Kaunas. Po konsultacijų su mokslininkais mūsų šalyje nuspręsta pašalinti sojas iš azotą kaupiančių augalų, atitinkančių ekologiniu atžvilgiu svarbios vietovės reikalavimus, sąrašo. Kitaip tariant, sojų plotai negalės būti deklaruojami žalinimo užskaitai.

Mokslininkų nuomone, atsižvelgiant į mūsų klimato sąlygas, sojos yra sunkiai auginami augalai. Tą patvirtina ir žemės ūkio naudmenų deklaravimo statistika. Nors deklaruojamų plotų skaičius svyruoja, tačiau jis išlieka stabiliai nedidelis: 2015 m. deklaruota 2 625,28 ha, 2016 m. – 1 835,99 ha, o pernai – 2 716,97 ha.

Akivaizdu, kad bent kol kas Lietuvos gamtinės sąlygos bei nuolatinis sėkmingas sojų auginimas mūsų krašte yra sunkiai suderinami, tačiau netolimoje ateityje gali atsirasti naujų veislių bei technologijų, kurios leis šiuos trūkumus pašalinti. Žinoma, tie žemdirbiai, kurie mėgsta technologines naujoves ir riziką, gali pabandyti šį augalą auginti.

Didesnė azoto išsiplovimo rizika

Lietuva 2014 m. bandė šį augalą įtraukti ir į žalinimo paramos schemai tinkančių augalų sąrašą, taip pareiškėjams suteikiant galimybę auginti sojas ir prisidėti prie aplinkosaugos tikslų. Tačiau Europos Komisija (EK) suabejojo, ar šį augalą auginant bus galima užtikrinti Nitratų direktyvos įgyvendinimo tikslus, ir ar jis prisideda prie biologinės įvairovės skatinimo.

Atsižvelgdami į šią EK abejonę, Žemės ūkio ministerijos specialistai pakartotinai konsultavosi su žemės ūkio srities mokslininkais, kurie patvirtino, kad auginant Lietuvoje sojas azoto išsiplovimo rizika yra iš tikrųjų didesnė negu auginant tradicinius azotą kaupiančius augalus (pupas, vikius, žirnius). Taip yra dėl paprastos priežasties – sojų derlius dažniausiai yra nuimamas daug vėliau.

Masiniam auginimui dar neatėjo laikas

Jei sojos neįtrauktos į žalinimo programą, tai nereiškia, kad jos nėra ankštiniai augalai. Tai baltyminiai ir azotą kaupiantys augalai, tačiau jie gana rizikingi, dar mažai auginti ir mažai tirti, sako Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto vyriausioji mokslo darbuotoja  dr. Žydrė Kadžiulienė.

Pasak jos, trūksta trumpesnės vegetacijos veislių, kad ūkininkai be rizikos galėtų gauti tinkamą derlių ir jį nuimti, ypač ekologiniuose ūkiuose. Geram sojų pasėliui suformuoti viena iš rizikų yra silpnas gebėjimas stelbti piktžoles.

„Sojos ypač jautrios piktžolėms pradiniais augimo tarpsniais, kai formuojasi šaknų sistema – būtina taikyti akėjimą, tarpueilių purenimą, o tam reikia ir tinkamos technikos.  Vis dėlto sojos yra labiau šilumą mėgstantys augalai. Lietuvoje yra registruotų sojų veislių, bet jų vegetacijos trukmė ilga. Manau, kad dar neatėjo laikas masiškam sojų auginimui.

Taip kažkada buvo ir su rapsais, kol atsirado tinkamų veislių. 2015–2016 metais buvo galima sojas išauginti, jos subrendo, tačiau šiek tiek daugiau kaip 2 tonos iš hektaro biologinio derliaus nėra daug. Pavyzdžiui, praėję metai buvo nepalankūs joms auginti, derliaus nuimtas tik spalio mėnesį. Nesiimčiau drąsiai patarti ūkininkams, kad augintų sojas,“ – teigia Ž. Kadžiulienė.

Pasak Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininko Jono Talmanto, sojas mūsų krašte nėra populiaru auginti. Jo teigimu, nors kultūra ir labai turtinga savo maistinėmis savybėmis, Lietuvos sąlygomis ją auginti ekonomiškai neapsimoka.

