Šlapynės: žmogus naikino, žmogui teks ir atkurti
2011-02-07

Vilnius, vasario 7 d. Šlapynės - vienas efektyviausių natūralių vandens valymo „įrenginių". Siekiant išsaugoti likusias šlapynes, nemaža jų dalis įtraukta į Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000".

Šlapynės (dar vadinamos šlapžemėmis) atlieka labai svarbias mūsų planetos ekosistemų reguliavimo funkcijas: „užrakindamos" anglies dvideginį, jos kovoja su klimato kaitos procesais, amortizuoja vandens lygio svyravimus ir gerina vandens cheminę sudėtį, nusodindamos bei asimiliuodamos į jas atitekančiame vandenyje esančias medžiagas, apsaugo greta esančius dirvožemius nuo erozijos, padeda išsaugoti biologinę įvairovę.

Lietuvoje didelė dalis šlapynių sunaikinta dėl netinkamos ūkinės veiklos. Aplinkosaugininkų pastangomis vis daugiau jų atkuriama. Tačiau tam, kad jos būtų išsaugotos, reikia ir ūkininkų pastangų.

Linas Agro 20 06 01

Šlapynės užima tik 5-6 proc. Lietuvos teritorijos. Tai - praėjusiame amžiuje vykdytos aktyvios melioracijos, kitų sausinimo veiklų pasekmė. Siekiant išsaugoti likusias šlapynes, nemaža jų dalis įtraukta į Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000".

Šlapynių kaimynystė naudinga ir dirbamiems laukams

Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras įsitikinęs, kad žemės ūkio veiklas ir šlapynių ekosistemų būklę sieja glaudūs ryšiai. Viena vertus, itin intensyvus ūkininkavimas - smarkiai dirbama žemė, gausus trąšų naudojimas - išbalansuoja natūralią pusiausvirą. Kaip pavyzdį aplinkosaugininkas mini Žuvinto ežerą, kuris, jo įsitikinimu, būtent dėl ūkininkų, gausiai tręšusių bei kanalizavusių savo laukus, kaltės, iš gamtinėmis vertybėmis turtingo ežero virsta užankančiu.

Vidmantas Bezaras

Tačiau, kita vertus, akivaizdu, kad be subalansuotos žmogaus veiklos beveik neįmanoma išlaikyti šlapynių, ypač šlapių pievų biotopų. Todėl ūkininkai skatinami bendradarbiauti su saugomų teritorijų direkcijomis, aplinkosaugos organizacijomis ir prisidėti prie šlapynių išsaugojimo. Pavyzdžiui, Žuvinto biosferos rezervate jau kelerius metus „tvarką palaiko" žalos škotiškosios Herefordų veislės telyčios, kurias pagal sutartis prižiūri du ūkininkai. Tokiu natūraliu būdu tvarkomose šlapiose rezervato pievose atkuriamos paukščių buveinės.

Herefordai

Šlapynės - vienas efektyviausių natūralių vandens valymo „įrenginių", nusodinantis ir asimiliuojantis dėl žemės ūkio veiklos į paviršinius vandenis patenkančius biogenus bei maistines medžiagas. V. Bezaras apgailestauja, kad neretai ūkininkai, žinodami šią šlapynių savybę, tiesiog atsikrato žemės ūkio nuotekų pelkėse. Jis perspėja: nors ir koks efektyvus būtų šis natūralus valymo metodas, valymo įrengimo funkcijų jis neatstoja. Šitaip neatsakingai „tvarkant" ūkio nuotekas šlapynėms smarkiai pakenkiama - dėl didelių azoto ir fosforo junginių kiekių jos pasikeičia. Tačiau kaimynystėje turint vieną kitą šlapynę, galima būti ramiam, kad iš laukų per jas tekantys upeliai bus gerai išvalyti. Todėl aplinkosaugininkas V. Bezaras pataria nesistengti dirbtinai sausinti natūraliai laukuose besiformuojančių šlapynių, ypač ten, kur auga monokultūros.

Jis įsitikinęs, kad dėl, tarkime, 30 ha dirbamos žemės plote natūraliai susiformavusios 0,5 ha šlapynės ūkininkas didelės žalos nepatirtų, tačiau jo laukų aplinkosauginė būklė ženkliai pagerėtų. Taip būtų ne tik nutraukiamas vanduo nuo aukštesnių vietų, susiformavus šlapynei jis būtų filtruojamas, be to, būtų sukuriamos paukščiams bei kitoms gyvybės formoms palankios gyventi „salelės" dirbamų laukų plotuose. Tokiems veiksmams, aplinkosaugininko įsitikinimu, ūkininkus visų pirma turėtų skatinti vidinis motyvas - noras gyventi darnoje su aplinka. Kita motyvacija - finansinės paramos priemonės. Tiesa, V. Bezaras pastebi, kad šiuo metu mokamos išmokos, jo žodžiais tariant, „truputį išpaikina" ūkininkus, nes mokamos už nieko neveikimą. Kur kas efektyviau, jo įsitikinimu, būtų, jei ūkininkui būtų mokama ne tik už esamų šlapynių tvarkymą, bet ir už naujų formavimą.

