Kelmė. Petrališkės kaimo ūkininkas Algimantas Strodomskis (nuotr.) sako, jog kaime darbščiam žmogui dar įmanoma „dūsuoti". Tačiau, jei Europos Sąjunga tiesioginėmis išmokomis nekompensuotų bent dalies išlaidų brangioms trąšoms ir degalams, daugeliui iš ūkininkavimo išeitų tik „šnipštas".

Stanislava ir Algimantas Strodomskiai dirba tris dešimtis hektarų žemės Kražių seniūnijoje. Iš tokio ūkio, anot Algimanto, didelio kapitalo nesusikrausi. Bet skursti irgi neteks, ypač jeigu ūkis - mišrus. Tuomet pajamų gauni iš kelių šaltinių. Jei vienur sumažina supirkimo kainas, nuostoliai kompensuojami iš kitur.

Dirbamoje žemėje Strodomskiai augina javus, kad turėtų pašarų gyvuliams. Didelė dalis plotų  - pievos ir ganyklos. Ūkininkai laiko keturias karves. Nors kainos už pieno žaliavą sumažintos, per mėnesį dar gauna per tūkstantį litų - kuklus vieno žmogaus atlyginimas.

Be to, karvės atsiveda veršelių. Strodomskiai augina jautukus. Už įmitusį buliuką įmanoma gauti apie pustrečio - tris tūkstančius litų. Taigi, be pieno kiekviena karvė ūkininkui dovanoja dar apie du - tris tūkstančius litų. Keturios karvės - keliolika tūkstančių litų per metus. Išeina dar vienas kuklus vieno žmogaus atlyginimas.

Ūkį palaiko paršavedės

Strodomskiai laiko paršavedžių. Jos po porą kartų per metus atsiveda po 13-18 paršelių. Paauginti paršeliai turguje kainuoja apie 160 litų. Paršavedė prie šeimos biudžeto priduria dar kelis tūkstančius litų. Dalį paršelių pasilieka patys ūkininkai. Jiems nereikia pirkti mėsos.

Žinoma, laikyti paršavedę ir auginti paršelius nėra taip paprasta. Ūkininkas pateikė pavyzdį, kaip prieš keletą metų viena paršavedė be žmonių globos atsivedė penkiolika paršelių. Tiesiog nepavyko tiksliai apskaičiuoti datos, kada kiaulė turėtų vesti. Žuvo dvylika paršelių. Tik trys išgyveno. „Pusantro tūkstančio kaip į balą", - apgailestauja Algimantas Strodomskis.

Prie gyvulių pora valandų

Algimantas Strodomskis pasakoja, jog prie gyvulių rytą ir vakarą sugaišta tik po valandą. Tiek laiko reikia pamelžti karves ir pašerti jas bei kitus gyvulius. Dirba abu su žmona. Samdyti darbininką dabar kaime būtų sudėtinga. Prieš 22 metus, kai pradėjo ūkininkauti, kaime buvo daugiau tvarkingų, pagalbon skubančių žmonių. Dabar vieni nusenę, kiti prasigėrę, treti išvažiavę. Trobos ištuštėjusios.

Galiausiai dabar, kai moderniai įsirengė tvartus, ūkininkui nė neapsimokėtų samdyti darbininkų. Žmona Stanislava dar turi darbą Kelmėje. Jis prižiūri ūkį. „Melžiame agregatais. Kiaules šeriame sausais pašarais. Čiaupą atsukame, vandens prileidžiame, yra ir automatinės girdyklos," - pasakoja A. Strodomskis.

Žemė išgelbėjo nuo nedarbo

Senelių žemė išgelbėjo Algimantą nuo nedarbo. Abu su žmona baigę technikumus. Algimantas iš profesijos - buhalteris. Kolūkyje yra dirbęs ir fermos vedėju, ir kadrų inspektorium. „Tik pirmininku nedirbau," - šypsosi.

Bet išardžius kolūkius, kaime neliko darbo. Ūkininkavimas buvo vienintelė išeitis. Tvarkyti buhalterinę apskaitą Algimanto nuomone, jis jau ir nebūtų sugebėjęs. Anuomet buhalteriai skaičiuodavo skaitytuvais. Dabar kompiuteriai, specialios buhalterinės apskaitos programos.

Ūkininkaudama šeima nejaučia nepriteklių. Visi, pasak Algimanto, kaime dabar geriau gyvena, sodybas tvarkosi. „Bėdos nėr, jeigu dirbi, o nesėdi alaus bambalį apsikabinęs. Taip ir „dūsuoji" kaime," - savo dalios nekeikia ūkininkas.

Paremia Europos Sąjunga

Per dvidešimt ūkininkavimo metų Strodomskiai nusipirko visą reikalingą techniką. Tik kombaino neturi. Tenka samdyti. Hektaro nukūlimas kainuoja apie porą šimtų litų. Bet jeigu neblogai moka už toną grūdų, porą tonų pardavęs ūkininkas sako galįs atsiskaityti  už kombaino darbą.

Kombaino nepasimokėjo pirkti, nes ne tiek daug hektarų jam brandina javus, kad kombainas atsipirktų. O kitą techniką įsigydamas ūkininkas nesinaudojo jokiomis paramomis. Pirko iš savų lėšų.

Nors iš nedidelio šeimos ūkio galima uždirbti apie porą dirbančio žmogaus atlyginimų, A. Strodomskis pripažįsta, jog ne visus savo poreikius gali patenkinti. Prieš kelerius metus svajojo atnaujinti stogus, pasistatyti didesnę daržinę, nusipirkti naujesnės technikos.

Tačiau negalėjo sau to leisti. Jei ne tiesioginės ES išmokos už deklaruotus pasėlius, pievas ir ganyklas, galbūt ir jo šeima, kaip ir daugelis kaimo žmonių pajustų nepriteklių. Tačiau kasmet gaunamos išmokos už deklaruotus pasėlius išlygina šeimos biudžetą. Kompensuoja išlaidas už brangias trąšas ir kurą.

„Jei ne Europos parama, kaime daugelis smulkiųjų ūkininkų nė neūkininkautų. Tokio brangumo trąšos ir kuras, kad išeitų „šnipštas", - sako Algimantas Strodomskis.

MŪ inf.