„Iš vieno hektaro teprikuliama 1–1,5 tonų sojų pupelių. Be to, nuo šių metų EASV plotuose negalima naudoti augalų apsaugos produktų, o tai sojų auginimą dar labiau apsunkina, todėl daro jį dar mažiau patrauklų“, – mano J. Talmantas.

Kyšo lobistų ausys?

Jau daug metų sojų auginimo agrotechnika besidomintis ir ne vieną ūkininką paskatinęs auginti šiuos augalus profesorius Antanas Svirskis yra visiškai kitokios nuomonės. Profesorius apgailestauja, kad sojos neįtrauktos į žalinimo užskaitai tinkamų auginti baltyminių augalų sąrašą.

„Deja, tenka pripažinti, kad niekas nereagavo į mano teiginius, kad sojos sukaupia azoto net du kartus daugiau negu žirniai, kol kas jų nepuola ligos ir kenkėjai, o tai ypač svarbu nuo šių metų  uždraudus žalinimo plotuose naudoti herbicidus. Esu įsitikinęs, kad išvardinti sojų trūkumai yra ne trūkumai, o pliusai: vėliau subrendę gumbeliai lėčiau suyra ir daugiau azoto išlieka dirvožemyje. Be to, augindami sojas praturtiname bioįvairovę“, – sako A. Svirskis.

Profesoriaus nuomone, praėjusieji metai buvo labai nepalankūs sojoms, tačiau jo atliktų 30 metų tyrimų duomenys rodo, kad normaliais metais gauti 2–3 t/ha sojų – jokia problema.

„Ūkininkas Nerijus Mileris tą įrodė daug metų augindamas sojas kelių šimtų hektarų plote. Tokie sojų derliai buvo gaunami Dotnuvoje net prieškariniais metais. Piktžolės sojoms ne daugiau pavojingos negu žirniams ar pupoms. Patyrę ūkininkai sojas augina plačiais tarpueiliais, juos purena ir neturi jokių problemų. Ne GM sojų sėklos yra 2–3 kartus brangesnės negu žirnių ar pupų, ir jų paklausa neribota, taigi vieną toną sojų labiau apsimoka kulti negu 3–4 tonas žirnių ar pupų”, – skaičiuoja A. Svirskis.

Argumentas, esą sojos mažai paplitusios Lietuvoje, profesoriui neatrodo rimtas. „Gal žinote, kelis hektarus užima žalinimui tinkantys lęšiai? Mano įsitikinimu, sojų auginimui ir net jų įtraukimui į žalinimą labai priešinasi lobistai, pelningai įvežantys į šalį tūkstančius tonų GM sojų rupinių ir išspaudų, kurie naudojami beveik visų kombinuotų pašarų gamybai. Sojos ne tik puikus priešsėlis visiems po jų auginamiems augalams, bet ir kokybiško aliejaus, maisto ir pašarų šaltinis. Funkcionieriai juk draudė auginti ir kanapes, tebedraudžia auginti aguonas (jas perkame iš lenkų), o dabar gal dar ir sojas uždraus?”, – piktinasi prof. A. Svirkis.

Šiltų kraštų augalai

Sojos – labiausiai paplitę ankštiniai augalai pasaulyje, nes jų pupelės sukaupia tiek baltymų, kiek negali joks kitas augalas. Jau 4000 metų prieš mūsų erą daugelis Kinijos gyventojų maitinosi sojomis, o Europoje jos pradėjo plisti nuo XIX a. antrosios pusės. Manoma, kad sojos kilo iš Pietryčių Azijos, kurioje ir dabar savaime auga kai kurios jos rūšys.

Sojos – šiltų kraštų augalai, tačiau šylant orams ir tobulėjant selekcijai sukuriama vis naujų veislių, tinkančių ir atšiauresniems kraštams. Lietuvoje sojų auginimas beveik netyrinėtas, o metodinės ir mokslinės informacijos pateikiama nedaug. Tikriausiai niekas negalėtų paneigti, kad genetiškai nemodifikuota soja yra vienas vertingiausių augalų kalbant apie baltymingumą. Be abejonės, daug baltymų turi ir kiti ankštiniai augalai, tačiau jie neprilygsta sojoms nei kiekiu, nei kokybe.

MŪ inf.