Užkaitinus Nemuną, gali nebelikti potvynių

Gamtinėms vertybėms nė motais žmonių nubraižytos skiriamosios linijos, tad norint jas išsaugoti, dažnai tenka vienyti tarptautines pajėgas. Šlapynės - ne išimtis. Katros slėnis Čepkelių gamtiniame rezervate patenka į Lietuvos ir Baltarusijos teritoriją. Čia yra viena pagrindinių pasaulyje nykstančio paukščio - stulgio - tuokviečių. Vietiniams gyventojams nutraukus intensyvų šienavimą ir kitą žemės ūkio veiklą, pievų šiame regione sumažėjo 75 proc., nedaug liko paukščiams gyventi tinkamų vietų. Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Paukščių ekologijos laboratorijos vyr. mokslo darbuotojas Saulius Švažas prisimena, kad Katros slėnis 2003 m. tapo viena pirmųjų Europoje tarpvalstybinių Ramsaro konvencijos teritorijų. Baltarusijai priklausančioje šios teritorijos dalyje, S. Švažo tikinimu, į šį faktą pasižiūrėta kur kas griežčiau, imtasi rimtų ribojimų: uždarytas durpynas, nutrauktas miškų kirtimas, stipriai apribota žemės ūkio veikla.

Kita svarbi šlapynių teritorija, už kurią atsakingos Lietuva ir Baltarusija, Adutiškio-Svylos-Birvėtos tarptautinės svarbos šlapynių kompleksas. Paukščių apsaugai ypač svarbūs čia esantys Birvėtos tvenkiniai. Šioje teritorijoje peri 42 į Europos Sąjungos Paukščių direktyvą įtrauktos paukščių rūšys, čia viena iš nedaugelio vietovių Lietuvoje, kur galima pamatyti jūrinį erelį arba erelį žuvininką.

Su Rusija dalijamės atsakomybe už Nemuno deltos, kuri 1993 m. pagal Ramsaro konvenciją įtraukta į tarptautinės svarbos pelkių sąrašą, būklę. Nemuno deltos regioninis parkas, S. Švažo įsitikinimu, - viena svarbiausių vietovių Europoje migruojantiems vandens paukščiams, patenka į pirmą trejetą svarbiausių Europos deltų. Aplinkosaugininkas apgailestauja, kad daugelio probleminių klausimų sprendimas šioje tarptautinės reikšmės teritorijoje užtrunka, nes siūlymai ruošiami Kaliningrade, o sprendimai priimami Maskvoje.

Saulius Švažas

Šiai saugomai teritorijai didžiausia grėsmė kyla dėl Kaliningrado srityje statomos atominės elektrinės. Pasak S. Švažo, jo kolegos aplinkosaugininkai iš Rusijos nuogąstauja, kad vietoj planuotų 2 reaktorių, Kaliningrade gali būti statomi 3. Tokiu atveju reaktorių aušinimui reikėtų naudoti ne tik Šešupės vandenį, kaip anksčiau planuota, bet ir Nemuno. S. Švažo žiniomis, jei išties būtų pastatyti 3 reaktoriai, Nemuno vanduo gali būti pašildytas 30 proc., t. y. 3-4 laipsniais. Tada kiltų grėsmė visai Nemuno deltai, joje esančioms gamtinėms vertybėms. Aplinkosaugininko žiniomis, esą atominės elektrinės statytojai užsimena apie tai, kad Nemunas būtų tiek „pakaitintas", jog deltoje nebeliktų potvynių problemos. S. Švažas pastebi, kad rusniškiams ir kitiems vietiniams gyventojams, tai galbūt ir gera žinia - jie sulauktų lengvesnio pavasario, tačiau gyvūnijai ir augalijai tokie pokyčiai gali būti pražūtingi.

Atkurti - tik pradžia darbo

Gediminas Rasčius, kurio vadovaujamas „Gamtos paveldo fondas" turi dešimtmečio pelkių ir kitų seklių vandenų tvarkymo patirtį, įsitikinęs, kad labai svarbu objektyviai įvertinti, kurios iš šlapynių vertingiausios ir visų pirma stengtis sutvarkyti būtent jas, o ne pulti tvarkyti visas iš eilės. Daugelis pelkių ir kitų šlapynių bei jų „gyventojai" kritinę ribą buvo pasiekę dėl netinkamos žmogaus veiklos vykdymo ar priežiūros nutraukimo. Pavyzdžiui, Kamanų pelkė labai nukentėjusi nuo kadaise įrengtų sausinimo griovių. Žuvinte apie 2003-uosius daugelis paukščių buvo prie išnykimo ribos, nes buvo neprižiūrimos pievos.

