Portalo manoūkis.lt pašnekesių ciklą su žinomais kultūros, mokslo, meno žmonėmis tęsiame su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanu prof. Rimvydu Laužiku. Jis yra parašęs nemažai darbų kultūros paveldo skaitmeninimo, Lietuvos istorijos temomis, bet plačiajai visuomenei labiausiai žinomas kaip istorinės lietuvių virtuvės žinovas.

Tyrinėdamas, kaip formavosi Lietuvos nacionalinė virtuvė, kokie tikrieji lietuviškiausi patiekalai, mokslininkas išleido kelias knygas.

Gastronomija be produktų, be augintojų ir maisto gamintojų neįsivaizduojama, tad ir kalbinome prof. R. Laužiką apie sąsajas su kaimu, žemės ūkiu, ūkininkais. Gimęs Trakuose, augęs Pasvalio rajone, mokslininkas į kaimą žvelgia savitu žvilgsniu.

„Priklausau kartai žmonių, kuriems iš arti teko susipažinti su žemdirbyste. Tiesa, ne su šiuolaikine, bet su ta, kuri pasiekia mus beveik iš viduramžių laikų. Javų pjovimas dalgiu su lankeliu, šieno vežimas arklio traukiama uore, žemės dirbimas arklio traukiamu plūgu ar purenimas akėčiomis.

Be to, ir tokie dalykai, kaip naminis kiaulės skerdimas, vištų pešimas, mėsos rūkymas, pyragų kepimas krosnyje ar alaus darymas – taip pat buvo greta. Tai buvo senovinis, ne industrinis žemės ūkis. Žinoma, buvo ir kolchozas su visu jo gyvenimu. Tad vaizdiniai apie kaimą yra įvairūs.

Gal nuskambės baisiai, bet vienas egzotiškiausių kolchozo darbų anuomet buvo šiaudų deginimas. Pasvalio rajone šiaudų būdavo perteklius, tad, kad netrukdytų aparti laukų, mums, kokios 6-7 klasės paaugliams brigadininkas išdalydavo degtukus, ir lakstydavome per dienas po didžiulius laukus viską padeginėdami (šypteli – red.).

Tad asociacijų yra daug ir skirtingų, bet daugiau teigiamų nei neigiamų. Galvodamas apie kiekvieną dalyką, stengiuosi neapibendrinti, nesivadovauti stereotipais, o mąstyti racionaliai, argumentais. Tad kaimo neromantizuoju, nesiilgiu bakūžės samanotos, kurioje gimiau, tačiau nemanau, kad kaimas kokio nors atsilikimo ar tamsybės sinonimas“, – savo požiūrį dėstė R. Laužikas.

Visuomenė jau mažiau žemdirbiška, tad ir kultūroje mažiau žemės. Ar tai nėra praradimas?

Esu iš tų, kurie iš arti susidūrė su agrarine kultūra. Dabartinėje Lietuvoje tokių galimybių kur kas mažiau. Tai – visiškai natūralūs pokyčiai, kurie kitose šalyse įvyko jau senokai. Tiesiog sovietmečiu buvo dirbtinai ribojamas žmonių judėjimas iš kaimo į miestą, ką jau kalbėti apie išvykimą į užsienį. Dabar esame laisvi pasirinkti, ir tuo labai džiaugiuosi.

Besikeičianti tikrovė konstruoja naujus žmogaus santykius su aplinka, pasauliu, kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, žiūrėdami per žemdirbišką prizmę, neretai aplinką rūšiuojame į geriečius ir blogiečius. Juk vieni padarai yra kenkėjai, o kiti – pagalbininkai ar bent jau neutralūs.

Tolstant nuo žemdirbiško gyvenimo būdo, keičiasi ir suvokimas: gamta gali atrodyti daug darnesnė, labiau saugotina, mažiau išnaudotina asmeniniais tikslais. Kuo man, asmeniškai, naudinga įgyta agrarinės visuomenės patirtis? Tyrinėdamas kai kuriuos istorinius reiškinius (praeities ekonomika, gastronomijos istorija, tradicijos), juos galiu geriau suprasti nei kolegos, neturintys tos patirties.

