Babtai. Buvęs veterinarijos gydytojas Vidas Didas jau 4-erius metus neatlieka profesinių pareigų. Tačiau pomėgių turi daugiau negu laiko, tad stengiasi tiksliai suplanuoti dieną. Vienas seniausių pomėgių – grojimas trimitu – lydi nuo pat vaikystės.

Jo gimtasis miestas – Ukmergė. Čia ir ėmė lankyti mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestro repeticijas. Be to, dar mokėsi ir Ukmergės muzikos mokykloje. Taip prasidėjo muzikinė kelionė su trimitu.

Įstojęs į Veterinarijos akademiją, taip pat grojo pučiamųjų instrumentų orkestre. Net atsiimti studijų baigimo diplomo ėjo iš orkestro rikiuotės.

Baigęs studijas, grojo „Vilniaus paukštyno“ estradiniame ansamblyje, kur susipažino su profesionaliu muzikantu, vėliau legendinio ansamblio „Nerija“ dainininku Vygantu Kieliausku.

„Aš savikritiškas. Manau, ne kaži koks iš manęs muzikantas, bet trimitas taip ir nepaleido. Esu sutikęs žmonių, kurie šios Dievo dovanos atsinešė daugiau, bet jie apleidžia, o man vis taip tęsiasi. Taip išėjo, kad per visą gyvenimą muzikuodamas einu“, – kalba trimitininkas.

Anot jo, grojimas duoda išraišką – vadinasi, gali daugiau nei kiti šalia esantys žmonės. Kitas dalykas – erudicija. Juk klausydamas kokį nors kūrinį, net ir kito stiliaus, gali pats sau pasakyti, ką jame supranti. Tai viena iš savišvietos formų. V. Didas pabrėžia dar vieną dalyką – draugystę su kolektyvu: išvažiuoji, save parodai, judi, o ne sėdi namie užsidaręs.

Kaip vieną iš linksmiausių veterinarijos gydytojas prisiminė nutikimą Žiūruose (Varėnos r.). Ten koncertuoti vyko su studentų ansambliu, tarp kurio narių buvo ir dėstytojų. Prieš koncertą jaunimas išėjo pasivaikščioti. Aptiko per Ūlą tįsantį nuvirtusį medį. Iš karto susilygo, kad Vidas nueis per upę tuo medžiu. Į vieną galą nuėjo sėkmingai, o grįždamas prarado pusiausvyrą ir iki pažastų išsimaudė su visa koncertine apranga. Po pusvalandžio reikėjo koncertuoti. Tą nuotykį liudija nuotrauka, kurioje jis eina tik su glaudėmis, o kiti neša ir vėjyje džiovina jo drabužius. Tąkart teko groti pusiau šlapiam.

„Niekur nedalyvautum, nepatirtum įvairių nuotykių“, – juokiasi V. Didas.

Šiuo metu jis groja Babtų orkestre „Algupys“. Čia praleista per 20 metų. Tenka pagroti ir kaimo kapeloje. Grojo estradiniame ansamblyje Užliedžiuose, tik šiuo metu jo veikla šiek tiek sustojusi.

Babtų orkestre „Algupys“ Vidas groja daugiau kaip 20 metų

Tarp pomėgių, kaip pat sako, tikro vyro užsiėmimai – žvejyba, medžioklė (medžioja per 40 metų). Yra Babtų medžiotojų klubo valdybos narys. Daug metų buvo ir jo vadovu.

Be grojimo, V. Didą džiugina, ramina ir atsipalaiduoja „saldus“ hobis – turi 70 šeimų bityną miško pakraštyje, iš kur bitės prineša medaus. Bitininkauja 40 metų, išėjęs į pensiją ir turėdamas daugiau laiko bityną praplėtė.

Bitininkyste užkrėtė meilė gamtai. Prieš daugelį metų, kai dirbo viename ūkyje, giminaitė pranešė, kad pamatė spiečių. Tuo metu Vidas nei labai žinojo, kaip elgtis, nei turėjo avilių. Tiesa, studijuojant keliais sakiniais apie bites užsiminta. Tačiau ūkyje, kur dirbo, buvo bitynas. Be to, dėdė jų turėjo, tad vaikui padūmyti duodavo. Taigi, ūkio bitininko paprašė susemti tas spiečiaus bites, o kitais metais įsigijo dar keletą šeimų.

„Tai tokia liga – arba susergi, arba ne. Aš susirgau bitininkyste, vaistų nuo jos nėra. Jei ilgai nemiegi, susidėlioji darbo dieną, galima susitvarkyti. Taip ir kabarojamės, esu vidutiniokas bitininkas. Avilių yra ir daugiau. Dar motinėlių reikia paauginti, jas apvaisinti, kad paskraidytų. Smagu su bitėmis, ramybė, niekas netrukdo, susiplanuoji dieną ir būni su jomis“, – sako visus pomėgius harmoningai derinantis V. Didas.

Jis paskutinius kelerius metus dirbo veterinarijos gydytoju įvairiuose pieno ūkiuose: užsiiminėjo ligų profilaktika ir gydymu. Ne kartą įvairiose parodose ir kituose renginiuose demonstravo, kaip apdorojamos galvijų nagos.

„Į pensiją išėjęs dar dirbau kelerius metus, važinėjau po Lietuvos pieno ūkius, kurie dabar sėkmingai eina į šulinį, o dėl to labai gaila. Paskutinieji metai buvo fiziškai gana sunkūs. Pajutau, kur yra stuburas, ir turėjau sustoti“, – aiškina veterinarijos gydytojas.

Nors daugiausia dirbo su galvijais, pomėgis buvo kiti gyvūnai – žirgai. Pernai pardavė paskutinįjį. Daug metų laikė. V. Didas juokauja, kad ateina laikas, kai tampa per sunku, tada reikia pažiūrėti į pasą ir taip atsiranda sprendimų.

Paskutinį žirgą buvęs veterinarijos gydytojas pardavė praėjusiais metais

„Ir profesiją pasirinkau dėl meilės žirgams. Nuo mažens traukė, nes buvau ūkininkų kilmės vaikas. Mieste gimęs ir augęs, išmokau darbinį arklį pakinkyti ir su juo dirbti, nors savų neturėjome.

Kai įstojau į Veterinarijos akademiją, ten dar buvo jojimo sekcija, Akademija ir savų žirgų turėjo, juos laikė Muravoje, ten ir mokėmės joti. Taip išmokau balne sėdėti“, – profesijos pasirinkimo subtilybėmis dalijasi V. Didas.