Vilmos Živatkauskienės veiklos gyvenimo kelyje keitėsi, tačiau visada liko susijusios su kaimu, žemės ūkiu ir gyvulininkyste – gamta ir gyvuliai moterį lydi visą gyvenimą. Tai jos įkvėpimas ir stiprybės šaltinis, skatinantis ne tik nuolat gilinti žinias, bet ir sukaupta patirtimi dalytis su kitais.

Gyvulių augintoja V. Živatkauskienė yra Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) direktorė, gamtos mokytoja, LAMMC Žemdirbystės instituto doktorantė. Sukauptą patirtį ji vertina kaip profesinį kapitalą ir galimybę prisidėti prie modernesnio, žiniomis grįsto, žmogui ir gamtai artimo žemės ūkio kūrimo.

„Dievo dovana gimti ir gyventi tokioje vietoje – tarp šių pievų ir laukų, tarp gyvuliukų, matyti visą gamtos grožį“, – žvelgdama į Nevėžio slėnyje, gegužės spalvų jūroje, besiganančius aubrakų veislės galvijus kalba Gineitų kaimo (Kėdainių r.) ūkininkė V. Živatkauskienė.

Tai garsusis Isos slėnis, aprašytas Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo to paties pavadinimo romane. Jame pasakojama apie dvare augančio berniuko Tomuko vaikystę ir dvasinį brendimą XX a. pradžios Lietuvoje, o knygoje minima mistinė Isos upė simbolizuoja Nevėžį, tekantį pro autoriaus gimtuosius Šetenius – kaimyninį Gineitų kaimą.

Tremtį patyrę Vilmos tėvai karvutę visą gyvenimą laikė šeimos maitintoja. „Jie visą gyvenimą ūkininkavo, tai buvo jų dvasioje. Labai brangino gyvulius ir namus, gal dėl to, kad buvo ištremti į Sibirą, kad viskas iš jų buvo atimta. Sugrįžę kūrė gyvenimą iš naujo, rūpinosi ir brangino kiekvieną žemės lopinėlį“, – toks tėvų pavyzdys Vilmai parodė gyvenimo kelią.

Teorines žinias praktiškai išbandė ūkyje

Zooinžinerijos studijos (dabar – gyvūnų mokslų studijų programa) tuometėje Veterinarijos akademijoje buvo natūralus pasirinkimas pieninius gyvulius laikiusių ūkininkų dukrai. Vis dėlto tuo laiku, kai griuvo kolūkiai, šios profesijos, kaip prisimena Vilma, mažai kam reikėjo, kamavo nežinomybė. Tad vos tik atsiėmusi zooinžinierės diplomą ji įstojo studijuoti gamtos mokslų į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą.

„Gamta visada buvo su manim ir manyje. Tapti mokytoja svajojau dar vaikystėje, kai pati mokiausi nedidelėje kaimo mokykloje. Supratau, kad abu dalykai – gamta ir pedagogika – tarpusavyje neblogai dera, todėl nieko nelaukusi vėl tapau studente. Tik šįkart jau su sūnumi Tomu ant rankų“, – šypsosi Vilma.

Baigusi antrąsias studijas ji įsitraukė į pedagoginę veiklą, nuolat kėlė kvalifikaciją, tapo pagrindinių mokyklų konsultante, kūrė egzaminų užduotis. „Po 11 aktyvios veiklos metų, nors man gerai sekėsi, važinėti per tris mokyklas tapo sunku. Su vyru ir ūkį turėjome, sūnus buvo dar mažas. Pradėjau dairytis kitos veiklos ir pamačiau konkursą į Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybą (LŽŪKT). Ši tarnyba man buvo lyg švyturys, siekiamybė, nes tai reiškė pažangą ir technologijas, o tuo metu visiems reikėjo žinių. Džiaugiausi, kai įveikusi konkursą gavau pasiūlymą prisijungti prie Konsultavimo tarnybos Gyvulininkystės skyriaus“, – karjeros kelią prisimena V. Živatkauskienė.

