Kėdainiai, rugpjūčio 3 d. Kėdainių miesto rotušėje dirbančioms Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojoms praėjęs šeštadienis buvo neįprastas - deimantines vestuves čia pažymėjo buvę ilgamečiai Žemdirbystės instituto darbuotojai, mokslininkai Elena ir Antanas Mališauskai.

Šešiasdešimties metų sutuoktuvių proga į rotušę juos atlydėjo gausus artimųjų būrys. „Džiaugiamės savo vaikais: dviem dukromis ir sūnumi, penkiais vaikaičiais ir šešiolika provaikaičių. Gaila, kad ne visi šiandien gali susirinkti: kai kurios atžalos gyvena Prancūzijoje ir Anglijoje", - su jauduliu šventinę dieną kalbėjo ponia Elena.

Deimantinė pora Kėdainių rajone, Akademijoje, gyvena jau penkiasdešimt vienus metus. Elena ir Antanas ilgus metus dirbo Lietuvos žemdirbystės institute, abu yra žemės ūkio mokslų daktarai. Antanas buvo Patentotyros ir mokslinės informacijos skyriaus vedėjas, daug laiko atidavė kukurūzų veislių tyrinėjimui. Elena triūsė Agrochemijos skyriuje.

„Abu vienas kitą palaikėme, supratome, kas yra darbas ir kaip atsakingai turime jį atlikti. Nebuvo jokių pykčių nei kai teko į laukus bėgioti, nei kai per naktis prie popierių sėdėti. Manau, kad tik suprasdami ir palaikydami vienas kitą, puikiai susitvarkėme su darbais ir neapleidome namų", - sakė E. Mališauskienė.

„Susipažinome besimokydami Joniškėlio technikume. Man Antanas į akį krito per vieną literatų renginį, o aš jo buvau pastebėta kaimo šokiuose. Taip jau nutiko, kad jis į tuos šokius atėjo su viena mergina, o išėjo su manimi. Iki vestuvių draugavome dvejus metus, o kai susituokėme, ilgai tai ir šeimos pagausėjimo susilaukėme. Vienas po kito vyresnieji vaikai gimė dar besimokant technikume", - prisiminimais dalijosi E. Mališauskienė. Antanas puikiai prisimena, kuo jį sužavėjo būsimoji žmona: „Ji buvo ne tik graži, bet ir labai veikli, šoko, dainavo, sportavo. Elenos visur buvo pilna."

Atsikraustę į Akademiją, Mališauskai ne tik kurstė šeimos židinį, bet daug dirbo, gilinosi į žemės ūkio mokslus, kiekvienas atrado širdžiai mielą užsiėmimą. „Aš labai norėjau medžioti, netrukus įstojau į medžiotojų būrelį. Labai pergyvenau, ar žmona nepyks, kad savaitgaliais vis su vyrais į mišką važiuosiu. Tad nudžiugau, kad ji įsijungė į instituto saviveiklą. Elena daug metų su kitais kolegomis šoko ir dainavo. Dabar, sveikatai pasilpus, tik dainuoja. Visiems vyrams galiu patarti - jei norite, kad šeimoje nebūtų barnių, turite leisti žmonai užsiimti jai miela veikla", - tvirtos santuokos patarimus dalijo A. Mališauskas.

Abu aštuoniasdešimtmečiai neslepia, kad per šešiasdešimt bendro gyvenimo metų būta visko: ir džiugių, ir niūresnių dienų. „Reikia mokėti vienam kitą išgirsti ir išklausyti. Aštrių kampų buvo ir mūsų gyvenime, tik mes nepuolėme į skirtingas puses į juos atsitrenkę, o gražiai juos gludinome. Darnaus gyvenimo mokėmės iš savo tėvelių, kitų giminaičių. Mūsų aplinkoje nebuvo nė vienos poros, kuri kilus nesutarimams pultų skirtis. Gyvenimai seniau kai kam nesusiklostydavo nebent dėl mirtinų ligų. Dabar žmonės nebeturi kantrybės ir pagarbos vienas kitam, o seniau mokėdavo ir branginti, ir labiau mylėti vienas kitą", - sakė E. Mališauskienė.

„Mano Elenutė visais klausimais visą gyvenimą buvo labai taktiška. Ji ir namus prižiūrėjo, ir vaikais rūpinosi, ir mane nukreipdavo, ir šeimos finansus skaičiuodavo. Buvo labai tvirtas kaklas, leisdama man pasijusti svarbia šeimos galva. Esu dėkingas jai už gražiai nugyventą gyvenimą drauge. Dabar abu norime tik vieno - sveikatos. Juk retą kurią dieną pragyvename be skausmų. Bet ir iš to tik pasijuokiame, juk ne veltui sakoma, kad kol ką nors skauda, vadinasi, gyveni. Taip ir mums - krutame po truputį, džiaugiamės atvažiuojančiais vaikais, anūkais, proanūkiais. Kad tik jiems gyvenimas būtų gražus ir laimingas", - sakė A. Mališauskas.

MŪ inf.