Kelmė. Petrališkėje ūkininkaujantis Petras Kavaliauskas neleidžia sugriūti ištuštėjusioms kaimo sodyboms. Jas nuperka su aplink esančia žeme. Ir apgyvendina ūkio darbininkus. Po senų medinukų kiemus bėgioja vaikai. Ūkininkas savo darbininkams - ir duondavys, ir globėjas, ir socialinis darbuotojas.

Sukūrė mažą „kolchoziuką"

Prieš vidurdienį Petras Kavaliauskas jau parrūko iš Kelmės. Vežė ūkio darbininkę į ligoninę. Jos vaikui atlieka operaciją. Dar veršiavosi karvė. Reikėjo keltis šeštą, skubėti į fermą. Įpusėjus pokalbiui, Petrui jau skambina ta pati darbininkė. Iš Kelmės reikia parvežti atgal.

Ūkininkas sako, jog šitaip kasdien gyvena ne tik savo, bet ir savo darbininkų gyvenimą. Jo žmona Verutė prieš vidurdienį jau sukinėjasi po virtuvę. Verda ūkio darbininkams valgį. Vakarais sėda prie ūkio buhalterinės apskaitos.

Petras Kavaliauskas puoselėja savo namų aplinką ir perka ištuštėjusias sodybas, kad jos visai nesunyktų. Tokių sodybų šiuo metu turi keturias

Kavaliauskai mano privalantys pasirūpinti savo darbininkais. Juos apgyvendina supirktose ištuštėjusiose sodybose. Šią žiemą sodybose įrengė dušus, vidaus tualetus ir kitus patogumus. Parūpina malkų iš savo miško. Užsako laikraščius.

„Sukūriau mažą „kolchoziuką", - šypsosi Petras Kavaliauskas. - Ir tvarka čia šiek tiek panaši kaip kolūkyje. Nesibėdavoju. Gyventi galima. Tik nuolat reikia sukti galvą, kaip išsiversti."

Pirko iš valstybės žemės

Pernai Verutė ir Petras Kavaliauskai pirko iš valstybės žemės. Prisijungė visus kampukus, kurie su jų plotais ribojosi. Dabar dirba per du šimtus hektarų. Kitus plotus pirko palaipsniui. Mat ūkininkauti pradėjo kaip ir visi mažažemiai nuo trijų hektarų.

Pirmuosius trisdešimt hektarų gavo išsimokėtinai. Išsimokėję  pirko dar 65 hektarus. Antrą šimtą hektarų susipirko mažais sklypukais. Ir mokėti jau teko brangiau. Už pirmuosius hektarus mokėjo po 500 - 600 litų. Už paskutiniuosius - vidutiniškai po 3 tūkstančius. O kai kurie sklypai ir po 7 tūkstančius už hektarą atsiėjo.

Pasisekė tik tiek, kad visi žemės plotai netoli, aplink Petrališkę. Kai kurie - netoli Vaiguvos. Tačiau ir ten, pasak Kavaliauskų, netoli, nes šalia gimtinės. Svarbiausia, kad aplink namus užtenka ganyklų.

Ramstis - tiesioginės išmokos

Praėjęs ruduo atseikėjo pačius geriausius derlius per visą ūkininkavimo laikotarpį. Iš hektaro prikūlė  po penkias tonas. Nelabai derlingose ūkininko žemėse tai puikus rezultatas. Antra vertus, ir kaštai buvo nemaži. Už drėgnokus grūdus pirkėjai taikė nuoskaitas. Išdžiovintus pardavė brangiau. Tačiau džiovinant sunaudojo daug elektros.

„Visas ramstis - Europos išmokos, - skaičiuoja ūkininko žmona Verutė. - Jas gavę galime šiek tiek lengviau atsikvėpti. Pajamos už pieną išeina darbininkų algoms, elektrai, mūsų pačių sveikatos draudimams ir „Sodrai".

Ūkininkavimas buhalterei Verutei ir Veterinarijos gydytojui Petrui Kavaliauskams visiškai pakeitė gyvenimą

Į žemės hektarą reikia investuoti apie penkis šimtus litų. Kainuoja trąšos, sėkla, degalai, tepalai, detalės technikai. Jei grūdai neblogai dera, po 100 - 120 tonų parduodame. Bet užpernai derlius buvo prastas. Ne kas teliko parduoti. Sušėrėme savo gyvuliams."