Mokytojos kvalifikacija jai labai pravertė ir dirbant gyvulininkystės konsultante – juk ir ūkininkams reikia aiškiai perteikti informaciją. Pamačiusi LŽŪKT teikiamas galimybes, susipažinusi su naujausiomis technologijomis, apsilankiusi „Agritechnikos“ parodoje Hanoveryje (Vokietija), kur buvo eksponuojami ir mėsiniai galvijai, Vilma patyrė šoką – viskas taip smarkiai skyrėsi nuo namų ūkio.

„Su vyru planavome statyti pirtelę prie namų. Bet pamačiusi, kokios yra gyvulių laikymo technologijos, pasakiau, kad statysime gyvūnų gerovės reikalavimus atitinkantį palaido laikymo tvartą. Ir ganyklas aptversime elektriniu piemeniu, kad gyvuliai ganytųsi palaidi, o ne pririšti, kaip tuo metu dar buvo įprasta“, – pasakoja Vilma.

Mėsiniai galvijai, tuo metu dar buvę gana nemaža naujove Lietuvoje, iškart užkariavo Vilmos širdį. Ji netgi sukūrė LŽŪKT filmą apie mėsinę galvijininkystę Lietuvoje, pristatė veisles. Kai kurių mūsų šalyje dar net nebuvo, teko naudoti nuotraukas. „Dabar šypseną kelia, kaip tada viskas atrodė ir kokiu greičiu viskas nuėjo į priekį, bet tai buvo pradžia. Tą filmą rodėme ir konsultantams, ir ūkininkams, taip pristatydavome mėsinę gyvulininkystę visose savivaldybėse. Žmonių susirinkdavo daug – jiems tai buvo įdomu ir nauja“, – pasakoja V. Živatkauskienė, nemažai prisidėjusi prie mėsinės gyvulininkystės plėtros Lietuvoje.

Daug ką ji išbandydavo savo ūkyje – pienines karves sėklino su limuzinų veislės buliais (juk zooinžinierė!), gyvulius elektriniu piemeniu aptvertoje ganykloje ganė palaidus. „Paleisti gyvulį nuo grandinės daug kam buvo didelis iššūkis. Supratimas apie gyvūnų gerovę tada dar tik formavosi“, – sako specialistė.

Pasinėrusi į mėsinę galvijininkystę Vilma sukaupė daug žinių apie galvijų auginimą. Kelionės į užsienio ūkius irgi plėtė akiratį ir teikė papildomų žinių. O teoriją su praktika derino savo ūkyje, tad žinios, kuriomis ji tuo metu, kaip LŽŪKT specialistė, dalijosi su kitais ūkininkais, buvo itin vertingos.

„Labai smagu, kad pavyko paskatinti augintojus rinktis mėsinę gyvulininkystę ir dabar šis sektorius Lietuvoje yra gana stiprus“, – džiaugiasi V. Živatkauskienė, šiuo metu vadovaujanti Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijai. Konkursą šioms pareigoms užimti ji pirmą kartą laimėjo 2016 m., po 11 metų darbo LŽŪKT.

Natūralių pievų ir aubrakų sinergija

Po kurio laiko palikusi Asociaciją Vilma įstojo į LAMMC Žemdirbystės instituto doktorantūrą ir pasinėrė į dar vieną sielai artimą sritį – natūralias pievas. Tuo pačiu metu daugiau dėmesio skyrė ir savo ūkiui – įsigijo pirmąjį veislinį bulių.

Dabar ekologiniame šeimos ūkyje auginamos 34 aubrakų veislės žindenės, su prieaugliu – 73 galvijai. Šiose apylinkėse yra europinės svarbos buveinės, saugomos natūralios pievos, tad sinergija su ekstensyvios veislės aubrakais yra labai palanki bioįvairovei.

