Vilnius. Žemdirbiško krašto orai žemdirbių dažniausiai nedžiugina. Vienais metais derlius sudžiūvo, kitais – supuvo. Kas kaltas? Dėl to paprastai kaltiname klimato kaitą, o gal kalti mūsų krašto orai, kurie visais laikais buvo sunkiai prognozuojami ir – paradoksas – dažniausiai nepalankūs žemdirbystės sektoriui. Apie tai kalbamės su Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimato ir tyrimų skyriaus vedėju dr. Donatu VALIUKU.

Kas yra klimato kaita, o kas tiesiog skirtingos metų sąlygos? Kaip visa tai persipynę? O gal paprasčiausiai gyvename krašte, kur orai visais laikais buvo sunkiai prognozuojami ir klimato kaita čia niekuo dėta?

Kiekviena diena, kiekvienas sezonas ir kiekvieni metai yra orai. O klimatas – tai daugiamečiai tų orų vidurkiai ir daugiametės tendencijos, tai skirtumas tarp skirtingų periodų klimato normų arba pokytis per 50 ar 100 metų. Sąsaja būtų tokia: klimato kaita lemia orus, o iš tų orų susidaro daugiametės klimato tendencijos.

Lietuvos orai iš tiesų visada buvo nepastovūs ir gana sunkiai prognozuojami, bet pastarąjį šimtmetį, klimatui keičiantis intensyviau, tas orų nepastovumas dar labiau didėja. Todėl iš dalies ūkininkai teisūs, kai skundžiasi, kad orai itin nepastovūs ir sietini su klimato kaita.

Tiek mes, tiek visas pasaulis dabartines klimato sąlygas apibūdina pagal 1991–2020 m., trisdešimties metų vidurkį. Tai reiškia, kad gali būti labai šaltų metų ir kai kam gali atrodyti, kad štai nėra jokio atšilimo, bet kiti metai bus jau šilti, kiti dar šiltesni ir šiuo metu trisdešimties metų stebėjimų rezultatas toks, kad matome šiltėjančio klimato tendenciją. „Šalti – šalti metai“  – tai apie orus, bet šiltėjantis 30 metų vidurkis – tai jau apie klimato kaitą.

Tad galima teigti, kad šiltėjantis klimatas dar nereiškia proporcingai jam šiltėjančių, pavyzdžiui, vasarų?

Teisingai, vasarų gali pasitaikyti labai įvairių, konkrečios dienos, mėnesio ir metų orai iš tiesų gali būti labai skirtingi, varijuoti, bet šiltėjimo tendenciją tenka pripažinti. Ir šiandien jau didesnė tikimybė sulaukti šilto rudens ir šiltos žiemos nei, sakykime, prieš 100 metų, nors galima sulaukti ir labai šaltos – išsišokėlės.

Pavyzdžiui, šiemet lapkritį iškrito sniegas ir laikėsi, prognozuoti šalto oro trumpalaikiai įsiveržimai. Šalti orai, žiūrint į daugiametes tendencijas, yra visiškai šiam laikui nebūdingi.

Bet tai nereiškia, kad ir kitais metais taip bus, o kalbant apie klimato kaitą, tai nieko nereiškia, nes reikėtų žiūrėti, kas gi tą pačią dieną buvo bent jau 30–50 metų. Klimato kaitai reikia orų vidurkių. Dar daugiau – nepaistant to, globaliai šie metai bus patys šilčiausi per visą meteorologijos stebėjimo istoriją. Lietuvoje ne, bet pasaulyje – taip.

Bet tai, kad pasaulis patiria vis daugiau ekstremalių, su orais susijusių išbandymų, jau reikėtų sieti su klimato kaita?

Karščio bangos, kaitros, sausros, liūtys – tai iš tiesų sietina su klimato kaita. Mūsų paankstyvėjusiam pavasariui tapo būdingos ankstyvos pavasario sausros, nepaisant to, kad kritulių kiekis nemažėja, o netgi šiek tiek auga. Būtent klimato kaita lemia ir tam tikrų orų pasireiškimo dažnį, mes stebime ekstremalių reiškinių stiprėjimo ir dažnėjimo tendenciją.

Anksčiau pasaulyje tai irgi galėjo atsitikti, bet tik kartą per 1000 metų, o dabar, deja, jau kartą per 10 metų. Kaip, pavyzdžiui, didelės sausros, arba prieš keletą metų Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje per + 50 °C laipsnių perkopusi temperatūra.