Žemdirbiški dalykai yra ir vienas mano hobių. Domiuosi istorinėmis, senosiomis obelų veislėmis, auginu jų sodą, renku kolekciją, pats skiepiju.

O kaip pasikeitė mūsų požiūris į maisto gamybą, gastronomiją?

Šiuolaikiniame pasaulyje dėl skaitmeninių technologijų turime prieigą prie milžiniškų kultūros klodų ir mūsų noras ją pažinti nepriklauso nei nuo gyvenamosios vietos (miestas ar kaimas), nei nuo profesijos (ūkininkas ar, pavyzdžiui, programuotojas). Žinoma, jei kalbame apie senąsias tradicijas, galime sakyti, kad išgyvename savotišką renesansą, atgyjantį domėjimąsi praeitimi. Vis daugiau žmonių maistą gamina namuose.

Po truputį tolstame nuo požiūrio, kad maistas yra kažkas panašaus, kaip degalai automobiliui, ir svarbu jo tik „užsipilti“ ir pageidautina už pigiausią kainą. Tokie gastronominėje kultūroje vykstantys procesai kuria puikias sąlygas kitokiai žemdirbystei. Ne tai, kuri užaugina kiaulę per tris mėnesius ir vištą per mėnesį, o tai, kurios išauginti produktai turi realų skonį, kvapą, kokybę, aukštą maistinę vertę.

Mūsų šeima, jei tik yra galimybė, stengiamės įsigyti daržovių, produktų iš kaimynų ūkininkų. Daug perkame turguje, bet ieškome žmonių, kurie patys tuos produktus augina. Prekės ženklams „išauginta ūkyje“ ar „ekologiška“ esu visiškai abejingas. Man svarbu pažinti žmogų, pamatyti, kaip jis ūkininkauja, kur ganosi jo karvės (kurių pieną perkame), kokia švara ir tvarka jų namuose. Žinoma, turguje ne viską galime įsigyti, ne visi augalai yra populiarūs, auginami, pavyzdžiui, pakankamai reta senoviškesnių daržovių – ropių, pastarnokų. Bet ir prekybos centruose jų retai būna.

Apskritai, lietuviškuose turguose yra menkesnė įvairovė, palyginti su tomis šalimis, kuriose žemdirbystės tradicija nebuvo pertraukta sovietmečio. Tačiau ir čia po truputį stiprėjame, atsigauname.

Kokios mintys būtų apie duonos augintojus, kito maisto gamintojus?

Nemėgstu grupuoti žmonių pagal profesijas ar gyvenamąją vietą, tad neturiu minčių apie kokį nors apibendrintą ūkininką. Yra nuostabių žmonių, yra tokių, kurie „dėl cento blusą į Rygą nuvarytų“. Bet taip yra visose profesijose ir visose bendruomenėse.

Žemės ūkio neromantizuoju, nemanau, kad tai kuo nors šventesnis, dvasingesnis ar labiau pakylėtas verslas nei kiti verslai. Man, kaip ir kitų verslų atveju, svarbu konkretaus žmogaus, verslininko socialinė atsakomybė, gaminamo produkto kokybė, prisidėjimas prie bendro gėrio, sąžiningumas.

Tad kreivai žiūriu į tuos, kurie pila bet kokią azoto turinčią bjaurastį į laukus, neribodami kiekių ar visiškai nesilaiko sėjomainos, alindami humusingą sluoksnį, ar „atsipūtę“ purškia cheminius preparatus, neperspėdami kaimynų bitininkų, ar prekiauja miestuose bet kaip užaugintais produktais, prisidengdami „ūkininko“ vardu ir naudodamiesi miesto žmonių pasitikėjimu. Ir labai gerbiu tuos žmones, kurie nori ir sugeba ūkininkauti kitaip. Man smagu, kad tų, antrųjų, sutinku vis dažniau ir vis daugiau.

