tūkstantį eurų.

Raimondas Arbačauskas - vienas labiausiai patyrusių šalies avių kirpėjų

Trečiaisiais darbo metais įgudo per dieną nukirpti po 100 ir daugiau avių. R. Arbačausko rekordas – 174 per dieną nukirptos avys. 

„Avių kirpimo paklausa buvo ir tebėra labai didelė“, – sako R. Arbačauskas. Norint pasikviesti jį į savo ūkį kirpti avių, eilėje reikia laukti ir mėnesį, ir du.

Jeigu būtų pakankamai kirpėjų, avių kirpimas, pasak Raimondo, būtų labiau sezoninis darbas. Bet dabar jų trūksta, o jis fiziškai nespėja aptarnauti visų ūkių, nors dirba nuo ryto iki vakaro beveik ištisus metus, išskyrus per javapjūtę, kai reikia doroti savo ūkio derlių. „Tada pailsiu nuo kirpimo, – šypsosi Raimondas. – Jeigu neturėčiau ūkio, galėčiau kirpti daugiau, bet sveikata už tai nepadėkotų. Gerai, kad bent ūkio darbai leidžia pailsėti nuo kirpimo. O dabar neturiu laiko nei sirgti, nei apie koronas galvoti.“ 

Vienas jaunuolis norėjo išmokti kirpti avis, įsiprašė pas kelmiškį kartu padirbėti, bet ištempė tik iki pietų. „O jis galvojo, kad tai labai lengvai uždirbami pinigai“, – juokiasi Raimondas.  

Viskas gyvenime turi savo kainą

Didžioji dalis yra stabilūs klientai, kurių avis kerpa 5–6 metus. Raimondas pastebi, kad didesni avių ūkiai stambėja, laikę po 100 bandą didina iki 200–300 ėriavedžių, o smulkių augintojų, laikančių po 10–20 avių, mažėja.

Priklausomai nuo avies, ją nukirpti trunka nuo pusantros iki trijų minučių. Raimondo teigimu, nėra skirtumo, kokios veislės avį kirpti, bet yra skirtumas, kaip avis buvo laikyta – liesa ar riebi, kailis švarus ar purvinas, susivėlęs ar tvarkingas.

Labai svarbu kirpėjui nugludinti avies paėmimo ir pavertimo techniką. 70–80 kg sverianti avis Raimondo rankose atrodo visai lengva – regis, vienu judesiu ir be didelių pastangų jis pasodina avį reikiama poza, vėliau dar paverčia ją, o nukirpęs paleidžia taip, kad ši atsiduria tiesiai prieš vartelius į aptvarą ar lauką. Tačiau lengvumo įspūdis – apgaulingas. Tai daug fizinių jėgų, ištvermės reikalaujantis darbas, vykstantis tarsi konvejeriu – avis seka avį, tik kas dvi valandas daromos trumpos pertraukėlės.

„Tik dirbk ir norėk“, – sako Raimondas, neslepiantis, kad galėtų išgyventi ir šeimą išlaikyti vien tik iš šio amato. Tačiau yra vienas „bet“ – kerpant avis labai apkraunama nugara ir jos skausmai – nuolatinis avių kirpėjo palydovas. „Viskas gyvenime turi savo kainą. Tai labai sunkus fizinis darbas, didelė apkrova tenka nugarai, nes visą laiką dirbi susilenkęs. Už tai, kad dar galiu kirpti avis, esu dėkingas manualinės terapijos specialistui Dariui iš Palangos – jis kas pusę metų gelbsti mano nugarą“, – apie nematomą darbo pusę pasakoja R. Arbačauskas.

Ištikimiausi draugai – aviganiai šunys

Raimondas džiaugiasi šiemet atsigavusia avių supirkimo kaina, kurią pavadino „adekvačia“. Tai reiškia, kad avių augintojų, o tuo pačiu – ir darbo jam nemažės, bus gerai ir jo nedideliam ūkiui: „Jeigu tokios kainos būtų visada, iš avininkystės būtų galima gyventi.“ Jis laiko mėsinius sufolkus, dar yra likusios trys pieninės ostfryzų veislės avys. Anksčiau jas melžė, gamino sūrius, tačiau apsisprendė susitelkti mėsinei avininkystei.

Šio sektoriaus plėtrą stabdo vis dažnėjantys vilkų išpuoliai, tačiau R. Arbačauskas jų žalos dar nepatyrė ir už tai dėkingas jaučiasi avis saugantiems šunims – Podhalės ir Vidurinės Azijos aviganiams. Šunys – ištikimiausi Raimondo bičiuliai: „Turiu pačius geriausius ir labai protingus avių bandos sargus.“

Šunų, pasak jo, dresuoti nereikėjo – ganyti ir saugoti avis yra jų prigimtinis instinktas. Tik juos reikia auginti ne su žmonėmis, o avių bandoje, kurią turės saugoti. Ir penktus metus skaičiuojanti Podhalės aviganė Kaira, ir jaunas metų laiko Vidurinės Azijos aviganis Arčis, vos tik atjunkyti nuo mamų augo kartu su avimis.

Vidurinės Azijos aviganis Arčis ir Podhalės aviganė Kaira ištikimai saugo avių bandą

„Arčis iš prigimties daugiau naktinis bandos sargas. Dieną jis beveik į nieką nereaguoja, nekreipia dėmesio į žmones. O naktį prasideda jo pamaina – budėjimas. Kaira, kurios tėvai taip pat saugojo avis, labai sargi ir dieną – į aptvarą neįleis jokio svetimo žmogaus, tik mane ir šeimos narius. Žiemą šunys kartu su avimis gyvena tvarte – jiems negalima prarasti ryšio su gyvuliais“, – apie aviganių elgseną pasakoja Raimondas.  

Jis mano, kad vilkai bent vieną kartą bandė pasidairyti grobio tarp jo avių – sykį pažįstamas atsiuntė nuotrauką, kurioje vilkai užfiksuoti per 300 m nuo aptvaro. „Iškart lėkiau į ganyklą, bet joje buvo ramu. Manau, jeigu vilkai ir žvalgėsi, tai suprato, kad jiems būtų pernelyg daug vargo prasibrauti iki avių. Juk vilką maitina kojos – jeigu šunys sužeistų, jis būtų pasmerktas badui. Vilkai avis puola kaip lengvą grobį, bet jeigu prie lengvo grobio nėra kaip prieiti, jie atsitraukia. Aviganiai avis saugo kaip savo akį“, – džiaugiasi jų sargumu augintojas.

Taip ir sukasi R. Arbačauskas tarp savo ir kitų avių augintojų ūkių. Tai, ko nespėja ūkyje atlikti pats, jis patiki Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos konsultantams. Pirmus metus agronomu dirba ir jo sūnus, kuris taip pat svarbus pagalbininkas namuose. Tad kol kas Raimondas gali pasišvęsti įdomiam, nors ir sunkiam savo amatui – kirpti avis.

Visą straipsnį skaitykite gruodžio mėn. žurnale „Mano ūkis“

MŪ inf.