Kas lemia verslo sėkmę, kas svarbiausia bendraujant su partneriais ir klientais? Apie tai ir daugiau kalbamės su įmonės „Rovaltra“ vykdančiuoju direktoriumi Jonu Trainaičiu.

Jau kelerius metus esate vykdantysis „Rovaltra“ direktorius, o pačioje įmonėje, kurią sukūrė ir kuriai vadovauja jūsų tėvas Romualdas Trainaitis, darbuojatės per 20 metų. Ar jaučiatės esantis savo rogėse? Jei ne šeimos verslas, kaip manote, kur link būtų pasisukęs jūsų profesinis kelias?

Įmonėje dirbu nuo 2000 m., kol kas viskas tinka ir patinka, o ar savo rogėse – nežinau, neturėjau galimybių pabandyti ką nors kita. Nuo jaunų dienų tėvas įmetė mane į šią veiklą ir verslą, jame ir sukuosi lig šiol, todėl sunku pasakyti, kas būtų, jeigu būtų.

Aišku, buvo svarstymų, kaip būtų pasisukęs mano kelias, jei ne šeimos verslas. Gal net būčiau gyvenęs ir dirbęs užsienyje, nes prieš ateidamas į įmonę beveik dvejus metus gyvenau Amerikoje. Bet po motinos mirties tėvukas pasakė, kad vienas nenori dirbti, o verslui reikalinga savo žmogaus pagalba, todėl pakvietė grįžti ir tęsti jo pradėtus darbus. Atsisakyti tokio pasiūlymo ir atsukti jam nugaros tiesiog negalėjau.

Tad iš pradžių vertėjavau – padėjau tėvui bendrauti su užsienio partneriais, vėliau pamažu įsivažiavau į patį verslą, jam ėmiau skirti vis daugiau laiko ir jėgų, o tėvas ir toliau išlieka įmonės veidu.

Su jaunąja karta ir į verslą ateina nauji vėjai. Kaip sekasi suderinti jūsų ir įmonės įkūrėjo matymą, verslo suvokimą, vertybes? Renkatės eiti jau pramintu keliu ar ieškote naujų?

Žinoma, kad ieškau naujų kelių, tačiau nepamirškime, kad kalbame apie tris kartas – tėvo, mano ir dabar augančią naująją kartą. Skirtumai tarp jų – kardinalūs, o mano karta – tarsi jungiamoji. Tad tas derinimas vyksta per nuolatinį bendravimą ir mokymąsi.

Darbuotojus auginamės savo komandoje, jaunus priimame į paprastesnius darbus, kad galėtume juos užsiauginti ir imliems žmonėms atverti karjeros galimybes. Tenka pripažinti – mūsų sričiai reikia daug specifinių žinių, būtina gilintis ir į patį produktą, naujas technologijas.

Pats baigiau tarptautinį verslą Vilniaus universitete ir visos mano žinios orientuotos į verslą, prekybą, tačiau turiu pastebėti, kad žemės ūkio mokslai yra gerokai sudėtingesni. Visa laimė, kad turime tvirtą komandą, produktų specialistus, kurie gilinasi į inžinerinius ir technologinius žemės ūkio dalykus.

Kokių savybių reikia šiuolaikiniam lyderiui?

Pirmiausia lyderis turi būti komunikabilus ir turėti stiprią vadovų komandą. Jai suburti ir išlaikyti svarbu tinkamas, pagarbus bendravimas, išklausymas ir kitų nuomonės girdėjimas, reagavimas į emocijas. Šiais laikais trenkimas kumščiu į stalą ir įsakymas kažką daryti neveikia, tokie dalykai netoleruojami.

Ko reikia, kad verslas būtų sėkmingas ir stabilus? Kas yra „Rovaltros“ sėkmės raktas?

Kad verslas būtų sėkmingas, pirmiausia reikia geros komandos, taip pat teisingo, patikimo ir žinomo produkto, kurį mes turime. Galiu paminėti, kad šiemet pagal traktorių pardavimus esame antri rinkoje, ko gero, šia pozicija ir baigsime metus, nes atotrūkis tarp antros ir trečios vietos – didžiulis.

Esame atsirinkę tinkamus produktus, kurių beveik 70 proc. gaminami Suomijoje, o šios šalies klimato sąlygos, dirvožemis panašus į Lietuvos.

Kaip vertinate sąlygas ir konkurencinę aplinką verslui plėtoti mūsų šalyje?

Kai pradėjau dirbti, konkurencija nebuvo tokia agresyvi, dabar miegoti negali. Be to, Lietuvoje yra nemažai turtingų žmonių, kurie įsigyja įmones, plečia veiklą ir vis ieško, į kur galėtų investuoti savo pinigus. Taip konkurentais tampa net tokios įmonės, kurių anksčiau jais nelaikėme.

