Vilnius. Natūralių pievų Lietuvoje sparčiai mažėja, teigia botanikai. Tačiau, jų nuomone, prie išsaugojimo galėtų prisidėti tradicinis ganymas ir šienavimas.

Botanikų dr. Mindaugo Lapelės ir doc. dr. Jūratės Tupčiauskaitės teigimu, per pastaruosius dvidešimt metų natūralių pievų plotai susitraukė beveik trečdaliu. Dalis degraduoja dėl apleidimo, nustojus šienauti ar ganyti, kitos sunaikinamos suariant. Atsiranda ir žmogaus pakeistos kultūrinės pievos, kuriose dirbtinai įsėjami vienos rūšies varpiniai ar ankštiniai augalai, skirti pašarui.

Pasak dr. J. Tupčiauskaitės, pievų ir dirbamų laukų kūrėjas yra žmogus. „Jeigu tik nėra žmogaus ūkinės veiklos, tai ta dirbtinai sukurta buveinė ima nykti – palaipsniui užauga miško žolėmis, krūmais, po to medžiais ir taip vėl atsikuria miškų zonai būdinga augalija“, – aiškina ji.

Antrindamas dr. M. Lapelė pasakoja, kad žmogui pasitraukia iš pievų, jose pradeda kauptis biomasė, azotas ir keičiasi dirvožemio sudėtis. Pievose suveši kelios rūšys, kurioms tokios sąlygos yra palankios – dilgėlės, pelkinės vingiorykštės, pasirodo invaziniai augalai tankiažiedė rūgštynė ir uosialapis klevas – ir taip vietoje rūšimis turtingos pievos atsiranda dilgėlynas.

Lietuva yra įsipareigojusi išsaugoti daugiametes pievas, o jų bendram plotui sumažėjus žemiau nustatytos ribos, jas atkurti. „Nepriklausomybės pradžioje buvo prognozuojama, kad žmonės atsiims žemę ir pievos bus išartos, patręštos ir taip sunaikintos. Pradžioje atsitiko atvirkščiai – viskas pradėjo užaugti karklais ir kitais krūmais, o gamtotvarka buvo vykdoma tam, kad išvaduotume pievas iš krūmų ir dilgėlynų. Dabar, po trisdešimties metų, pievos vėl daugiausiai nyksta ne dėl užaugimo, o dėl išarimo“, – teigia dr. M. Lapelė.

Jis pabrėžia, kad neigiamą poveikį gali daryti ir kiti žemės ūkio aspektai. „Kartais žmogus pievų nenaikina, bet keičiasi technologijos. Viena, kai šienaujama dalgiu, o kita, kai atvažiuojama su galinga technika, visa žolė voluojama į baltus ritinius su visais žiogais, driežais, žalčiais ir kita gyvastim, kuri tiesiog nespėja pabėgti“, – kalba mokslininkas.

Botanikės dr. J. Tupčiauskaitės teigimu, Lietuvoje yra net penkioms augalijos klasėms priskiriamos natūralios pievos – tai dažniausiai aptinkamos trąšios ganomos pievos, sausos stepinės pievos, vis rečiau pasitaikančios pamiškių, miško aikštelių ir šlaitų pievos, taip pat rūgščiuose dirvožemiuose įsikuriančios tyrulinės pievos ir jau beveik prarastos druskingos pievos Lietuvos pajūrio ruoželiuose. Visos pievų ekosistemos yra labai svarbios biologinei įvairovei.

Dr. M. Lapelė nemano, jog kada nors bus atkurta tiek pievų, kiek jų buvo senelių laikais. Tačiau, jo manymu, išsaugoti tai, ką turime, yra būtina. Tam gali padėti keletas dalykų. Vienas iš pagrindinių – sugrąžinti į pievas tradicinį ganymą ir šienavimą, remti smulkius ūkininkus. 

Jo nuomone, kiekvieną ūkį praturtintų natūralių pievų salelės. „O dideli monokultūriniai laukai, kultūrinės pievos yra savotiška biologinės įvairovės dykuma. Niekas ten labai toli nenuskrenda – nei vabzdžiai, nei paukščiai“, – teigia botanikas, pridurdamas, kad pavyzdžiu galėtų būti britai, kur dažnas savo kieme, vasarnamyje, palieka vieną kitą arą valdų pakraštyje su žydinčiais augalais, niša biologinei įvairovei. 

Mokslininkas pabrėžia ir tradicinės gyvulininklystės svarbą. „Laisvai besiganantys žolėdžiai yra nepaprastai svarbūs. Yra atliktas ne vienas mokslinis tyrimas, įrodantis, kiek padidėja biologinė įvairovė, kai gyvuliai pradedami ganyti laisvai. Reikėtų grąžinti gyvulius iš tvartų į ganyklas, ir ne taip, kad viename aptvare trypčiotų, kol viską išėstų, bet laisvai klajotų. Tada būtų gerai ir pačioms pievoms, ir jų biologinei įvairovei“, – įsitikinęs dr. M. Lapelė.