Kaunas. Veterinarijos gydytojų vaidmuo vis garsiau pabrėžiamas, kai kalbama apie užkrečiamųjų ligų gydymą, saugų maistą ir žmonijos aprūpinimą juo. Jų darbas yra pats svarbiausias, mažinant antibiotikų naudojimą ūkiniams gyvūnams. Bet patys veterinarai dar turi daug neišspręstų problemų.

Aktyviausieji, autoritetą turintys šalies veterinarijos gydytojai rankų nenuleidžia ir, mindami valdiškų įstaigų slenksčius, bando spręsti problemas ir gerinti padėtį. Pokalbis apie tai su Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos (LVGA) Bendrosios praktikos sekcijos pirmininku dr. Sigitu Japertu žurnale „VETinfo".

Prieš dvejus metus turėjote tikslą pakelti privataus veterinarijos gydytojo kartelę, pagerinti privataus gydytojo santykį su ūkininkais. Ar pavyko?

Tai turi įvertinti ūkininkai. Manau, nuomonių būtų įvairių, daugelis dalykų nesikeičia per vieną dieną. Bet apie tai kalbame, ir visi dirbantys veterinarijos gydytojai yra suinteresuoti, kad tie santykiai būtų dalykiški, profesionalūs ir pagarbūs. Norėtume dar intensyviau bendradarbiauti su žemdirbių savivalda - Žemės ūkio rūmais, kurie, gaudami finansavimą iš ŽŪM, ir mums skiria pinigų mokesčiams už narystę Europos veterinarijos gydytojų federacijoje ir Pasaulio veterinarijos gydytojų asociacijoje. Norime identifikuoti regionus, kuriuose labiausiai trūksta veterinarijos gydytojų. Tai geriausiai žino ūkininkai, kurie per savo savivaldą gali mums suteikti šią informaciją. O mes, LVGA, gavę tokią informaciją, tuomet kartu su LSMU Veterinarijos akademija bandytume spręsti problemą. Nors labai pamažu, jaunų veterinarijos gydytojų susidomėjimas darbu rajonuose didėja, tikiu, kad jie vis daugiau imsis šios veiklos.

LVGA pasistengė, kad Kaimo plėtros programoje atsirastų galimybė paremti veterinarijos gydytojus. Ar bendrosios praktikos veterinarijos gydytojai pasinaudojo ES parama?

Beveik ne. Reikia konstatuoti, kad jeigu ES paramos veterinarijos gydytojai negaus, europiečiais jie nebus ir privačiai veterinarijai išgyventi bus labai sunku.

Prieš dvejus metus dvi paraiškos paramai gauti patvirtintos su minimaliu pereinamuoju balu, bet parama nebuvo skirta (NMA patikslino, kad šių paraiškų vertinimai nebaigti - red. past.), nes projektuose buvo numatyta sukurti per mažai darbo vietų. Pernai veterinarijos gydytojai jau teikė paraiškas pagal kategoriją „Licencijuota veikla". Išskirtinės kategorijos jų paslaugoms nebuvo, bet išprašėme, kad veterinarijos gydytojams būtų skiriami 25 prioritetiniai balai, kad galėtų konkuruoti su tomis įmonėmis, kurių projektuose numatyta sukurti daugiau darbo vietų. Tačiau kategorijoje „Licencijuota veikla" iš esmės yra labai daug pareiškėjų ir veterinarijos gydytojams konkuruoti su jais yra sunku. Žemės ūkio ministras žadėjo peržiūrėti paramos skyrimo taisykles, mes prašome, kad veiklos pažymos nebūtų traktuojamos kaip licencijos.

Taigi, dalis privačiai dirbančių veterinarų rajonuose negali pasigirti nei gera įranga, nei darbo sąlygomis. Todėl jauni specialistai ir nenori dirbti rajonuose, nes supranta, kad susikurti gerovę čia gali prireikti kone viso gyvenimo. Džiaugiamės, kad bent keli jauni gydytojai pastaraisiais metais įsitraukė į privačią veiklą.

Kokias kitas problemas šiuo metu išskiria bendrosios praktikos veterinarijos gydytojai?

