Vilnius. Parlamentinis Kaimo reikalų komitetas nusprendė padaryti pertrauką vadinamojo Pieno įstatymo svarstyme. Seimo narių nuomone, teisės akto projektą būtina išsamiau aptarti su žemdirbiais, taip pat bus prašoma ekspertinio vertinimo.

Daug kritikos Pieno supirkimo kainų reguliavimą bei kainodaros viešinimą numatantis vadinamasis Pieno įstatymas susilaukė ne tik trečiadienį Kaimo reikalų komiteto posėdyje, bet ir aną savaitę surengtuose klausymuose.

Tiek praėjusią savaitę, tiek ir šįkart posėdyje žemdirbių atstovai kartojo, kad įstatymo projektas nevykęs, deramai negina jų interesų. Dauguma jų teigė nepritariantys tokioms pataisoms.

„Neturime derybinės galios, o projektas jos taip ir neduoda“, – kalbėjo Vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė Renata Vilimienė.

Ne kartą viešai išsakytą mintį, kad norint veikiančios sistemos, būtina į reglamentavimą įtraukti ne tik gamintojus, perdirbėjus, bet ir prekybininkus, kartojo Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas Ignas Hofmanas.

Svarstymą moderavusio parlamentaro Jono Gudausko teigimu, nors jis jau keletą metų dirba Seime, tačiau, atrodo, dar nėra buvę tokio įstatymo projekto, kuriam nepritartų nė viena asociacija, nė vieni socialiniai partneriai.

„Darome pertrauką, kad būtų platesnis ratas diskusijų, kad nepriimtume įstatymo, kuris neveikia. Ir Žemės ūkio ministerija, ir Kaimo reikalų komitetas turi suprasti, kad jei ateiname į Seimo salę ir jį priimame, o visi ūkininkai sako, kad jis neveiks – atsiduriame kvailio vietoje“, – tiesiai kalbėjo J. Gudauskas.

Įstatymo projektu siūloma nuo šių metų lapkričio pieno kainą nustatyti sutartyje, perdirbėjus įpareigoti nustatyti aiškią priedų ir priemokų sistemą. Derybos tarp pirkėjo ir pardavėjo dėl sutarties sąlygų priklausytų nuo atstovavimo pieno gamintojams – jie būtų skatinami burtis ir kartu derėtis su perdirbėjais ir tokiu būdu būtų stiprinama pieno gamintojų derybinė galia, jie būtų daugiau įtraukti į rinkos stebėjimą ir gautų daugiau informacijos apie pokyčius tiek pieno produktų, tiek žaliavų rinkose.

Perdirbėjui būtų draudžiama vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas, mažinti pieno kainą dažniau nei kas du iš eilės einančius pieno tiekimo laikotarpius. Taip pat būtų draudžiama mokėti priemokas ir priedus, kurių bendra suma būtų didesnė nei 20 proc. pieno kainos.

Perkant pieną iš žemės ūkio kooperatyvo ar gamintojo organizacijos, būtų draudžiama mokėti mažesnę negu mokama vidutinė pieno kaina, kai jis perkamas tiesiogiai iš pardavėjo. Be kita ko, būtų draudžiama pirkti pieną iš ūkio, kurio pieno sudėtis ir kokybė nėra įvertinta laboratorijoje.

Vadinamąjį Pieno įstatymą imtasi koreguoti ištikus pieno krizei, žemdirbiai ne kartą yra teigę, kad nors formaliai pieno supirkimą reglamentuojantis įstatymas yra galiojantis, bet realybėje jis veikia prastai arba neveikia visai.