Pastebima ir tai, kad, tirpstant Arkties ledynui, oro cirkuliacija dažniau juda Šiaurės–Pietų, o ne Rytų–Vakarų kaip kad buvo anksčiau, kryptimis ir dėl to patiriame vis dažnesnių situacijų, visai nebūdingų tam tikroms vietovėms. Gali atrodyti, kokia čia klimato kaita ir šiltėjimas, kai Graikijoje sninga, bet būtent tai ir yra klimato kaitos pasekmė. Tuo pačiu metu Šiaurės ašigalyje gali būti vos ne pliusinė temperatūra. Tai nereiškia, kad taip niekada nebūtų atsitikę ir anksčiau, bet pasireiškimo tikimybė dažnėja.

Visa tai paliečia žemės ūkio sektorių. Bet čia ūkininkams jau reikės prisitaikyti ir išmokti dirbti kitaip. Jie turės ieškoti ir rasti priemonių, kaip ūkininkauti dar sparčiau besikeičiančiomis orų sąlygomis. Žinoma, čia reikia kalbėti ir apie žaliojo kurso indėlį tą kaitą mažinant, pasaulio tarša – mūsų visų rankose.

Šiemet pradėtame įgyvendinti Strateginiame plane žemdirbiai susidūrė su įvairiais darbų terminais ir neliko jais patenkinti. Kiek tokiame kontekste darbų terminai yra pasmingi, o kiek jie trukdo? Štai, pavyzdžiui, kovo 1 d. yra nenuganytos žolės likučių šienavimo ir pašalinimo pabaiga („Ekstensyvus šlapynių  tvarkymas“), nupjautos žolės išvežimo pabaiga („Nykstančios meldinių nendrinukių populiacijos buveinių saugojimas šlapynėse“). Kartais net į laukus įvažiuoti tokiu metu neįmanoma...

Labai priklauso nuo to, apie kokius terminus kalbame ir su kuo jie susiję. Jeigu jie susiję su bioįvairovės išsaugojimu, tai tie terminai nustatyti, atsižvelgiant į paukščių perėjimo ciklus. Čia, ko gero, irgi suvidurkintos tos datos ir parengtas optimalus variantas, kad  perėjimo ciklas nepersidengtų su darbais.

Jei terminus būtų bandoma nustatyti, atsižvelgiant į kiekvienų metų ypatumus, būtų daug painiavos ir net neįmanoma. Jei kalbame ne apie bioįvairovės saugojimą, tai natūralu, kad darbų terminai ir orai dažniausiai bus sunkiai suderinami ir dirbti bus mažiau patogu tų terminų laikantis.

Deja, čia ne mano kompetencija. Pasakyti galima tik tiek, kad ūkio veikla turėtų būti planuojama taip, kad nebūtų viskas atidėta paskutinei dienai – juk terminas žymi tik laikotarpio, kuriuo darbai galėjo būti atlikti pabaigą. Nes taip, čia jau orų klausimas. Vienais metais gali lyti savaitę iki rugsėjo pirmos dienos, o kitais savaitę po, tad patogių datų neišrinksime.

Kokie pokyčiai vyksta su metų laikais, ar jie kinta?

Pavasariai tampa ankstesni, rudenys ir vasaros ilgesnės, o žiemos  traukiasi labiausiai, nes pavasariai prasideda anksčiau, o rudenys vėliau jų sąskaita. Jeigu prieš keletą dešimtmečių kovą dar turėjome minusinę temperatūrą, tai dabar dažnai turime pliusinę, net ir kalbant apie daugiamečius vidurkius. 1961–1990 m. kovo temperatūra - 0,7 °C, o dabar (1991–2020) + 0,9 °C. Pirmoji pavasario fazė ūkininkams nelemia darbų pradžios, nes augalų vegetacija dar neprasideda, bet sezonas paankstėjęs, taigi orai ir klimato tendencijos turėtų ūkininkams leisti darbus pradėti anksčiau.

Kas mūsų laukia artimiausią dešimtmetį? Skaitome baisias prognozes: po 30 metų Lietuvoje neaugs eglės?

