Gyvename agrarinės politikos deficito laikais
2014-01-31

Jei per artimiausią penkmetį Lietuvos agrarinėje politikoje neįvyks esminių pokyčių, mūsų šalies maisto ir žaliavų ūkio laukia liūdna ateitis, mano Eimantas GRAKAUSKAS, teisininkas, teisėtyrininkas agrarininkas, Kovo 11-osios Akto signataras, vienas iš agrarinės reformos Lietuvoje architektų.

Viena iš mūsų problemų - tai neturėjimas aiškios ir tvirtos strategijos, kuri atsakytų į klausimą, koks turi būti Lietuvos kaimas. Turime daugybę programų  ir programėlių, bet visos jos negyvos ir nė viena tinkamai nesuveikė, o tos, kurios dar kvėpčioja, orientuotos į materialinę poziciją, stambėjimą.

Antra, pernelyg pasiduodame Briuselio administravimui. Esame vykdytojai, besislepiantys už ES direktyvų. Valdininkijai patogiau prisiderinti, prisidengti ES, nes tuomet nereikia sukti galvos, ką daryti. Turiu omeny žemės pardavimo, nacionalinės valiutos atsisakymo ir kitus dalykus. Kol kas Lietuva yra suvereni valstybė, niekas jo iš mūsų neatėmė. Tai, kad esame Europos Sąjungoje, neužkerta kelio rūpintis savo interesais.

Lenkai, vengrai tvarkosi savo šalyse kaip mano esant reikalinga, ir niekas jų nepuola. Žinoma, yra sutartys, įsipareigojimai ir t. t., bet yra ir daugybė galimybių išlaviruoti ir sutvarkyti administracinės struktūros elementus tarp ES ir Lietuvos nacionalinės teisės taip, kad nacionaliniai interesai būtų apginti. Mūsų teisininkų kvalifikacijos tam pakanka, tik valdžia turėtų norėti juos mobilizuoti. Deja, Lietuvos politinis konglomeratas nepasižymi stuburo tvirtumu. Belieka dėti viltis į jaunąją kartą.

Mes nesame įsipareigoję ES išparduoti savo žemę užsieniečiams. Nors žemė yra nekilnojamas turtas, bet tai ypatinga prekė. Tai valstybės ir tautos gyvenimo erdvė, jos fundamentas. Atėmus fundamentą, kas lieka iš pastato? Todėl valstybės žemės kaip prekės ar nekilnojamojo turto panaudojimas turi būti tvarkomas nacionalinio intereso rėmuose. Restitucijos įstatyme ir pirmame Agrarinės reformos įstatyme buvo įkalta, kad žemė - tai nacionalinis turtas, kurį nuosavybės teise gali valdyti tik piliečiai ir valstybė. Vėliau atsirado įvairių išlygų, o kai jas pradedame taikyti, esminiai dalykai išslysta iš rankų.

Euro įvedimas ar nacionalinės valiutos praradimas? Nereikia baimintis paties euro įvedimo momento, nes pradiniame etape nieko blogo atsitikti neturėtų. Žinoma, ūkio sektoriai, tarp jų ir agrarinis, patirs kainų šuolį, ūgtels infliacija, įvyks persiskirstymas, pokyčiai pirkimo ir pardavimo, kaupimo, mokumo srityse. Labiau reikėtų baimintis to momento, kai Europą ištiks nauja krizė, o mes būsime euro zonoje. Euro klubas neišgelbėjo Graikijos nuo krizės.

Skandinavai, britai, vengrai neskuba atsisakyti nacionalinės valiutos, manau, ir mums turėtų užtekti blaivaus proto viską pasverti. ES nėra federacinė valstybė, todėl euras, kaip valiuta, neturi valstybinio pamato, todėl pasmerktas plūduriuoti. Tokia monetarinė politika yra labai nepatikima.

Neturime asmenybių ir autoritetų

Šiandieninę agrarinę politiką vykdo asmenys, kurie nėra kaimo atstovai. Kai kurie gal ir susiję su kaimu, bet negyvena daugumos žmonių rūpesčiais. Bendra jų yda - kompetencijos stoka. Stokojant išmanymo, sunku suvokti problemų gelmes, jų priežastis, neįmanoma priimti tinkamų sprendimų, pavyzdžiui, kaip sugrąžinti į kaimą jaunimą, kaip prikelti gyvenimui kaimus, kurių vien pavadinimai belikę ir t. t. Jaunas ūkininkas negali gauti paramos, nes neturi pradinio kapitalo. Duokime jam starto pradžiai pakankamą paramą, kad jis įsitvirtintų, o tada ir jis padės spręsti problemas.

Neturėdami visaapimančios agrarinės politikos, neturime ir veiksmingos regioninės politikos kaimui, kuri spręstų verslo ir darbo problemas, šakų vystymo politikos (skatinant augalininkystę sužlugdyta gyvulininkystė). Prie viso šito pridėkime totalų visų sričių administravimą: kur bepasisuktų žemdirbys, visur reikalavimai, taisyklės, reglamentai, kurių esmę dažnai sunku perprasti net ir turint teisininko išsilavinimą, ką bekalbėti apie jų įgyvendinimą ir laikymąsi. Mūsų pagrindinė idėja reformos pradžioje rėmėsi savireguliacija, o valstybės kišimasis pateisinamas tik tuo atveju, kai tai neišvengiama, dabar viskas absoliučiai priešinga.

Trūksta lyderių bei vadų ir žemdirbių savivaldoje. Smulkieji žemdirbiai neorganizuoti ir bebalsiai, iš dalies dėl to, kad neturtingi. Kitaip su stambiais - jie organizuoti ir turi struktūras, jie lyderiauja, bet jų organizacijas yra persmelkęs stambus kapitalas, kuris diktuoja ir reguliuoja.

Kad pakeistume neigiamą šiandienio mūsų kaimo perspektyvą, turime drastiškai pakeisti agrarinę politiką, paisydami visų pirma Lietuvos  interesų. Ienomis turime pasukti į kaimą. Jūs paklausite, kas to imsis, jei valdžiai trūksta kompetencijos? Jei valdžia  nieko nekeis, tai situacija dar pablogės, juk kelias, kuriuo einame, veda į tai, kad maisto politika, agrarinis ūkis nepajėgs aprūpinti pagrindiniais produktais šalies gyventojų. Šiam blogiui dar labiau išvešėjus, gali kilti konfrontacija ir sukrėtimai.

IŠSAMŲ POKALBĮ SU EIMANTU GRAKAUSKU SKAITYKITE NAUJAUSIAME VASARIO MĖN. ŽURNALO „MANO ŪKIS" NUMERYJE

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip ketinate ūkininkauti kitąmet, jeigu dar didės mokesčiai ir mažės žemės ūkio rėmimas?
Orai