Ar kurti vaizdo tinklaraštį jutube ir ūkininkauti – suderinamos veiklos? Ūkininkas Marius Vičas darbą ir kūrybą socialiniuose tinkluose derina jau trejus metus.

Ūkininkavimo patirties sklaidai skiriate daug dėmesio. Kokia toji patirtis?

Ūkininkaujame daugiausia dviese, su tėčiu. Kartais padeda brolis, bet jis jaunesnis, jam mažiau atsakomybių. Senelis turėjo 10 ha žemės, kai mirė, žemę perėmėme mes su tėčiu ir štai keturiolika metų ją dirbame. Mūsų augalininkystės ūkis dabar užima 140 ha, kasmet bandome plėstis – ne visada pavyksta. Esame labiau ūkininkai mėgėjai – visi turime kitų veiklų: brolis studijuoja, aš dirbu žemės ūkio technikos įmonėje, tėtis – ugniagesys gelbėtojas. Ūkis nėra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis, todėl drąsiau žiūrime į naujus pirkinius. Tradicinis ūkininkas, dirbantis apie 100 ha, pardavęs derlių turi gerai paskaičiuoti, kiek pasilikti lėšų pragyventi, kiek skirti palūkanoms ar nenumatytiems atvejams. Nepaisant to, kad turime paskolų, tikrai jaučiame daugiau laisvės.

Kodėl vaizdo įrašus skelbiate jutube?

Man atrodo, jutube lengviausia pasiekti tikslinę auditoriją. Viskas prasidėjo nuo to, kad jutube pradėjau sekti vieną amerikietį, kurio kanalas vadinasi „Millenial farmer“. Žiūrėjau jo filmukus ir užkabino. Tada nusprendžiau įsigyti „GoPro“ kamerą ir pradėjau filmuoti. Iš pradžių buvo nedrąsu, reikėjo rasti daug informacijos, atsirinkti patogiausias redagavimo programas. Tad tinklaraštininko karjerą pradėjau gana spontaniškai. Dar nusipirkau vaizdo stabilizatorių, bet investicija visai nepasiteisino (daug stabilizatoriaus funkcijų nedera su mano išmaniuoju telefonu). Jeigu kanalą lydės sėkmė, ketinu įsigyti droną ir antrą kamerą.

Kiek laiko skiriate šiai veiklai?

Filmuoti ir montuoti užtrunka tikrai ilgai. Dabar, kai javapjūtės sezonas, iš pat ryto teks ruošti techniką. Kulti pradėsime aštuntą ar devintą ryto ir taip iki kokios vienuoliktos vakaro. Kai kuliant pradeda kristi rasa, stabdau darbus ir važiuoju į elevatorių, ten palieku techniką. Grįžtu namo pirmą ar antrą nakties, o jeigu sėdu montuoti, prisideda dar maždaug dvi valandos. Ir šitaip mėnesį. Labai greitai apima nuovargis ir ne visada pavyksta per javapjūtę montuoti vaizdo įrašus. Juos redaguojant vėlai vakare galva veikia ne taip gerai, galiu padaryti daug klaidų. Pernai bandžiau viską filmuoti, kaupti kompiuteryje, o montuoti rudenį, tad sėjos filmukus žiemą vis dar kėliau. Komentatoriai, žinoma, šaipėsi: „Marius dar sėja.“ Šis būdas nelabai pasiteisino, todėl šiemet bandysiu montuoti naktimis.

Daug laiko reikia skirti, jei nori padaryti labai įtraukiantį, įdomų filmuką. Galima pridėti efektų, bajeriuką, bet visa tai užima daug laiko. Jeigu nori montuoti greitai ir profesionaliai, privalai kiekvieną dieną tai daryti. Dažnai nutinka, kad pamirštu, kaip naudotis viena ar kita programa, o mokydamasis iš naujo taip pat sugaištu daug laiko.

Ką daryti, kad kanalas nenustotų augti?

Man atrodo, tai priklauso nuo kūrėjo aktyvumo, kiek vaizdo įrašų keli, tiek ir plečiasi kanalas. Pasitaiko laikotarpių, kai ūkyje dirbu tik prabėgomis, nesiseka ar bloga nuotaika, tada ne filmavimas galvoje. Prenumeratorių skaičius šimtu pakyla, kai tik įkeliu vaizdo įrašą, vėliau palaipsniui krinta, o po kelių savaičių lieka keli pastovūs prenumeratoriai. Jei filmuočiau nuolat, manau, sekėjų ratas plėstųsi sparčiau. Stebiu jutubo pateikiamus išanalizuotus duomenis ir tampa aiškiau, ką daryti, kad prenumeratorių daugėtų.

Ar sekėjų aktyvumas pastovus?