Esu nedidelių šeimos ūkių šalininkas. Pramoninis ūkininkavimas Lietuvos erdvėje, manau, atneša daugiau žalos, nei naudos. Pirmiausia – žalos aplinkai. Visiškai nesidžiaugiu, kad esame vieni didžiausių grūdų eksportuotojų (jei skaičiuotume eksporto apimtis vienam gyventojui). Juk grūdų eksportas yra žaliavų eksportas. Tai kaip kokia Venesuelos nafta ar rusiškos dujos.

Žaliavų eksportas yra menkos pridedamosios vertės produktų eksportas, kuris iš esmės nėra naudingas. Mes tikrai galime daugiau. Mes džiaugiamės, kad išplukdėme kviečių siuntą į Kiniją. Tuo metu danai į tą pačią šalį eksportuoja kūdikių maistą. Ar pastebime skirtumą?

Norėčiau, kad pastebėtume ir, jei jau eksportuotume produktus, tai tuos, kurie yra didelės pridedamosios vertės ir aukštųjų technologijų kūriniai.

Palyginti su senosiomis ES šalimis, Lietuvoje dar nedaug ūkių, į kuriuos būtų galima atvykti įsigyti produktų ar pasivaišinti. Regionuose populiarėja gastronominis turizmas, kurį sustabdė pandemija. Ar jai aprimus, būtų galima suaktyvinti tokį verslą?

Šeimos ūkiai, kuriuose galima paragauti kokybiškų, natūralių produktų, dalyvauti maisto edukacijose, daugelyje sovietmečio nepatyrusių šalių yra natūrali tradicijos tąsa. Ir tai labai gera tos šalies reprezentacija turistams.

Juk kulinarinis paveldas, kulinarinis turizmas populiarėja. Jau dabar yra užaugusi karta, kuriai paprasti kaimiški, „ūkiški“ gyvūnai (arkliai, karvės, avys, ožkos, vištos ir kt.) yra egzotika. Juos galima rodyti kaip zoologijos sode. Ir tokių dalykų Lietuvoje jau turime. Tik dar nedaug, reikia suformuoti tikro kaimo turizmo sektorių (ne vien miestietiško stiliaus ir patogumų viešbučius ant ežero kranto, kurie kažkodėl vadinami kaimo turizmu).

Vietinio maisto galėtų siūlyti ir daugiau kaimo sodybų, ūkininkų. Tokio gastronominio turizmo perspektyva neabejoju. Tačiau tam turi būti sutvarkyti ir teisės aktai, nes dabar, daugeliu atveju, reikalavimai maitinimo paslaugoms yra neadekvačiai griežti. O kontrolės mechanizmai – neracionalūs, tai parodė ir nesena diskusija apie „sviestuotą sviestą“.

Kokią matote mūsų kaimo, žemės ūkio ateitį?

Sovietmetis sunaikino labai daug dalykų, tačiau pamažu atsigauname. Situacija Lietuvoje gerėja. Manau, tai, kad Lietuvoje turime pakankamai vakarietišką žemės ūkį, yra kažkada priimtų teisingų sprendimų rezultatas. Turiu galvoje negailestingą sovietinės kolchozų sistemos suardymą nepriklausomybės pradžioje.

Taip, anuomet tai atrodė baisu. Bet ilgesnėje perspektyvoje kolchozų sunaikinimas sudarė galimybes kurti kitokį žemės ūkį tarsi naujoje erdvėje.

Tuo metu srityse, kuriose sovietinė sistema nebuvo taip drastiškai suardyta (pavyzdžiui, sveikatos apsauga ar švietimas) iki šiol kapstomės didžiulėse, sisteminio pobūdžio problemose, atrodo, – galo nematyti. Gali atrodyti keista, bet Lietuvos žemės ūkio perspektyvos man atrodo šviesiau nei, pavyzdžiui, šalies švietimo sistemos.

Bet gal taip yra dėl to, kad švietimo sistemą geriau pažįstu...

Dėkojame už pokalbį.

MŪ inf.