Kaunas. Pieno gamintojai ir toliau situaciją vadina grėsminga. Manoma, kad pieno kaina Europoje gali kristi dėl nugriebto pieno miltelių, supirktų į intervenciją, pardavimo. Suprasdami, kad ramybės periodas pienininkų gyvenime būna trumpas, jie patys suskato ieškoti galimybių savo daliai palengvinti.

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) pirmininkas Jonas Vilionis tarybos posėdyje, kuriame dalyvavo ir žemės ūkio ministras Bronius Markauskas, sukritikavo perdirbėjų kalbas dėl kylančių pieno kainų, nes jos vis tiek atsilieka nuo Europos vidurkio (32 cnt/l). Be to, ir pieno gamyba toliau mažėja, karvių liko tik 285 tūkst.

„O intervencinių pieno miltelių išmetimas į rinką, ko gero, dar labiau pakoreguos rinką. Matome, kad aukcionuose jau pradėjo kristi pieno produktų kainos, perdirbėjams tai gali būti ženklas, kad reikia mažinti pieno kainą. Pora mėnesių pasidžiaugėme didėjančiomis kainomis, bet tendencijos mums nėra palankios. Todėl visi kartu turime galvoti, kaip gyvensime toliau ir kaip bandas išlaikysime", - teigė J. Vilionis. Grupė LPGA tarybos narių vyks į sausio pabaigoje Briuselyje rengiamą Europos pieno tarybos protestą dėl intervencinių pieno miltelių.

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis posėdžio pradžioje pasveikino prieš mėnesį žemės ūkio ministru tapusį buvusį LPGA tarybos narį Bronių Markauską

Iniciatyvos keisti pienininkų padėtį ėmėsi „Pienas LT" valdybos pirmininkas Naglis Narauskas, parengęs ir pristatęs pieno sektoriaus strateginės vizijos projektą. „Tai bandymas pateikti tam tikras idėjas, kaip mes galėtume kitaip ir naujomis aplinkybėmis galvoti apie Lietuvos pieno sektoriaus vystymo strategiją. Panašu, kad tai, ką darėme 25 metus, duoda nekokius rezultatus, nes Lietuvos pieno sektoriaus konkurencingumas, palyginti su kitomis ES šalimis, menksta. Todėl turime galvoti, ką reikia keisti ir kaip organizuoti mūsų veiklą", - apie tokios strategijos kūrimo ir vystymo būtinybę kalbėjo N. Narauskas.

Jo parengtos strategijos svarbiausi tikslai - kad visi sektoriaus dalyviai būtų patenkinti ekonomine nauda, kad didėtų pieno sektoriaus indėlis į valstybės BVP, kad būtų efektyviai naudojami valstybės resursai (žmonės, pinigai, žemė) ir kt.

Kad ši strategija nebūtų deklaracijų kratinys ir dar viena eilinė į stalčių padėta „programa" (taip jau nutiko su Nacionaline gyvulininkystės programa), pasak N. Narausko, turi susitarti visi sektoriaus dalyviai: pieno gamintojai, perdirbėjai, kurie yra priklausomi nuo žaliavos ir gali arba negali savo pelnu pasidalyti su žaliavą jiems tiekiančiais ūkininkais, valstybės institucijos, atsakingos už reguliavimą ir turinčios įtakos ūkininkų gyvenimui, nes skirsto finansinius resursus, taip pat - ir mokslo atstovai, nes mokslas lemia pažangą.

„Pienas LT" valdybos pirmininkas Naglis Narauskas parengė ir pristatė pieno sektoriaus strateginės vizijos projektą

„Jeigu nesusitarsime, būsime labiau pažeidžiami visų išorinių veiksnių", - teigė strategijos kūrėjas. Tai kol kas yra vizija, kuri, pasak jo, turėtų netrukus virsti strategija. Tuomet turėtų būti įvardyti tikslai, veiksmai ir rezultatai. Veiksmai turėtų apimti priemones, finansavimo šaltinius, valstybinio reguliavimo instrumentus, koordinuotą veiklą. N. Narausko įsitikinimu, reikia žinoti, kiek pieno norime gaminti, kokiu būdu tiek gaminsime, ir kokios jo gaminimo bei pardavimo kainos bus siekiama.