Pastebėjau, kad sekėjus labai domina siužetai apie nesėkmes. Vienas filmukas buvo apie laikotarpį, kai iš tikrųjų viskas gedo, nesisekė. Klausiau draugų, kaip pavadinti tokį vaizdo įrašą. Pasiūlė parašyti „viskas blogai“. Taip ir pavadinau, peržiūros iškart šovė į viršų. Greičiausiai būtent dėl pavadinimo. Dar žmonėms įdomu, kaip dirbame savo ūkyje ir pasiskirstome darbus, gal tai rūpi kitiems šeimos ūkiams. Galbūt ir miesto žmonėms įdomu pažiūrėti, koks kaimo gyvenimas.

Domitės ką ir kaip kuria kiti ūkininkai tinklaraštininkai?

Ūkininkų, jutube kuriančių vaizdo įrašus, nėra daug, mes vienas kitą pažįstame. Su Ignu Koženiausku mokėmės paralelinėje klasėje. Paskui įstojome į tą patį universitetą: jis į agronomiją, aš – į mechanikos inžineriją. Petras Šiaučiūnas jau žaidžia visai kitoje lygoje nei aš ir Ignas. Jis turi labai daug prenumeratorių, filmuoja nuolat. Be to, jam vis kas nors sulūžta, nesiseka, o žiūrovus tai labai traukia. Jam šiek tiek sudėtingiau ūkininkauti nei mums, nes dirba nederlingas žemes. Tad negalime lygintis. Žemės skirtingos, tad sėjame skirtingas kultūras. Labai pavydžiu Petrui gebėjimo nuotaikingai kalbėti. Man to trūksta, bet gal kada nors išmoksiu.

Vis dar mokotės kurti vaizdo tinklaraštį?

Dar iki galo atsipalaiduoti negaliu, jaučiu įtampą, nes žinau, kad stebi draugai, bendradarbiai. Esu įstatytas į tam tikrus rėmus, negaliu, tarkime, per daug juokauti. Komentatoriai į tai reaguoja. Arba kai filmuoju vienas ir sakau monologą, tuomet vaizdo įrašai būna monotoniški. Dar man labai trūksta agronominių žinių. Neužtenka pažiūrėjus į augalą pasakyti, kad gražu, kaip jis gražiai ar negražiai žaliuoja.

Savo ūkį filmuojate jau trečią sezoną, užsidegimas neblėsta?

Mane labai motyvuoja skaičiai. Pavyzdžiui, kai įkeliu vaizdo įrašą, labai įdomu kitą dieną stebėti, kiek peržiūrų, kas komentavo. Atsiranda daug bendraminčių. Kai pagrindinio darbo reikalais vykstu į parodas, žmonės atpažįsta, prieina prie stendų, prašo patarimų. Labai daug žmonių rašo man feisbuke, klausinėja. Nežinau, kodėl jie galvoja, kad viską žinau, bet bendrauti visada įdomu. Dirbu vadybos srityje, mūsų įmonė prekiauja žemės ūkio technika, privalome puikiai žinoti tiek savo, tiek konkurentų produktus. O vaizdo įrašuose, manau, neperteikiu visų savo žinių, iš kurių prenumeratoriai galėtų susidaryti įspūdį, kad esu visažinis.

Dabar, kai žinių ir patirties turite daugiau, darytumėte ką nors kitaip?

Veiklos pradžioje ne visada yra iš ko rinktis. Kai turi mažą ūkį, trūksta pinigų, kad galėtum nusipirkti didesnį purkštuvą, padargą ar geresnį traktorių. Pernai įsigijome naują sėjamąją. Anksčiau ardavome, kultivuodavome, barstydavome trąšas, antrą kartą kultivuodavome, tada, neduok Dieve, pradeda lyti, juk trečią kartą reikėdavo kultivuoti, tada pasėdavome ir užvoluodavome. Dabar du kartus suskutame ir pasėjame, daugiau nieko nedarome. Galiausiai su sėjamąja ir žemę išdirbi, ir suvoluoji, ir pasėji, ir trąšas įterpi, ji net purkštuvui ant žemės pažymi technologines vėžes. Ką aš noriu pasakyti? Su keliais naujais pirkiniais galima sutaupyti labai daug laiko.

Jei motyvuoja skaičiai, apie kokius svajojate?

Norėčiau pasiekti 10 tūkst. prenumeratorių. Man šis skaičius labai gražus. Realistiškai žiūrint, pagal dabartines augimo tendencijas, po šio sezono galbūt turėsiu 5 tūkst., tad dar po trejų metų gal ir 10 tūkstančių. Galbūt pavyks ir greičiau, jei ką nors labai įdomaus sukursiu.

Ar ši veikla pelninga?

Iš jutubo per trejus metus uždirbau apie 500 Eur, tad „GoPro“ atsipirko. Kai turime nuolatinius darbus, tokio didelio poreikio pelnytis nėra. Manęs dažnai klausia apie reklamą. Kodėl aš, pavyzdžiui, nefilmuoju įmonės, kurioje dirbu, technikos? Kartą esu filmavęs ir sulaukiau neigiamų komentarų. Norėčiau rasti ribą tarp lengvos reklamos ir savo ūkio rodymo. Galbūt tą reklamą reikėtų integruoti. Kol kas tikslų pelnytis nėra, yra tik noras parodyti.