Tad reikia nuolat būti budriam, verslui atiduoti gerokai daugiau energijos ir jėgų nei anksčiau. O kai esi trejetuke pagal pardavimus, konkurentai bando tave kopijuoti, taikyti tokį pat verslo modelį, nuolat stebi, žiūri, kodėl darai taip ar kitaip.

Su kokiais sunkumais tenka susidurti žemės ūkio technikos pardavėjams? Kokie veiksniai kelia didžiausią riziką ir yra mažiausiai nuspėjami?

Rizikų, sakyčiau, gal ir nėra, o didžiausi iššūkiai – žmogiškieji ištekliai, specialistų, serviso darbuotojų trūkumas. Pavyzdžiui, į darbo pokalbius dažnai ateina visiškai neparuošti žmonės. Nors žemės ūkio technikos prekybos įmonės bendradarbiauja su šios srities specialistus ruošiančiomis organizacijomis, mokslo įstaigomis, tačiau problema vis dar sprendžiama vangiai, bet kodėl taip yra, negaliu atsakyti.

Nežinau, ar tiesiog studentų parengimas prastas, ar jaunimui paprasčiausiai motyvacijos trūksta. Nors mechanikai mūsų įmonėje tikrai vertinami ir gauna gerus atlyginimus, tačiau jaunimas nenori tokio darbo, jiems per sunku, geriau renkasi arba išvykti iš šalies, arba prasčiau apmokamą, tačiau lengvesnį, komfortiškesnį ar, jų įsitikinimu, prestižiškesnį darbą.

Kokie galėtų būti šios problemos sprendimo būdai? Gal reikėtų keisti mokymo metodikas, kažkaip didinti jaunimo motyvaciją rinktis su žemės ūkio susijusias specialybes, kelti jų prestižą.

Mes stengiamės patys perkvalifikuoti darbuotojus, juos užsiauginti savo įmonėje. Tai įprasta praktika ir užsienyje. Svarbu nebijoti ir norėti pakeisti kvalifikaciją, nepaisant turimos specialybės ar amžiaus, nes mokytis niekada nevėlu.

Kokiais principais grindžiate santykius su partneriais ir klientais. Kas svarbiausia su jais bendraujant?

Šiuo metu tokių santykių, kaip anksčiau, nebėra. Jei anksčiau daugiausia bendraudavai su vienu žmogumi, dabar technikos gamintojai kas 3–4 metus daro rotacijas, taip siekdami, kad tarp prekybos ir gamyklos atstovų neužsimegztų glaudus, asmeninis ryšys. Rotacijomis leidžiama ir darbuotojams išbandyti save įvairiose srityse.

Dabar aš dirbu su jaunais, ką tik universitetą baigusiais vadovais, o po kelerių metų teks bendrauti vėl su kitais. Žinoma, taip dirbti sunkiau, nes kaskart iš naujo turi pristatyti rinką, šalies situaciją, bet suprantu ir technikos gamintojus, nes asmeniniai ryšiai verslui nenaudingi, kai kada ir nuostolingi.

Turiu pripažinti, kad tame yra ir teigiamų dalykų – pokyčiai supurto, verčia nuolat mokytis ir išeiti iš komforto zonos, atneša naujų vėjų, minčių ir sprendimų, o tai skatina įmonę augti.  

O bendraujant su klientais, pritariu tėvo nuomonei, svarbiausia – sąžiningumas, nes visi Lietuvoje sėdime vienose rogėse. Gamyklų atstovai dėl rotacijos vis keičiasi, o štai ūkininkai, ūkių savininkai niekur neišeis – kaip dirbo žemę, taip ir dirbs, todėl svarbu elgtis garbingai, sąžiningai ir draugiškai, nes bendrauti teks ir toliau.

Visos veiklos sritys išgyvena pakilimus ir nuosmukius. Kaip „Rovaltra“ rengiasi galimoms krizėms?

Mūsų verslas prie krizių prisitaikęs, jau buvo ne vienas pakilimas ir nuosmukis – kažką uždirbi, kažką pradirbi. Į visa tai reaguojame kaip į normalų įprastą dalyką, natūralų procesą. Vien per mano gyvenimą jau yra buvę kokios trys krizės žemės ūkio sektoriuje, kai pinigų trūko, nes buvo nepalankios klimato sąlygos žemės ūkiui, teko galvoti, kaip išgyventi.

Tačiau žemę reikėjo ir reikės dirbti, nes valgyti žmonės nori ir norės, negalės jie būti gyvi tik oru. Tad žemės ūkio produktų gamyba – amžinas ciklas, nors jų pardavimai ir kainos banguoja kaip Baltijos jūra, tačiau jų reikėjo ir reikės ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

O pats sektorius – gana stiprus, per krizes žemės ūkis visada ištraukdavo BVP, tik gaila, kad politikai į ūkininkus žiūri kaip į priešus, negalvodami apie tai, kiek pridėtinės vertės sukuria žemės ūkio sektorius, ypač gyvulininkystė, taip pat miškininkystė.