Portalas manoūkis.lt tęsia pokalbių ciklą su šalies kūrėjais apie kaimą ir žemės ūkį. Šiandienos pašnekovė - viena ryškiausių Lietuvos kultūros asmenybių, literatūros tyrinėtoja Viktorija DAUJOTYTĖ-PAKERIENĖ.

Be šios mokslininkės, rašytojos, jos išsakytų, išrašytų minčių gausos ir grožio neįsivaizduojama lietuvių literatūra. Ji – ilgametė Vilniaus universiteto dėstytoja, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, Lietuvos mokslų akademijos narė. Parašiusi daugybę straipsnių, knygų – nuo vadovėlių iki monografijų apie lietuvių rašytojus, kitus iškilius Lietuvos žmones.

Esate pokario vaikas iš Telšių rajono Keiniškės vienkiemio, vaikystė persipynusi su žemiškuoju kaimo gyvenimu, darbais…„Prigimtoji mano erdvė Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje man gerai. Kai esu Žemaitijoje, esu tiesiog savo prigimtoje vietoje, kurią man labiausiai tvirtina debesys ir kalba. Ir joje esu ir Lietuvoje“ – tokie Jūsų žodžiai apie gimtinę. O kalbant apie kaimą, koks vaizdinys pirmiausia iškyla?

Kaimas, aišku, man yra vaikystė, du mano kaimai – Užgirių (Keiniškė – vienkiemis) ir Pagirgždūčio. Patinka jų vardai – už girių ar girios, prie kalno, prie Girgždūtės. Dar prisiduriu ir Pavandenę, kur baigiau vidurinę mokyklą, kad būtų ir vanduo.

Ūkis man nėra kolūkio, laimė, irgi vardo žmoniško – Nevardėnų, pagal upelę Nevardą, įtekančią į Nakačią, pusiaukelėj į Varnius, vaizdinys. Vengiu praeitį „pravardžiuoti“, nuo to ji nepasikeis, nebus geresnė nei blogesnė. Tėvai jau bežemiai, arininkai (60 a), bet seneliai – ūkininkai; mamos pusės ūkis, Stulginskių, ir nemažas, iš mažens girdėjau paaiškinimus: „vaikis“ (samdytas vyras), „merga“ (samdyta mergina), „piemenukas“. Šiaip vadino vardais, atrodė, kad kalbama apie šeimos žmones.

Apie dabartinį žemės ūkį neturiu ryškesnių vaizdinių. Tiesiog neturiu artimų ūkininkų. O pasigendu – galvoju, nuvažiuočiau, padėčiau ką dirbti. Gyvulių pasiilgstu, bet ar kas ūkyje bemelžia karvę, ar belaiko kelias vištas? Mano ūkio vaizdiniai nebeatitinka tikrovės – sakau be kabučių. Rytais, po šešių, dažnai klausausi radijo laidos apie gimtąją žemę, vis tikiuosi išgirsti kokią tikro gyvenimo nuotrupą, gražų kalbėjimą. Stebiuosi, iš kur atsirado ūkininkai (kirčiuota galūnė).

Tyrinėjote didžiulio būrio lietuvių rašytojų kūrybą. Kiek archajiško kaimo gyvenimo ar ir naujesnio kaimo, gamtos vaizdinių įžvelgėte? Kokius kūrėjus galėtumėte išskirti?

Mažai – vis mažiau kūryboje žemės, tai ir žemdirbiškumo. Bet kartais išgirstu aidą, gal ilgesį, lyg kokį Romualdo Granausko pasiilgimą (turiu galvoje ir pirmakursio Armino Bartulio apsakymą „Gervuogių žydėjimo metas“ – žurnale „Metai“, 2021, 2).

Kiek žemdirbiškumo likę mūsų kūryboje, kultūroje? O gal tai jau atgyvena, – tas cikliškumas nuo derliaus iki derliaus?

Bendresnė atrama yra žemė. Žmogus yra žemės vaikas. Nuo žemės priklausomas. Visa, kas daroma ant žemės, turi būti su žeme, su jos valia suderinama. Nesuderintas su žeme žmogaus veikimas yra pragaištingas. Literatūra, menas dar gali į tai atsigręžti. „Žemės menas“, jei ir metafora, turi perspektyvą.

Ar kaimas, kraštovaizdis, liaudies dainos ir kt. šiais laikais gali būti įkvėpimo šaltinis kūrybai?

Įkvėpimas, sužadinimas kurti nėra ribojamas – nėra nieko, iš ko kūryba negalėtų imtis, prasidėti. Svarbiausia – santykis, sąlytis, susilietimas. Kraštovaizdis yra žmogaus akių, matymo, žvilgsnio trajektorijų erdvė. Kad ir keičiamas, kad ir kisdamas, kraštovaizdis išlaiko šalies, krašto atpažįstamumą, savitumo žymę.

Apskritai paėmus, ar reikia ieškoti kaimo ir miesto žmogaus skirtumų, ar akcentuoti bendrumą? Kas tuomet būtų to bendrumo rodiklis?

