Šiuo metu žemės ūkis susiduria su iššūkiu aprūpinti maistu vis daugiau gyventojų pasaulyje, taip pat - prisidėti prie neigiamo poveikio aplinkai ir klimato kaitai mažinimo, neatsinaujinančių energijos išteklių tausaus naudojimo, prisitaikyti prie naujų klimato sąlygų. Šias problemas spręsti padeda specifinė ūkininkavimo rūšis - agrarinė miškininkystė.

Agrarinė miškininkystė pripažįstama kaip žemės naudojimo sistema, pajėgi aprūpinti ne tik maistu, statybine mediena, kitais gamybos produktais, bet tuo pat metu sauganti ir atkurianti ekosistemas, didinanti jų aplinkosauginę vertę. Ji dažnai apibūdinama kaip specifinė ūkininkavimo forma ir gamtai draugiškas ūkininkavimo būdas. Ši ūkininkavimo praktika pasaulyje žinoma ir taikoma jau šimtmečius. Pavyzdžiui, Europoje iki viduramžių buvo įprasta, iškirtus menkavertį mišką ir sudeginus medžius bei krūmus, įdirbtame plote auginti įvairius žemės ūkio augalus, kartu auginant ir toje pačioje žemėje pasodintus medžius. Tokia „ūkininkavimo sistema" Europoje nebetaikoma, nors Suomijoje buvo plačiai naudota iki XVIII a. pabaigos, o atskirose Vokietijos vietovėse praktikuota iki 1920 metų.

Amerikos tropikuose gyventojai taip pat stengiasi gauti kuo daugiau naudos iš miško ekosistemos. Pavyzdžiui, Centrinėje Amerikoje ilgą laiką ūkininkavimas pasižymėjo tuo, kad žemdirbiai vidutiniškai augindavo dvi dešimtis augalų rūšių ne didesniuose kaip 0,1 ha sklypuose. Augalus jie sodindavo ,,aukštais": pirmiausia kokosines palmes ar melionmedžius, toliau - žemesnius, tokius kaip bananmedžius ar citrinmedžius, vėliau - krūmus (kavamedžius, kakavmedžius), aukštesnius vienmečius augalus, pvz., kukurūzus, galiausiai - žemaūgius augalus, pavyzdžiui, moliūgus. Tokia skirtingų augalų įvairovė imitavo mišrių tropinių miškų sluoksninį išsidėstymą.

Tropinėje Azijoje praktikuotas kompleksinis ir kiek sudėtingesnis ,,judantis" auginimo būdas. Kertant mišką ir žemę pritaikant žemės ūkio poreikiams, sąmoningai buvo paliekami kai kurie medžiai, kurių lapija suformuodavo apsauginį skliautą ir taip sumažindavo pernelyg didelį saulės poveikį pasėliams. Medžiai, kurie buvo sodinami ar išsaugomi kaip natūralaus miško dalis, tapo neatskiriama ūkininkavimo sistemos dalimi: jie aprūpino gyventojus maistu (pvz., mangai, kokosai), vaistais, statybine mediena, kosmetikoje naudojamomis medžiagomis ir pan. Afrikoje taip pat nuo seno batatai, kukurūzai, moliūgai ir pupos buvo auginami kartu su pavieniais medžiais. Pastebėta, kad toks ūkininkavimo būdas yra nebrangi priemonė dirvožemio derlingumui palaikyti, taip pat kovojant su erozija ir maisto medžiagų išplovimu.

Taigi verčiantis žemės ūkiu, medžiai buvo neatskiriama žemės naudojimo sistemos dalis. Jie buvo sąmoningai išsaugomi žemės ūkio naudmenose. Tačiau tokio ūkininkavimo tikslas buvo ne medienos, o žemės ūkio produktų gamyba.

Verslo specifika

Tradicinis mišką ar graikinių riešutmedžių plantaciją auginantis ūkis, kurio specializacija - vienos augalų rūšies auginimas žemės sklype ilgą laiką, nėra agrarinę miškininkystę plėtojantis ūkis. Agrarinė miškininkystė - tai ūkininkavimo sistema, jungianti tradicinį ūkininkavimą ir miškininkystę tame pačiame žemės plote. Tai - sąmoningas medžių ir kitų daugiamečių sumedėjusių augalų rūšių integravimas į žemės ūkio veiklą, kai jie kartu auginami su žemės ūkio augalais ir/arba gyvuliais. Kitaip tariant, agrarinė miškininkystė - tai ,,medžiai ūkiuose".

