Austėja GENDVILAITĖ-AUSTIEJA tapo žinoma, kai žemaitiškai sudainavo savo kūrybos dainą apie žiemą. Ši daina pasklido po internetą ir užkariavo daugelio širdis tyrumu, jautrumu ir, aišku, žemaitiška tarme, kuri, pasirodo, gali būti tokia lyriška. Vaikystėje ji svajojo dirbti veterinare. Didžiausias jos įkvėpimas yra gamta, o svajonėse – auginti (kaip ir tėvai) bent vieną žemaitukų veislės žirgą ir kelis Lietuvos skalikus.

Duodama interviu Austėja kalbėjo bendrine kalba, tačiau dažniausiai bendrauja taip, kaip galvoja – žemaitiškai. Vis dėlto principai kalbėti tik žemaitiškai kaip žmogaus jos nevaržo. Šiuo metu Austėja dirba pagal specialybę (Šiaulių universitete ji yra baigusi estrados meno studijas) profesionaliame Kelmės mažajame teatre aktore ir kartais muzikuoja, o gyvena Šiauliuose.

Mergina džiaugiasi, kad jau pagaliau gali vaidinti gyvai, tad žiūrovai ją gali išvysti viename naujausių vaikiškame spektaklyje apie katiną Prunelijų „Prunelijaus sapnas“.

„Esu ir aktorė, ir muzikantė, dainas kuriu nuo vaikystės. Dainuoti žemaitiškai paskatino paauglystėje, t. y. kai buvau 11–12 klasėje, Skuode vykę žemaitiškos dainos konkursai, – dalijasi menininkė. – Vėliau juos organizuoti pradėjo mano tėvai Plungėje. Kadangi grojau gimnazijos grupėje, užsidegiau noru parašyti žemaitišką dainą. Viskas vyko natūraliai. Nuo to laiko dainuoju vien žemaitiškai. Pasitaiko ir lietuviškų, angliškų dainų, bet mano skiriamasis bruožas visada buvo dainos žemaitiška tarme.“

A.Gendvilaitė tiki, kad tai tikrasis jos kelias. Juk dainuojantis iš širdies žmogus kalba, kuria galvoja, kartu kelia ir tos kalbos prestižą, įkvepia kitus kalbėti savo tarme. „Pajaučiau kalbą ir panaudojau tą jausmą muzikoje“, – atvira mergina.

Labai svarbus tėvų indėlis

Su didele meile Austėja kalba apie savo tėvus visuomenininkus, pabrėždama jų idealizmą, norą pasitarnauti tėvynei, juk taip ir atsirado jų organizuojami Žemaitiškos dainos konkursai, Žemaitukų ištvermės varžybos, Lietuvių skalikų parodos.

Tėtis vaikystėje turėjo svajonę užaugęs gyventi kaime ir auginti Lietuvos žemaitukų veislės arklius ir lietuvių skalikus. Buvo skaitęs tuometiniame žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ apie nacionalines veisles ir užsidegęs jas puoselėti. Laikui bėgant užsiėmė verslu ir, kai jau įgijo pagrindą, realizavo savo svajonę.

„Šiuo metu tėvų veikla nebėra tokia intensyvi kaip anksčiau, tačiau neišblėsęs noras skatinti jaunimą kurti ir atsiskleisti. Taip jie nori įdėti indėlį į mūsų tautos gyvenimą“, – teigia menininkė.

Austėja užaugo Noriškių kaime, Plungės r., prie Babrungo užtvankos. Čia plytėjo miškas, šalia – vanduo, o namie – mylimi gyvūnai. Apsupta gražios gamtos, mylinčių tėvų, taurių idėjų, talentingų draugų, mergina išsiugdė jautrumą aplinkai, kalbai, pastabumą viskam, kas buvo šalia. Čia atsiskleidė ir jos visos prigimtinės savybės.

Vaikystėje svajojo ir rimtai svarstė apie veterinarijos gydytojos profesiją, nes labai patiko rūpintis gyvūnais, visais tuo metu buvusiais augintiniais, tarp kurių ir žemaitukai, ir skalikai, mėgo juos prižiūrėti, jiems suduoti, suleisti vaistų. Po kurio laiko viskas pasikeitė. Austėja nusprendė, kad gyvūnų laikyti galės bet kada, ir pasirinko širdžiai artimą estrados meną Šiaulių universitete. Čia sutiko labai įdomių savitų asmenybių, rado artimų draugų ir net pakeitė iki tol buvusį nekokį požiūrį į Šiaulius.

Sekdama tėčio pėdomis, svajoja auginti ir žemaituką. O kol kas jos namuose Šiauliuose karaliauja lietuvių skalikų veislės kalė Orka Gončius iš jos šeimos veislyno „Gončius“. „Esu iš patirties įsitikinusi, kad bute auginti skaliką yra visai komfortiška, tai garantuoja aktyvius pasivaikščiojimus. Auginant šunį visada prioritetu išlieka ryšys tarp šuns ir šeimininko“, – sako nuo mažens tarp gyvūnų augusi mergina.

Austėjai žemaitukai patrauklūs kaip patikimi, ištvermingi ir tvirti žirgai (Vaido Lečo nuotr.)