Žmogus. Pirmiausia žmogus. Skirtumai labai sumažėję. Gyvenimo būdai suartėję.“

Viename interviu esate pasakiusi, kad Jūsų prigimtis kaimiška, bet nematote prieštaravimo tarp kultūros ir kaimiško patyrimo. Esą priešingai – kaimiškas patyrimas stabilizuoja.

Gimiau kaime, augau kaime, gyvenau iki aštuoniolikos, kaime susiformavo pirminės patirtys, bet prigimtis – gilesnis ir problemiškesnis dalykas. Gamtos patirtys artina prie kultūros. Kas reaguoja į gamtą, į žydėjimą, vėjo ošimą, jūrą ar mišką, yra labiau pasiruošęs ir muzikos, poezijos, apskritai, kultūros suvokimui.

Turite sodybą Zarasų rajone, netoli Dusetų, Bileišių kaime. Ar tenka suleisti rankas į žemę?

Mūsų buvimas sodyboje vis  retesnis. Mūsų daržas tik vieno aro, labiau dekoracija nei tikrovė. Svarbiausia, – eglė, beržai, liepos, pieva, karklynai joje – karklyną matau kaip paukštukų namus. Turime sodą – daug ir per daug obuolių, bet tai jau Sodininko valioj. Žemė aplink mūsų sodybą ilsisi – taip galvoju; gyvena savo natūraliu ritmu.

Ką jums reiškia būti kaime, surašėte pernai išleistoje knygoje „Iš Bileišių vasarų“: „Nuskriaudė Bileišius grubi civilizacija, einanti kiaurai kūnus ir kiaurai sielas, naikinanti dar užsilikusias gyvenimo sanklodas, šimtamečius ąžuolus, senųjų gyventojų sodintus palei ūlyčią. Negailėta jiems žemės nei vietos. Susitaikyta, kad uždengs saulę daržui, bulvėms. Kaip man beeiti tuo negyvu asfaltu, užklojusiu medžių šaknų duobes. Į ką žiūrėti. Apie ką galvoti“. Taip rašote, tarsi ilgėtumėtės senojo kaimo, gamtos didybės. Kokį matote dabartinį kaimą, ūkininkus?

Taip, skaudžiai perėjo per širdį Bileišių ūlyčios pertvarkymas, šimtamečių medžių grubus išnaikinimas – nesupratau ir nesuprasiu, kam reikalingas toks kapitalinis, toks ištiesintas, taip dosniai išasfaltuotas kelias. Kodėl laiku nebuvo atsiklausta kaimo žmonių? Prie seno žmogaus reikia pasilenkti, seną medį ir kelias turi aplenkti. Bet nebenoriu grįžti prie šios problemos– skaudina bejėgystė.

Mylėjau savo gimtųjų kaimų žmones, jie buvo man, ir mažai mergaitei, labai geri. Bileišių kaime dar susitikau senbuvių, vietinių, gerų, išmintingų žmonių. Pasisėmiau iš jų išminties. Pramokau tarmės. Pažįstu ir ūkininkų Lingių šeimą – prie pat Rašų ežero, matau, kaip gražiai, kaip atsargiai jie ūkininkauja, jų bičių spiečius buvo susimetęs į mūsų eglę, susisėmė, vis pavaišina medumi.

Kas, Jūsų manymu, daro didžiausią įtaką formuojantis visuomenės nuomonei apie ūkininkus, žemės ūkį?

Lietuva vis dar žemės ūkio šalis. Gali būti, kad santykis keičiasi: ūkininkų nuomonė apie svarbiausius šaliai dalykus gali turėti vis daugiau reikšmės. Kas gyvena ant žemės ir iš žemės, yra visais požiūriais saugesnis, tad ir stipresnis. Gali daryti didesnę įtaką.

Kokią matote Lietuvos kaimo, žemės ūkio ateitį, kokių ūkininkų tikitės?

Aišku, kad labiau pasitikiu ūkininkais, kurie ir yra ūkininkai, o ne verslininkai, pajininkai ar kokie sofininkai. Nežinau, ar galima bent nujausti, kad daugėja vaikų, perimančių ūkininkavimą iš tėvų. Tik ten, kur sodyboje karta keičia kartą, randasi pastovumas, tvirtumas, pasitikėjimas, šaknis įleidžia ne tik medžiai, bet ir kultūra. Bet aplinkybių yra visokių, prisieina ir su jomis skaitytis. Žmonės turėtų labiau branginti visa, ką gauna iš savo žemės, brangiau mokėti už rugį, bulvę ar obuolį.

Pernai pavasarį, matydama sukilusius žiemkenčius ir jau žalią vasarojų, galvojau, kad pandemija dar ne paskutinioji – kol mirtinai neužteršta žemė ir vanduo, žmonės išsilaikys. Greit metai tam mano „dūmojimui“, bet juk laikomės.

Dėkojame už pokalbį.