Plečia bandą

Šiuo metu Kavaliauskai laiko penkiasdešimt karvių. Svajoja prisiauginti ar nusipirkti dar dešimt. Tiek tilptų į jų tvartą. Ir pajamos iš didesnės bandos būtų didesnės. Dabar per metus parduoda apie 160 tonų pieno. Už kilogramą pieno iš Kelmės pieninės gauna po 72 centus. Anksčiau gaudavo po litą. Tai būdavusi normali kaina. Dabar - mažoka. Tačiau plėsti bandą vistiek apsimoka. 

Užpildyti tvartą nėra taip paprasta. Kasmet tenka išbrokuoti ir mėsai parduoti po keliolika karvių. Jas pakeičia pačių išaugintos telyčios.

Į Petrališkę investavo ir Europa

Petras Kavaliauskas kolūkyje dirbo vyriausiuoju veterinarijos gydytoju. Jo žmona Verutė - buhaltere. Tačiau iširus bendrovei, gavo tik vikšrinį traktorių.

Į techniką teko nemažai investuoti. Dabar Kavaliauskai turi du gerus vakarietiškus kombainus, visą šienavimo techniką ir vyniotuvus. Dalyvaudami  Kaimo plėtros programoje, gavo paramos. Įsirengė modernų pieno bloką. Pasistatė mėšlo šalinimo įrangą su tūkstančio tonų talpos rezervuaru.

Ūkininkas pasakoja dar norėjęs dalyvauti ir ūkio modernizavimo programoje, būtų pirkęs technikos. Tačiau paaiškėjo, jog šioje programoje jau neleidžia dalyvauti amžius. Be to, remiami tik iki 150 hektarų žemės turintys ūkininkai.

Mišrus ūkis - patikimesnis

Kavaliauskai supranta tuos ūkininkus, kurie nelaiko gyvulių, plėtoja vien augalininkystę. Apsėjai žemės plotus, nukūlei - ir ramybė. Tačiau vien tik tuo versdamasis esi visiškai priklausomas nuo gamtos. Jeigu javai neužderėjo, iššalo arba iššuto, iš ko gyventi. Be to, ir grūdų kainos labai svyruoja. Tad nors sunkiau, bet patikimiau - mišrus ūkis.

Pienas duoda lėšų kasdieniam išgyvenimui. Karvės atsiveda veršelių. Telyčaites galima auginti. O buliukus parduoti.  Už mažą poros savaičių veršelį galima gauti apie septynis šimtus litų. Paauginus iki penkių šimtų kilogramų svorio, jau galima gauti pustrečio tūkstančio.

Savo poreikiams Kavaliauskai augina kiaulių. Pardavimui, jų paskaičiavimu, neapsimokėtų. Bekonui sušertum apie 700 kilogramų kombinuotųjų pašarų, kurie kainuoja apie 2 - 2,5 lito už kilogramą. Plius paršelis. Bekono savikaina - per pusantro tūkstančio litų.

Kaimas išmokė gerbti duoną

„Kol kas sau negaliu leisti nei prabangių atostogų egzotiškose šalyse. Neturėčiau iš ko nusipirkti naujo džipo. Bet aš tokių dalykų ir netrokštu. Esu kilęs iš kaimo. Kaime, savo miške, savo žemėje nusiraminu. Niekada netraukė galbūt ir lengvesnis miesto gyvenimas. Draugai, su kuriais kartu mokiausi, kvietė į miestą kurti bendrą verslą. Šiandien jie turtingi verslininkai. Bet aš jų verslo nenorėčiau", - sako ūkininkas.

Nuo mažumės užaugęs kaime, jaučiu kažkokią ypatingą pagarbą kaimo žmonėms, jų darbams ir duonai. Nors dabar ir kai kurie kaimo žmonės keičiasi. Užvaldytas racionalumo vienas seniūnijos ūkininkas degino grūdus. Pasiskaičiavo, jog pigiau deginti grūdus negu pirkti malkas. Bet juk tai didžiausia nepagarba ir nusikaltimas duonai.

MŪ inf.