Atsižvelgiant į konkrečią situaciją, taikomos skirtingos atkūrimo priemonės. Jei Žuvinte užtenka besiganančių galvijų „priežiūros", tai Kamanų šlapynėse per 3 metus teko patvenkti apie 20 km griovių. Daugelis šlapynių taip užžėlusios, kad prieš ten įleidžiant galvijus būtina specialia technika iškirsti krūmynus, atlikti kitus tvarkymo darbus. Užtvenkimo darbams, G. Rasčiaus įsitikinimu, efektyviausia ir pigiausia „samdyti" bebrą. G. Rasčius džiaugiasi, kad atkuriant ir saugant pelkes prisideda ir miškininkai: Marijampolės miškų urėdija bendradarbiavo su „Gamtos paveldo fondu" įgyvendinant Amalvo ir Žuvinto pelkių išsaugojimo projektą.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė pastebi, jog pelkių ir kitų šlapynių atkūrimas - tik darbų pradžia. Svarbiausia - palaikyti pasiektą būklę. Čia, direktorės įsitikinimu, svarbus vaidmuo tenka ūkininkams, žemės savininkams. Galvijų ganymas - vienas efektyviausių ir pigių metodų palaikyti tinkamą šlapynės būklę. Tačiau tokiu atveju sunku įtikinti ūkininkus, kodėl jie turėtų ganyti gyvulius atokiose, nepatogiose vietose, Žuvinte taip pat būta daug svarstymų. R. Baškytė apgailestauja, kad vyrauja klaidinga nuostata, jog saugomų teritorijų valdytojai siekia vietinius gyventojus, žemės savininkus „nuvaryti nuo žemės", priešingai, pabrėžia ji, - gamtinėms vertybėms saugomose teritorijose subalansuota žmogaus ūkinė veikla labai reikalinga.

Rūta Baškytė

Iki šiol teikiama parama šlapynių palaikymui žemės savininkai naudojasi vangiai, nes jiems trūksta informacijos, trūksta tikėjimo realia priemonių nauda. Todėl, pasak R. Baškytės, vienas prioritetinių Saugomų teritorijų tarnybos uždavinių - bendrauti ir tartis su žemės savininkais. Tik šitaip, direktorės įsitikinimu, galima jiems suteikti reikiamos informacijos, išsiaiškinti, kaip geriausiai skatinti savininkus ir kaimo bendruomenes įgyvendinti priemones. Daug vilčių R. Baškytė sieja su naujuoju kaimo plėtros finansinės paramos teikimo etapu - tikisi, kad bus sudarytos palankesnės sąlygos gamtotvarkai, nes yra įsitikinusi, kad tokia veikla žemės savininkui turi teikti ne tik moralinį pasitenkinimą, bet ir materialią naudą.

Daug diskutuojama dėl tolesnio išeksploatuotų durpynų likimo. Romas Pakalnis, Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Kraštovaizdžio laboratorijos vedėjas, įsitikinęs, kad pati blogiausia išeitis - paversti juos dirbamos žemės plotais. Tokiu atveju būtų labai stipriai prisidedama prie klimato kaitos procesų, nes, mokslininko skaičiavimais, iš 1 ha dirbamos žemės, kur anksčiau buvę durpynai, per metus išsiskiria apie 9 t anglies dvideginio. R. Pakalnis įsitikinęs, kad efektyviausia būtų naudoti Kanadoje populiarų metodą - įveisti nebeeksploatuojamuose durpynuose kiminus. Lietuvoje jau yra įveista tokių eksperimentinių laukelių, stebimas šio metodo efektyvumas mūsų sąlygomis. Naudojant tokį metodą anglies dvideginis tarytum „užrakinamas" ir taip sumažinamas jo patekimas į atmosferą. R. Pakalnis apgailestauja, kad apskritai pažeistų šlapynių Lietuvoje yra daug ir jų atkūrimas mums kainuos brangiai. Tačiau neatkūrimas kainuotų dar brangiau - aplinkosaugine prasme.

***

Šlapynių būklė, opiausios problemos bei perspektyvos aptartos Aplinkos ministerijoje vasario 2-ąją, minint Pasaulinę pelkių dieną ir prieš 40 metų šią dieną pasirašytą pelkių apsaugai svarbiausią tarptautinį dokumentą - Ramsaro konvenciją.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 20.05.14

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kurios įstaigos darbą karantino laikotarpiu vertinate geriausiai?
Orai