„Manau, kad susitarti galime ir tarp atskirų interesų grupių, jeigu interesus derinsime ir rasime kompromisų. Mums, pieno gamintojams, svarbu ilgalaikė perspektyva, nes investuojame ilgam laikotarpiui ir mums svarbu kitų pastangos, kurios leistų mums dirbti, kad investicijos atsipirktų. Todėl tai turi būti nuoseklus, ilgalaikis pieno gamybos vystymas. Mums svarbu, kad būtų užtikrintas pieno poreikis. Bet pieno perdirbėjai, kaip sako Vilionis, blefuoja, flirtuoja, kad nelabai geras tas mūsų pienas arba to pieno tiek nereikia. Teisybė yra kita - paskutiniame Pieno tarybos posėdyje pasakyta, kad tik labai nedidelė pieno dalis neatitinka reikalavimų. Aišku, turime stengtis, kad ir to nebūtų", - kalbėjo „Pienas LT" vadovas.

Jis teigia, kad metas keisti ir retoriką. Kreipdamasis į ministrą, jis sakė, kad, kalbant apie investicijas į infrastruktūrą, perdirbimą, reikia klausti, kaip tai prisidės prie strategijos tikslų siekimo? Ar tai padidins perdirbimą, ar kurs pridėtinę vertę, ar didinsime sektoriaus indėlį į BVP ir pan., nes kalbos, kad perdirbėjai nemyli pieno gamintojų, kad gamintojai turi „mušti" perdirbėjus, nieko neduoda. O valdžios institucijos turėtų prižiūrėti, kad vyktų nuoseklus ir tvarus sektoriaus vystymas.

LPGA tarybos nariai atidžiai klausėsi jiems pristatomos pieno sektoriaus vystymo strategijos

„Dar būdamas ŽŪR pirmininku Andriejus Stančikas yra sakęs, kad, viską suskaičiavus, pieno sektorius yra pati efektyviausia žemės ūkio šaka. Bet visą nepriklausomos Lietuvos laiką pienininkams labiausiai teko kovoti dėl kainų. Mes gyvename iš maržos. O kitų šalių ūkininkai didelį dėmesį skiria savikainai. Ir mes turime spręsti, ką daryti, kad sumažintume savikainą? O kainai turime rasti aukso vidurį, kuris leistų gyventi visiems", - N. Narauskas neatsisako kompromisų.

Lietuvoje dėl nesveikos konkurencijos milijonai išvaistomi logistikai, reikia mažinti ir pardavimo sąnaudas. N. Narauskas siūlo mokytis iš Airijos, kur pieno sektorius yra strateginė žemės ūkio šaka. „Jie eksportą ir pardavimus organizuoja inovatyviai, yra susikoperavę, turi savo prekės ženklą, ir žiūri ne siaurų savo interesų, o nacionalinių, kaip nukonkuruoti kitų šalių pramonę", - pabrėžė N. Narauskas.

Jis įsitikinęs, kad, tinkamai veikiant, šią strategiją galimą įvykdyti. N. Narauskas apie ją dar nekalbėjo su perdirbėjais, bet ketina tai padaryti artimiausiu metu. „Kad socialinis susitarimas įvyktų ir kad santykis tarp gamintojo ir perdirbėjo būtų sąžiningas, turime visi, remiantis skaičiais, o ne emocijomis, susitarti: Lietuvoje superkamo pieno vidurkinė kaina būtų tam tikra formulė - ES vidurkis plius minus kažkiek centų. Negalime tikėtis Kipro, Nyderlandų kainų, bet kaina pagal formulę turi būti siekiamybė ir tikslas", - teigė jis ir pridūrė, kad perdirbėjai su tuo turėtų sutikti, nes pigios žaliavos, dėl kurios mūsų perdirbimo pramonė buvo konkurencinga, gali nelikti. Pieno tarybos posėdyje jis ketina pateikti šitą idėją visoms interesų grupėms.

Darbinę grupę strategijai išvystyti jis siūlo iš keturių dalyvių: valstybės institucija - ŽŪM; pieno gamintojai - LŽŪBA ir „Pienas LT"; perdirbėjai - „Pieno centras"; mokslo institucijos  - LSMU Veterinarijos akademija, ASU, LAEI. Ir darbo grupėje, mano idėjos autorius, turėtų būti ne politikai, o specialistai-analitikai. Pirmasis darbas jau padarytas - gautas pritarimas iš ŽŪM, tad dabar turėtų prasidėti preliminarūs susitarimai su darbine grupe. Pats strategijos įgyvendinimas gali būti pradėtas šių metų rugsėjį.

