Babtai (Kauno r.). Lietuvoje dar yra vietų, kur galima nusiraškyti obuolių nuo ilgaamžių medžių. Juos surasti padės nauji turistams skirti maršrutai.

Ne vienas su nostalgija prisimename vaikystėje ragautų obuolių skonį ir kvapą, kurių nė iš tolo neprimena parduotuvių lentynose suguldyti tobulai vienodi obuoliai.  

Pastaruoju metu Lietuvoje tarp sodininkystės ir daržininkystės entuziastų populiarėja tendencija auginti senąsias lietuviškas veisles, kurios gerai prisitaikiusios prie mūsų klimato sąlygų. Tokios senos lietuviškos veislės ypač populiarėja tarp mėgėjų, o susidomėjimas jomis džiugina ir mokslininkus.

Iniciatyvai rado partnerių

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institutas (SDI) ėmėsi iniciatyvos padidinti autentiškų sodo, daržo ir dekoratyvinių augalų kolekcijas, didinti gamtinio ir kultūrinio paveldo objektų patrauklumą bei prieinamumą.

Projektą, skirtą paveldo sodams, įgyvendinti aktyviai ėmėsi Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas Linas Žabaliūnas ir LAMMC SDI Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas Darius Kviklys

Vietinės veislės kol kas gali konkuruoti tik skoniu, bet ne išvaizda. Tačiau pastaraisiais metais žmonės taip pat labiau pradeda vertinti skonį, kokybę, o ne vien gražią išvaizdą.

Vietas, kur kultivuojamos senosios sodo, daržo ir dekoratyvinių augalų veislės, pritaikius turistams,  bus pasiūlytas naujas turizmo objektas – paveldo sodai.

Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas Linas Žabaliūnas sako, kad, išgirdęs SDI mokslininkų iniciatyvą, iš karto sutiko bendradarbiauti. „Nusprendėme kartu paieškoti išlikusių senųjų veislių, ir mums tai pavyko. Dalį senųjų sodų stengiamės padaryti turistų lankomais objektais“, – pasakoja L. Žabaliūnas.

Projekto vadovas, SDI Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas Darius Kviklys pastebi, kad susidomėjimas senomis veislėmis jaučiamas visoje Europoje. Entuziastai buriasi į klubus, asociacijas, draugijas, kurios itin aktyviai veikia Šveicarijoje, Olandijoje, Vokietijoje.

Projekte dalyvauja Lietuvos ir Latvijos kaimo turizmo asociacijos, Latvijos sodininkystės institutas ir LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institutas, Rundalės dvaro sodyba ir Obelynės parkas. Projekto biudžetas siekia 830 tūkst. eurų, Europos regioninės plėtros fondas skiria 706 tūkst. eurų.

Tikimasi, kad paveldo sodų turizmo produktas padės išplėsti turizmo paslaugas, o projekto eigoje parengti 7 skirtingi maršrutai (Lietuvoje, Latvijoje ir 5 tarpvalstybiniai) padidins turistų skaičių ne sezono metu. Maršrutai dviračiu arba automobiliu bus pateikiami su visu paslaugų paketu – nurodant maitinimo, apgyvendinimo paslaugas teikiančius objektus bei pažymint kitus lankytinus objektus.

Saugoti senųjų veislių genetinius resursus yra viena iš SDI misijų. Senųjų veislių sodo augalų išsaugojimu šiek tiek rūpinasi ir mūsų šalies botanikos sodai bei Rumšiškių liaudies buities muziejus. „Tačiau jiems trūksta žinių, kaip tuos sodus išsaugoti, kaip padauginti augalus – tam reikia technologinių įgūdžių“, – pastebi D. Kviklys. „Mes šiame projekte atsiradome tam, kad visas šis paveldas taptų prieinamas turistams“, – priduria L. Žabaliūnas.

Senųjų vaismedžių veislių ieškoma dvaruose, vienuolynuose, senose sodybose. Radus ten senų sodo medžių, bandoma identifikuoti, kokia tai galėtų būti veislė. Tarkime, Beržininkų ananasas išsiskiria ypatingu aromatu. Paprastieji antaniniai obuoliai iki šiol laikomi vieni tinkamiausių gaminti sūrius ir džemus. Geltonoji slyva kvepia medumi ir turi medaus skonį. Beje, šiemet SDI savo sodinukų asortimente jau turėjo apie 20 senųjų veislių sodmenų – viskas buvo parduota pagal išankstinius užsakymus.

