Vilnius. Aplinkos ir Krašto apsaugos ministerijos teigia, kad atkuriamos pelkės gali pasitarnauti ne tik gamtos gerovei, bet ir šalies gynybai. Konkrečias teritorijas ketinama numatyti šiuo metu rengiamame Nacionaliniame gamtos atkūrimo plane.

Lietuvos istorija mini, kad pelkės bei jose slypinčios kūlgrindos padėdavo apsiginti nuo priešų. Šlapynių neįveikė net didžiosios armijos – nuo kryžiuočių iki Napoleono.

Pasak Aplinkos ministerijos, šiandien kariniai ekspertai sutaria, kad atkurtos pelkės gali stabdyti priešo technikos judėjimą, o siauri praėjimai tampa lengviau kontroliuojami. Tai natūralios kliūtys, kurios padeda stiprinti šalies saugumą.

Ministerijos teigimu, konkrečios teritorijos, kuriose būtų atkuriamos pelkės Lietuvoje, bus numatytos Nacionaliniame gamtos atkūrimo plane, kurį numatoma baigti rengti iki 2026 m.

„Taip pat vyksta konsultacijos su Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos kariuomene, kurių metu ieškomos krašto gynybai potencialiai svarbios vietovės. Taip siekiama suderinti ir integruoti pelkių atkūrimo poreikius su krašto gynybos poreikiais. Taip pat ieškoma finansavimo šaltinių, tarp jų – ES fondų“, – rašoma Aplinkos ministerijos pranešime. 

Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje bei Suomijoje, taip pat yra teritorijų, kur atkurtos pelkės galėtų atlikti dvigubą funkciją – saugoti gamtą ir stiprinti gynybinius pajėgumus. Kiek tiksliai jų būtų, priklausys nuo to, kokios teritorijos bus atrinktos, tačiau manoma, kad potencialas yra reikšmingas, ypač pasienio regionuose. 

„Pelkių atkūrimas ypač pasienio zonose – tai protingas išteklių panaudojimas, kai viena investicija sprendžia kelias problemas: atkuriamos pažeistos ekosistemos ir nykstanti biologinė įvairovė, kaupiama anglis, filtruojamas vanduo, mažinamos šiltnamio dujų emisijos, o kartu stiprinamas šalies saugumas. O vertinant vien ekosistemines paslaugas, atkurtų pelkių suteikiama nauda bent septynis kartus didesnė nei atkūrimo kaina”, – teigia aplinkosaugos ekspertė Gabija Tamulaitytė.

ES gamtos atkūrimo reglamentas numato iki 2030 m. atkurti bent 20 proc. teritorijų, pirmiausia – pelkių. Pasaulinė biologinės įvairovės strategija kelia dar aukštesnę kartelę – 30 proc. nualintų durpynų.