Jų yra daug. Pirmiausia, dėl prekybos veterinariniais medikamentais. Privatūs veterinarijos gydytojai nori, kad receptinius ir injekcinius medikamentus bei vakcinas ūkininkai (gyvulių laikytojai) gautų tik per ūkį aptarnaujantį veterinarijos gydytoją, su kuriuo yra pasirašyta Veterinarinių profilaktinių ir gydomųjų priemonių atlikimo sutartis, arba jam parašius paraišką (receptą). Taip būtų galima išvengti ne tik savarankiško nekvalifikuoto gydymo, bet, svarbiausia, nepagrįsto antibiotikų naudojimo. Ūkininkas turėtų remtis vienu pagrindiniu veterinarijos gydytoju (juk ir žmonės turi vieną šeimos gydytoją, o ne dešimt), kuris tvarkytų ir veterinarinių vaistų judėjimą ūkyje.

Turime pasiūlymų dėl valstybinių darbų - veterinarijos gydytojai galėtų perimti kai kurias funkcijas iš VMVT ar padėti atlikti jas. Pavyzdžiui, dėl biosaugos, ūkių patikros, kiaulių ir paukščių ūkių registravimo ir kitas. Veterinarijos gydytojai galėtų atlikti bandų sveikatingumo profilaktiką nuo virusinės galvijų diarėjos ir galvijų infekcinio rinotracheito. Šios infekcijos yra rimta problema ir ją būtina spręsti, nes jų paplitimas didelis, ūkiai patiria didelių ekonominių nuostolių. Tai varžo gyvulių eksportą ir prekybą.

Reikia kai ką keisti dėl gyvulių ženklinimo. Mes prašome pakeisti Ūkinių gyvūnų laikymo vietų registravimo ir jose laikomų ūkinių gyvūnų ženklinimo ir apskaitos tvarkos aprašo 55 punktą: „Tiekėjas ir paslaugų teikėjas pildo Ausų įsagų įsigijimo registracijos (9 priedas) bei Ausų įsagų platinimo (10 priedas) žurnalus. Duomenis apie išplatintus ausų įsagus tiekėjas ir paslaugų tiekėjas kiekvieną darbo dieną suveda į CDB". Žurnalų pildymas ir duomenų suvedimas (ypač nurodymas suvesti duomenis kiekvieną darbo dieną) sunkina ir trukdo veterinarijos gydytojų darbą. Prašome, kad įsigytus įsagus būtų galimybė patvirtinti duomenų bazėje, o ausų įsagų platinimo žurnalo visai nereikėtų pildyti. Įsagų išplatinimas automatiškai galėtų būti patvirtintas sistemoje pagal užregistruotą tuo numeriu gyvūną ir jo savininką.

Jūsų nuomone, ar gyvulių sveikata dėl technologijų, šėrimo, priežiūros gerėja, ar dėl didėjančio produktyvumo blogėja?

Pieninių bandų produktyvumas didėja nedaug, bet tam įtakos turėjo kainų kritimas. O galvijų sveikatingumas blogėja, karvių laktacijos amžius trumpėja. Ir tai rodo, kad veterinarijos gydytojas nėra integruotas į ūkį. Jis nėra ūkio partneris, kuris galėtų stebėti visus karvės rodiklius ir prisidėtų prie ūkio sėkmės. Kad veterinarijos gydytojas būtų ūkininko partneris ir svarbus pagalbininkas, jis turi turėti sutartį, kitaip negali analizuoti ūkio duomenų. Tik sutartis suteikia teisę prieiti prie informacijos ir tuomet veterinarijos gydytojo atsakomybė daug didesnė. Galiu pateikti pavyzdį dėl PGR tyrimų, kuriuos atliko „Pieno tyrimai". Valstybė į šiuos tyrimus investavo pinigų, bet sklaidos nebuvo, veterinarijos gydytojai liko neįtraukti, didžioji dalis jų nei matė PGR tyrimų, nei žinojo apie juos. O juk tikslas ir buvo paskleisti informaciją, kokie mastito sukėlėjai dominuoja ūkiuose, kokius medikamentus parinkti, kad antibiotikai būtų naudojami atsakingai ir tikslingai. Ir toliau šaudome iš patrankos į varną - skiriame plataus veikimo kompleksinius preparatus, užuot pasirinkę siauro veikimo peniciliną.

Veterinarijos gydytojų kompetencija didelė, tik ją reikia integruoti į ūkius. Veterinarinės paslaugos sudaro apie 2,5 proc. pieno savikainos, ir dar tiek pat - profilaktinės priemonės ir medikamentai. Tai nedaug ir tam nereikia taupyti. Tie pinigai ūkiui atsipirktų ir dar būtų grąža valstybei.

Visą interviu skaitykite žurnale „VETinfo" 2017/1

MŪ inf.