Austėja pastebi, kad nuo tėvų požiūrio daug kas priklauso. Tėvų indėlis svarbus į vaiko pasaulėžiūrą. Būtina, kad tėvai supažindintų vaikus su kuo daugiau kokybiško meno, muzikos, kultūros. Anot jos, dalis tiesos yra, kad kaimiškose vietovėse gyvenantys vaikai, suaugusieji negauna tiek kultūros, kiek didmiesčių gyventojai.

„Jeigu tikrai aplinkui nėra kultūrinės terpės, tai jau tėvai turėtų įdėti indėlį ugdydami savo vaikus, važiuodami pasižiūrėti spektaklių ar paklausyti muzikos, šviesti. Manau, kad žmonių, kurie gyvena gamtoje, savaime jautrumas ir minčių laukas yra pajėgus apdoroti net ir sunkesnę informaciją, tarkime, pamačius sudėtingesnį spektaklį ar išgirdus koncertą.“

Gamta yra žmogaus namai

„Kai ištariu žodį „kaimas“, man kyla pačios gražiausios asociacijos. Pirmiausia – tai gamta, vadinasi, kažkas tobulo, savas namas, sava vieta, asmeninė erdvė. Šiuos vaizdus skatina ir mano asmeninė patirtis, ir mano, kaip menininkės, išgyvenimai. Juk mes esame gamtos dalis“, – dalijasi Kelmės mažojo teatro aktorė.

Jai gamta kartu yra jėga, kuri leidžia kurti. O įkvėpimo šaltinis yra žmogiški išgyvenimai, kančia: jausmai, kitų žmonių stebėjimas, supratimas, ką jie patiria. Tada bandymas viską perversti į gyvenimo prasmės akivaizdą. Ir kartu noras suprasti pačius paprasčiausius dalykus, įsigilinti į juos.

„Man įkvėpimo šaltinis yra keliami klausimai, išplaukiantys iš tam tikrų gyvenimo įvykių, ką žmogus juose pajaučia, – poetiškai kalba Austėja. – O gamta bet kuriuo atveju yra tvirtovė, kuri duoda jėgų visa tai suvokti ir kurti. Nes kai vaikštai gamtoje, tai ateina intymios mintys. Nori nenori gamta yra labai svarbi kūrėjo dalis, ryšys su ja.“

Be to, mergina pabrėžia, kad gamtoje yra harmonija: viskas vyksta savo laiku ir savo vietoje. Vienas vieną suvalgo, kad išgyventų, kitas – kitą. Vienas lapelis nukrenta vienoje vietoje, sėklytė išdygsta kitoje vietoje. „Harmonija ir priklausymas vienas nuo kito, ryšys yra labai sarbūs. Taip pat tyla. Bet kartu toje tyloje vyksta tiek daug“, – sako menininkė.

Mūsų gyvenimas tiesiogiai priklauso nuo maisto

Prakalbus apie mitybą, Austėja prasitaria, kad jos pagrindinį racioną sudaro maistas, kurį parsiveža iš tėvų namų. Tai ne tik daržovės, bet ir vištiena, kiaušiniai, nes tėvai laiko vištų.

„Esu visiškai aprūpinta ekologišku maistu. Pagrindiniai dalykai eina iš mano tėvų, kur žinau, kad viskas gryna, – sako mergina. – Tikiu, kad mūsų mintis veikia tai, ką mes valgome. Kartais juokiuosi, kad, darbe visiems valgant užsisakytą maistą, aš pakenčiu, kol parvažiuosiu namo ir tada pavalgysiu, nes paskui mano mintys nulėks ne ten. Juk nežinosiu, nei kas, nei ką įdėjo į maistą. Tikrai žiūriu ir renkuosi, ką valgyti, nes galvoju, kad mūsų gyvenimas tiesiogiai priklauso nuo maisto.“

A.Gendvilaitė pabrėžia, kad maistas turi įtakos gyvenimo kokybei. Šiuo metu ji gyvena mieste, nes neturi pakankamai išteklių keltis arčiau gamtos. Tačiau būdama jautri, jaučia, kur maistas yra grynas.

Austėja prisipažįsta, kad, nors supranta savo rankomis užauginamo maisto vertę ir naudą, gerbia tai darančius žmones, pati nelabai išmano, kaip auginamos, pavyzdžiui, daržovės, nes, kaip pati sako, jai viskas buvo užauginta. O kol kas apie gyvūnus ji turi daugiau žinių.

Svarbu balansas

Paklausta, ar kaip menininkė nesvajoja keltis arčiau didmiesčių, pvz., Vilniaus, kur daugiau galimybių ir sodresnė kultūrinė terpė, Austėja nusijuokia, kad norėtų giliau į mišką, į didžiuosius miestus jos netraukia.

„Taip, Vilniuje yra daugiau muzikantų, daugiau visko vyksta, tai labai žavinga ir reikalinga. Tad kartais mąstau, kad idealus variantas būtų, kad turi galimybių gyventi kaime, bet, pavyzdžiui, dirbi mieste, ar gali dažnai ten lankytis. Kalbu apie modernų gyvenimą, kur gali sau leisti aktyviai dalyvauti kultūriniame gyvenime. Kad būtų balansas“, – sako Austėja Gendvilaitė, šiuo metu besidžiaugianti galimybe vaidinti gyvai mažame, bet atsakingame Kelmės teatre ir kurianti muzikinę programą, kad galėtų aktyviau koncertuoti ir pristatyti savo kūrybą.

MŪ inf.