Agrarinė miškininkystė jungia žemės ir miškų ūkių praktikas, siekiant sukurti kuo įvairesnes, naudingesnes, produktyvesnes, pelningesnes ir tvaresnes žemės naudojimo sistemas. Šis ūkininkavimo būdas apima pasėlių auginimą tarp medžių alėjų, ganyklas tarp medžių, ūkininkavimą miške (spyglių rinkimą, grybų auginimą), priešvėjinių juostų iš medžių formavimą pasėlių laukuose, pakrančių zonų sodininkystę. Medžiai gali būti sodinami pavieniui ar grupėmis sklypų viduje arba ant sklypų ribų (pvz., gyvatvorės, medžių eilės). Gyvuliai gali būti laikomi palaidi ar tvartuose, šeriami ūkyje užaugintais ar pirktais pašarais. Kad ūkininkavimas atitiktų agrarinės miškininkystės pobūdį:

• ūkyje turi būti auginama ne mažiau negu dviejų rūšių biologiškai susiję augalai (arba augalai ir gyvuliai), bent viena iš augalų rūšių - krūmai ar medžiai;
• agrarinės miškininkystės sistema turi sukurti ne mažiau kaip du gamybos produktus;
• agrarinės miškininkystės sistemos ciklas yra ilgesnis kaip vieni metai;
• net pati paprasčiausia agrarinės miškininkystės sistema yra ekologiniu ir ekonominiu požiūriu sudėtingesnė už monokultūros auginimo sistemą.

Plėtojant agrarinę miškininkystę, tarp skirtingų jos komponentų, t. y. sumedėjusių (medžių, krūmų) ir nesumedėjusių (pasėlių, gyvulių), pasireiškia aplinkosauginė ir ekonominė sąveika, kuri gali būti pozityvi ir/arba negatyvi. Šios sąveikos buvimas atskiria agrarinę miškininkystę nuo kitų žemės naudojimo formų ir daro ją ypatingu ūkininkavimo būdu. Agrarinė miškininkystė yra tarsi tarpinė jungtis ir apima dvi šakas - žemės ūkį ir miškininkystę, be to, jungia įvairias žemės naudojimo praktikas.

Agrarinės miškininkystės sąsajos su žemės ūkiu ir tradicine miškininkyste

Sistemų tipai

Agrarinės miškininkystės sistemos klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus. Vienas iš jų - pagal sistemas sudarančius elementus. Mokslininkai dažniausiai išskiria trijų tipų sistemas: ►miško ir augalininkystės, ►miško ir ganyklų, ► augalininkystės, miško ir ganyklų.

Miško ir augalininkystės sistema apima medžių ir įprastinių ar specifinių žaliavinių žemės ūkio augalų ar uogų auginimą tuo pačiu metu. Tarp medžių gali būti auginamos daugiametės žolės pašarui ar įrengtos periodiškai atnaujinamos karklų ir vaiskrūmių (serbentų, agrastų, sausmedžių, šilauogių, aviečių ir kt.) plantacijos. Plėtojant šią agrarinės miškininkystės sistemą, žemės ūkio augalai paprastai kasmet teikia pajamas, o medžiai atlieka apsaugos funkciją.

Miško ir ganyklų sistema - tai prekinių medžių auginimas pievose ar ganyklose, kuriose auginami pašariniai augalai ar ganomi gyvuliai. Vertingai medienai gauti parenkami tokie medžiai, kurie prekinės medienos amžių pasiekia per 50-70 m. Paprastai auginami beržai, hibridinės drebulės, raudonieji ąžuolai, klevai, uosiai, pilkieji riešutmedžiai, šermukšniai, maumedžiai ir kt. Medienos biomasei gauti tinka tokie trumpos rotacijos energetiniai augalai kaip drebulės, tuopos, gluosniai, karklai, akacijos.

Trečiajam - augalininkystės, miško ir ganyklų - tipui būdinga tai, kad jis jungia visus tris agrarinės miškininkystės sistemos komponentus: žemės ūkio augalus, gyvulius ir medžius. Paprasčiausiu šios sistemos pavyzdžiu yra ūkiai, kuriuose auginami vienmečiai ir daugiamečiai augalai bei laikomi gyvuliai ar naminiai paukščiai, o užauginti produktai naudojami maistui, gyvulių pašarui, malkoms, statybinėms medžiagoms ir pan. Medžiai daugiausia auginami dėl vaisių, tačiau gali būti naudojami ir kaip kuro šaltinis.