Kviečiami į Rojų ir Obuolių salą

Pasak D. Kviklio, Lietuvoje galima būtų išskirti tris garsiausius paveldo sodus: pirmiausia tai garsaus sodininko Adamo Hrebnickio XIX amžiaus pabaigoje prie Dūkšto įveistas 14 ha pomologijos sodas, pavadintas Rojumi.

Gamtininkas profesorius Tado Ivanauskas įkūrė Obelynės parką Kauno rajone. Čia sukaupta 300 rūšių ir formų augalų kolekciją, tarp kurių vieni iš seniausių planetos medžių – dviskiautis ginkmedis ir metasekvoja. Obelynės parkas užima apie 6,5 ha plotą, čia auga ir didžiulė Beržininkų ananaso obelis, dar vadinama Sodų motinėle – jos aukštis 11 m, o vainiko plotis net 12 m.

Gamtininkas Pranciškus Baltrus Šivickas 1930 m. Grabuosto ežero saloje užveisė sodą, kurio vaismedžiai dera iki šiol – nuo to laiko sala vadinama Obuolių sala.

Kauno pakraštyje, Kazliškiuose, esanti seniausia obelis Lietuvoje skaičiuoja beveik 360 metų ir vis dar veda vaisius. Laukinės obels kamieno apimtis 1,3 m, aukštis 8 m, vaisiai rūgštaus skonio, tačiau itin malonaus kvapo.

SDI mokslininkės Edita Dambrauskienė ir Rasa Karklelienė kviečia apžiūrėti senovinio modelio gėlių ir prieskoninių augalų darželį, kuriame auga 60 skirtingų rūšių augalai, bei daržovių lysves su 23 pavadinimų daržovėmis

Kadangi soduose gražu ir įdomu per žydėjimą ir vaisiams nokstant, likusiuoju periodu lankytojus bus bandoma sudominti tose pačiose sodybose auginamomis senomis daržovių, prieskoninių ir vaistinių augalų, darželio gėlių veislėmis. Senovinio modelio parodomasis gėlių ir vaistinių augalų darželis bei daugiau kaip 20 pagrindinių daržovių rūšių lysvės įrengtos ir SDI priklausančiame plote. Dar šiemet planuojama išleisti senųjų sodo, daržo ir dekoratyvinių augalų katalogą ir senovinių receptų (adaptuotų mūsų laikmečiui) knygą.

Hobis tapo verslu

Vykdant projektą, jau surasta ir aplankyta 40 objektų. Vienas iš jų – „Garsios tylos“ sodyba Gailiakaimyje, Kėdainių rajone. Sodybos šeimininkai Simas ir Vida Šatkauskai šią sodybą įsigijo prieš septynerius metus. 3 ha sodybos sodui – maždaug 80 metų, čia auga 120 obelų, 18 kriaušių, dar yra slyvų ir trešnių. Rudenį sunoksta gausybė obuolių. Šeimininkai juos patys valgo, visus bičiulius apdalija, bet daug vaisių tiesiog nukrenta ant žemės. Tad sugalvota juos panaudoti originaliai – laikomas būrys mėsinių ožiukų, kurie noriai triauškia obuolius.

„Garsios tylos“ sodybos šeimininkai Simas ir Vida Šatkauskai po senomis obelimis planuoja įrengti lauko restoraną

„Kažkada mes pradėjome savo gyvenimą kaime kaip smulkieji ūkininkai, vadovaudamiesi gamtinės žemdirbystės idėjomis. Auginome ir kiaulių, ir karvių. Tačiau dabar turime tik sodą, daržą ir ožkų. Jau keleri metai verčiamės išvežiojamąja prekyba paruoštais patiekalais. Tai mano hobis, tapęs verslu“, – sako S. Šatkauskas. Jis su žmona patys gamina fetos sūrį, kepa duoną, o įvairiems gurmaniškiems patiekalams, kuriuos klientams išvežioja specialiuose stiklainiukuose, stengiasi naudoti kuo daugiau savame darže užaugintų daržovių ir prieskonių.

„Pagrindiniai mūsų klientai gyvena Kaune ir Vilniuje“, – sako Simas, dabar puoselėjantis idėją savo sodyboje, kurioje priima ir turistus, atidaryti nedidelį restoraną. Vasarą staliukai stovės lauke, po galingai išsikerojusiomis obelimis, kad lankytojai ne tik galėtų pasimėgauti nuostabiais desertais, bet ir grožėtis seno sodo žavesiu.

MŪ inf.