Dešimtmetis pernelyg artimas laikotarpis prognozuoti, kalbėti apie 100 artimiausių metų būtų lengviau, nes būtų galima remtis tendencijomis. Bet kažko ypatingo per 10 metų atsitikti negali, jie bus panašūs į praeitus dešimt metų. Žinoma, tai priklausys nuo to, kiek žmonija stengsis sustabdyti taršą, kiek įsibėgės žaliasis kursas ir pan. Bet atsižvelgiant į globalias tendencijas,  ekstremalumas tikrai niekur nedings, ekstremalių reiškinių tik daugės.

Eglių arealas traukiasi į šiaurę, todėl Lietuvoje eglės nyksta ir nyks ateityje. Eglėms netinka švelnios žiemos ir padažnėja sausringi laikotarpiai. Šylant klimatui ir žiemoms geriau peržiemoja ir įvairūs kenkėjai. Vienas iš tokių kenkėjų yra žievagraužis topografas, kuris padaro didelių nuostolių eglėms.

Ar ekstremalumui galėtume priskirti ir itin karštas mūsų pastarųjų vasarų dienas ir padažnėjusias vėtras, škvalus?

Didelė tikimybė, kad karštų dienų neišvengsime, metinė temperatūra, kalbant apie tendencijas, neturi jokių galimybių mažėti, ji tik kils. Tai tampa normaliu Lietuvos vasaros palydovu. Tiek tokios dienos, tiek tropinės naktys, kai temperatūra nenukrenta žemiau 20 °C, kas anksčiau iš viso buvo retenybė. Tas pats ir su krituliais. Anksčiau intensyvių, liūtinių kritulių buvo kur kas mažiau, o dabar jie labai intensyvėja, nors tuo pačiu fiksuojamas ir sausringų dienų augimas. Po karščių atsiranda iškrovos, susiduria šaltos ir karštos oro masės, dėl to kyla audringi orai. Didelė tikimybė, kad ir jie kartosis dažniau.

Ką reikėtų pasakyti tiems, kurie sako, kad nėra klimato kaitos, kad tai mados klausimas, kad kažkam tai tiesiog pelninga?

Yra klimato skeptikų, bet ne tiek daug, kad jiems norėtųsi kažką įrodinėti. Kur kas daugiau tokių, kurie teigia, kad klimato kaita visada buvo, tai natūralus procesas. Taip, buvo, bet esmė ta, kad jeigu anksčiau kažkas pakito per 10 000 metų, tai dabar tiek pat pakito per 100 metų.

Ne veltui daugelis šalių atsisako termino klimato kaita ir pereina prie termino klimato krizė. Taigi manyti, kad tai natūralūs pokyčiai klaidinga. Mes tai pasiekėme visi drauge: su pramone, žemės ūkiu, tarša. Ir šiuo atveju nieko nereikia išvedžioti, klimato kaita net negali būti diskusijos tema. Pasiimi šimtamečius stebėjimų duomenis ir tie paprasti aritmetiniai skaičiai tiesiog rodo, kad globaliai žemė šyla. Tai ne mada, ir ne uždarbis. O žmonės tiesiog neatsimena net tų pačių metų orų, tad daryti savo išvadas dėl tendencijų, sakyčiau, tiesiog beviltiška ir beprasmiška.

Bet Lietuvoje šiltėjantys orai daug ką netgi džiugina? Yra kuo džiaugtis?

Lietuvoje kol kas visko patiriame labai mažai ir tai mums netrukdo, dar daugiau – šiluma iš tiesų geriau nei šaltis. Bet turint galvoje, kas vyksta visoje žemėje, džiaugtis nėra kuo, mes visi vieni su kitais labai susieti. Ekstremalūs orų pokyčiai daug žmonių ir jų verslų bloškia į sudėtingas situacijas, jie atsiduria  ties išlikimo riba.

Pasaulyje blogiausia yra ten, kur žmonės ir taip sunkiai gyvena. Geriamojo vandens stygius, sausros ir potvyniai, to pasekmė - menki derliai, uždarbiai, o kur dar nauji kenkėjai... Juk ūkininkai gyvena ne tik Lietuvoje, bet ir Pietų Amerikoje, kur augina bananus ir kavamedžius ir jeigu ten kažkas įvyksta mums ši produkcija taip pat brangsta. Jie neuždirba, mes pykstame, kad daug mokame. Taigi džiaugtis tikrai nėra dėl ko –  gamtoje labiausiai džiuginti turėtų ne pokyčiai, o pastovumas. Ir tuo geru pastovumu turėtume visi rūpintis.

Ačiū už pokalbį.