Kitas būdas - vaismedžių soduose tarpueilius naudoti kaip ganyklas. Papildoma agrarinės miškininkystės veikla mokslininkai laiko bitininkystę, derinant ją su sodininkyste ir vienmečių augalų auginimu. Bitės ne tik suneša medų, kurį galima parduoti, bet ir atlieka dar vieną labai svarbią funkciją - apdulkina žydinčius augalus. Vaismedžius, daugumą daržovių ir kai kuriuos pašarinius augalus apdulkina tik bitės. Blogai apdulkinti augalai duoda mažesnį derlių.

Dar kitos agrarinės miškininkystės sistemos apima mišką, vandens augalus ir vandens gyvūnus. Praktikoje sutinkama daugiau kaip dešimt agrarinės miškininkystės sistemų tipų.

Nauda ir privalumai

Lyginant su tradiciniais žemės ir miškų ūkiais, agrarinės miškininkystės sistemos turi tam tikrų privalumų. Jie pasireiškia didesne gamybos įvairove, didesniu produktyvumu, sukuria ekonominę, aplinkosauginę ir socialinę naudą. Toks ūkininkavimas leidžia pagerinti žmonių gyvenamąją aplinką, dirvožemio hidrologinį režimą ir mikroklimatą, jo derlingumą, struktūrą, vandens kokybę, išsaugoti ir padidinti biologinę įvairovę, sumažinti anglies dvideginio kiekį atmosferoje, oro ir vandens taršą, dirvos eroziją, klimato kaitą. Be to, ūkininkaujantiesiems užtikrina įvairesnius pajamų šaltinius. Agrarinė miškininkystė teikia tiek trumpalaikes (gaunamas auginant žemės ūkio augalus ir/ar gyvulius), tiek ir ilgalaikes pajamas, kurios siejamos su kokybiškos prekinės medienos, medienos biokurui ar pan. pardavimu. Ūkininkai agrarine miškininkyste iš esmės užsiima dėl dviejų priežasčių: siekdami padidinti savo ekonominį stabilumą ir pagerinti gamtos išteklių valdymą, patys dalyvaudami šiame procese.

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos ekspertai taip pat pripažįsta, kad agrarinės miškininkystės vystymas galėtų ne tik padėti spręsti ekonomines problemas, bet ir reikšmingai prisidėti prie aplinkosaugos, mažinant aplinkai keliamą pavojų ir taršą. Mokslininkai nustatė, kad 2010 m. apie 43 proc. pasaulio žemės ūkio naudmenų buvo apsodinta miškais, užimančiais ne mažiau kaip 10 proc. ploto, agrarinė miškininkystė plėtota daugiau kaip 1 mlrd. ha plote, tokia ūkininkavimo praktika pasaulyje buvo užimti daugiau kaip 900 mln. žmonių. Svarbu pastebėti, kad ši ūkininkavimo sistema pasaulyje populiarėja: daugiau negu 10 proc. medžiais apsodintas žemės ūkio naudmenų plotas per dešimtmetį padidėjo beveik 8 proc., arba daugiau kaip 692 tūkst. kv. km. Agrarinė miškininkystė ypač paplitusi Pietų Amerikoje, Pietryčių Azijoje, Užsachario Afrikos šalyse, tačiau ji vystoma ir Europoje. 2010 m. daugiau nei 10 proc. medžiais apsodintas žemės ūkio naudmenų plotas Europoje siekė 1 099 tūkst. kv. km ir sudarė 11 proc. šio ploto pasaulyje.

Pasaulyje medžiais apsodinta žemės ūkio naudmenų dalis vidutiniškai 2008-2010 m., %

Šaltinis - World Agroforestry Centre, 2014 m.

Nors toks ūkininkavimas turi daug privalumų, jam vystytis trukdo nepalanki įstatyminė bazė, neefektyvios politikos priemonės, silpni ryšiai tarp žemės ir miškų ūkių, aplinkosaugos, prekybos sektorių. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos ekspertai rekomenduoja ūkininkams, savo žemės ūkio naudmenose auginantiems medžius, mokėti atlygį už tokiu būdu visuomenei teikiamas ekologiškas paslaugas. Atlygis galėtų būti įvairus: subsidijos, mokesčių lengvatos, dalyvavimas įvairiose programose, parama infrastruktūrai vystyti ir kt. Jų nuomone, atsižvelgiant į pasodintų medžių absorbuojamo anglies dvideginio kiekį ar kitų ūkininkų teikiamų ekologiškų paslaugų vertę, gali būti mažinamos palūkanos, grąžinant paimtą paskolą. Tokios paramos schemos jau veikia daugelyje šalių.

Mūsų šalyje agrarinė miškininkystė nėra remiama. Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programoje parama agrarinės miškininkystės sistemoms kurti nenumatyta.

Dr. Daiva MAKUTĖNIENĖ, ASU