Gyvulininkystės kritikams Vilma atsako: „Jų kritika labai vienpusė ir nukreipta į žmonių emociją. Ganant galvijus saugomos pievos, kurios yra vabzdžų ir kai kurių paukščių rūšių namai. Natūraliose pievose auga vaistiniai augalai, palaikoma augalų genetinė įvairovė, svarbi rekreacinė reikšmė, prisidedama prie klimato kaitos mažinimo, gerinamas gyvulių sveikatingumas. Ganomi gyvuliai neleidžia pievoms išnykti ir pavirsti krūmynais. Jeigu man pavyks išsaugoti bent vieną natūralią pievą ar bent vieną augalą, kuris galėjo išnykti, vadinasi, ne veltui dirbau nuo 2006 metų.“

Šis ryšys su natūraliomis pievomis lėmė ir doktorantūros tyrimų kryptį – Vilma pasirinko nagrinėti natūralių ir kultūrinių pievų įtaką mėsos kokybei. Lygindama natūralią Nevėžio slėnio pievą su sėtine, Vilma čiupinėjo, identifikavo, rūšiavo kiekvieną augaliuką. Sėtinėje pievoje rado septynias rūšis, o natūralios pievos viename kvadratiniame metre – apie 30, visame plote – daugiau kaip 200 augalų rūšių. Gausus polifenolinių junginių kiekis natūralių pievų augaluose pasižymi antioksidacinėmis ir antimikrobinėmis savybėmis.

Natūraliose ganyklose augintų galvijų mėsoje didesnis Omega-3 riebalų rūgščių kiekis. Taigi, ganant galvijus išsaugoma bioįvairovė, jų mėsa palankesnė žmonių sveikatai.

„Isos slėnis padarė savo. Pažįstu kiekvieną augalą, atskiriu jų kvapus. Nuo 12 metų apie juos skaičiau viską, ką tik rasdavau, dalyvaudavau biologijos olimpiadose“, – apie meilę gamtai sako Vilma.

Vilma ir Valdas Živatkauskai – idėjiniai ekologai, jų ūkis yra laimėjęs draugiškiausio Baltijos jūros ūkio konkursą. „Mums artimas natūralus ciklas: gyvulys – mėšlas – augalas, kuris veikė per amžius ir toliau turi veikti“, – kalba ūkininkė.

Daugelį metų abu su vyru dirba ir samdomus darbus, investuoja į ūkį savo uždirbtus pinigus. Pagaliau po daugelio metų pernai pirmą kartą ūkis iš pardavimo veiklos gavo pelno – šešias telyčias pardavė į Italijos Alpes, o atjunkytą prieauglį – į Izraelį. Ankstesniais metais pajamas daugiausia sudarydavo išmokos už deklaruotus plotus ir galvijus. „Mėsinės galvijininkystės ūkiuose, neturint didesnio pradinio kapitalo, ilgai tenka laukti finansinės grąžos“, – pastebi Vilma.

Jai neramu, kad ūkiai suka stambėjimo keliu, nes jeigu ateitų diena X, tokius ūkius sunaikinti nebūtų sunku, o tada liktume be maisto. „Apie tai turime kalbėti. Reikia skatinti trumpąsias tiekimo grandines, palaikyti smulkesnius ūkius, kad jie išliktų ir, ištikus bėdai, padėtų tautai išgyventi. Juk maistas yra nacionalinio saugumo klausimas“, – įsitikinusi moteris.

Moterys gali kovoti, jeigu mato tikslą

„Žavios, drąsios, tvirtos mūsų moterys – ir ūkiuose, ir versle, – teigia Vilma. – Užsienyje ūkininkavimo tradicijos moterims dažnai perduodamos iš kartos į kartą, o mūsų moterys yra labiau vizionierės: jos ne tik kuria planus ir generuoja idėjas, bet ir aktyviai įsitraukia į žemės ūkio veiklą, užsiima veislininkyste, sėda prie traktoriaus vairo. Gintarės ir Povilo Kaušpėdų pavyzdys rodo, kaip galima dirbti ranka rankon. Tokių pavyzdžių turime ne vieną – tai ir Eglė Butkienė, Laura Mišeikienė, Zita Dargienė ir daugelis kitų.“

Administracinis darbas, kai reikia pasiginčyti su politikais, ginti augintojų interesus, dalyvauti teisėkūros procese, Vilmai atskleidžia kitokių veiklos spalvų.