LPGA tarybos nariai, nors ir be didelio entuziazmo, pritarė šiai strategijos vizijai. Ją labai palaiko ir žemės ūkio ministras B. Markauskas, su šia strategija jau susipažinęs išsamiau. „Tokia strategija yra reikalinga. Dabar Lietuvos pieno ūkis - lyg skęstantis Titanikas. 25 metus sektorius traukiasi, karvių mažėja, pieno gamyba mažėja. Todėl reikia lenkti galvą, kad atsirado žmogus, kuris bando plačiau mąstyti ir dar iš pieno gamintojų, o ne perdirbėjų tarpo. Ir tikiu, kad pieno sektorius gali padaryti proveržį, įvertinant, koks yra jo įdirbis ir kokią pridėtinę vertę jis kuria. Sektorius didelis, į kurį įtraukta labai daug žmonių ir pajėgų, kur galima taikyti naujausias technologijas. Ir jeigu šiandien susitariame, tikiu, kad rezultatas bus", - entuziastingai kalbėjo ministras. Jis kol kas neįsivaizduoja, kaip į pasiūlymą reaguos perdirbėjai, bet bandys juos įtikinti.

Žemės ūkio ministras BroniusMarkauskas pritarė Naglio Narausko projekte išsakytoms idėjoms

Pasak jo, ūkininkai gali bandyti gelbėtis gaudami išmokas, bet tai - ne išeitis. O strategija bus konkrečių darbų, kurie galėtų pakelti šalies pieno sektorių, sąrašas. Tarkime, padidinti kooperuoto pieno kiekį nuo 6 iki 15 ar 20 proc. O pieno perdirbti Lietuvoje galima dukart daugiau, negu dabar perdirbama. Ministro teigimu, yra ir rinkų: „Prieš Naujuosius buvau susitikęs su Japonijos ambasadoriumi - į tą šalį jau važiuoja pieno produktai, ir jie gali važiuoti į Tailandą, Pietų Korėją ir kitas valstybes. Rusijos rinką jau pradedame pamiršti."

Ministras neneigia, kad prirašytų „strategijų" ir „programų" pilni stalčiai, bet tai turi daryti verslas, ne valdininkai. Ir turbūt pirmą kartą tokia iniciatyva kilo iš pieno gamintojų pusės, taip sakant, iš apačios, todėl ir daugiau vilčių, kad ji duos apčiuopiamos naudos.

Pauliukų ŽŪB vadovas Andrejus Štombergas (centre) išsakė mintį, kad pienininkų pėdomis kooperuotis gali pasekti ir grūdininkai, nes, manoma, į rinką atėjus Ukrainos grūdų sektoriui, jų gyvenimas gali gerokai pasikeisti  

LŪS Prienų skyriaus pirmininkas Martynas Butkevičius, Kubilių ŽŪB direktorius Alvydas Miliūnas klausė, kas darys tuos darbus, numatytus strategijoje. Pasak N. Narausko, pirmiausia reikia, kad visos keturios pusės norėtų tą strategiją įgyvendinti, kad matytų prasmę. Jeigu jie nenorės ar neįžvelgs prasmės, tas darbas iš tiesų bus deklaratyvus ir beprasmis. Todėl jis teigė Pieno taryboje laukiantis konstruktyvios diskusijos tarp visų keturių grupių. Vėliau N. Narauskas strategijos vykdymą siūlytų atiduoti į ministerijos rankas, nes Žemės ūkio rūmams strategijos vykdymo šiuo metu nebūtų linkęs patikėti.

Kai susės būsimoji darbo grupė šiai N. Narausko strategijai išgryninti, klausimų, aišku, kils daugiau ir vienas svarbiausiųjų - ar tai tikrai nebus dar vienas nieko vertas deklaracijų rinkinys. Vis dėlto, jeigu visos projekte išvardytos pusės susės prie vieno stalo turėdamos tikslą susitarti ir pakylėti Lietuvos pieno sektorių į kitą lygį, tai jau bus pasiekimas, tegul pats strategijos kūrimas ir užtruks. Tiesa, J. Vilionis užsiminė, kad į darbo grupę reikėtų įtraukti ir penktąjį žaidėją - prekybininkus. Tačiau ši neliečiamųjų grupė vargu, ar tam pasirašytų, galbūt todėl LPGA tarybos primininko mintis praslydo negvildenta.  

MŪ inf.