„Ministerijoje, renginių diskusijose matome daug kostiumus vilkinčių žavių vyrų. Su visa pagarba jiems, vis dėlto į moteris žemės ūkyje požiūris ilgai buvo gana senamadiškas. Gal dabar jis po truputį keičiasi“, – svarsto LMGAGA direktorė.

Moteris, atėjusi į „vyrų teritoriją“ ir konkuruojanti su jais, Vilmos teigimu, turi turėti daug užsispyrimo ir dvasinės stiprybės, bet ne griaunančios energijos: „Mes, moterys, galime kovoti, jeigu matome tikslą. Bet jeigu įmanoma, viską spręsime ramiai ir be konfliktų.“

Pasak jos, konkuruoti su vyrais tenka dėl išteklių, iš esmės ir dėl pozicijos, nes kiekvienas finansinis laikotarpis reiškia naujas lėšas, skiriamas tam tikroms sritims. „Turtingos asociacijos turi savo lobistus, daugiau veikia užkulisiuose. Mes, dirbantys gyvulininkystės srityje, dažnai būname labiau užimti, o visą informaciją sekti reikia nuolat. Jeigu tik ką nors praleisi, prarasi budrumą ir nepakovosi, tavo sritis liks nustumta į šoną. Reikia rodyti raumenis, nes turime kovoti dėl Asociacijos ir augintojų interesų“, – kalba V. Živatkauskienė.

Pastaruoju metu ją džiugina geresni santykiai su valdininkais, kurie pagal galimybes stengiasi atsižvelgti į ūkininkų interesus. „Blogiausia patirtis buvo su vienu buvusiu žemės ūkio ministru, kuris siųsdavo visiškai formalius raštus, o kartą pokalbį pradėjo šaukdamas. Tai labai žeidė. Gal dėl to, kad esu moteris, gal dėl to, kad mažiau klausčiau ir trikdyčiau... Tokie dalykai moteriai kainuoja daug dvasinės energijos“, – nemalonią patirtį prisimena Vilma.

O Baltosios knygos rengimą su dar ankstesniu ministru Giedriumi Surpliu ji prisimena su džiaugsmu – į visus pasiūlymus ministras atsižvelgė ir išsamiai surašė.

„Tik bėda, kad visi ministrai išeidami į lagaminą susideda ir išsineša savo idėjas. O mums, ūkininkams, reikia planuoti veiklą daugeliui metų į priekį, todėl tęstinumas yra labai svarbus“, – pastebi V. Živatkauskienė.

Sodyboje – Romantikų vakarai

Gimtojo krašto patriotė Vilma su bendražygiais įsteigė Gineitų kaimo bendruomenės namus, kuriuose bet kada gali apsistoti piligrimai – pro šalį eina „Camino Lituano“ kelio 34 km atkarpa Kėdainiai–Paberžė. Šalia bendruomenės namų, pievoje, stovi simbolinis langas į Isos slėnį, pro kurį atsiveria gamtos grožis ir nuostabūs saulėlydžiai.

Živatkauskų sodyboje dar nuo LŽŪKT laikų rengiami Romantikų vakarai. Šios idėjos autorė – LŽŪKT redaktorė Jolanta Abarienė. Klausydamasi Vilmos mamos deklamuojamų eilėraščių, ji pagalvojo, kad tokie vakarai galėtų suburti ir didesnį klausytojų ratą. Jau 14 metų liepos–rugpjūčio mėnesiais čia vyksta Romantikų vakarai – su poezijos skaitymu, muzika ir vaidinimais. „Ir viskas dėl to Isos slėnio žavesio“, – šypsosi Vilma.

2026-06-02