Šalies žemės ūkio laukia naujas ES finansinis laikotarpis, tebegaliojančios žaliojo kurso ambicijos ir augantys reikalavimai. Kokį kelią rinksis Lietuvos ūkininkų sąjunga, kokios transformacijos būtinos, o kur glūdi stiprybės? Kokia naujojo ūkininkų bendruomenės vadovo vizija, kai šiame sektoriuje krizė keičia krizę? Apie tai kalbamės su naujuoju Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininku Gedu ŠPAKAUSKU.

Esate pasakojęs, kad kai teko priimti sprendimą, ar toliau dirbti samdomą darbą ir bandyti laviruoti, ar tiesiog susikoncentruoti į ūkį, apsisprendėte greitai. Vėliau ne tik aktyviai įsitraukėte į LŪS veiklą, bet ir tapote vicepirmininku, o dabar žengėte dar vieną žingsnį aukštyn. Ar buvo dvejonių?

Tikriausiai viskas įvyko natūraliai. Niekas manęs nepaskatino įsitraukti į LŪS veiklą. Tiesiog pajutau, kad ne sezono metu turiu laisvo laiko, o pradėjęs gilintis pamačiau, kad žemės ūkyje yra tam tikrų problemų. Pastebėjau galbūt ir didžiausią jų – ūkininkams stigo vieningumo. Visi po vieną bandėme spręsti problemas, o tai buvo sunku. Taip natūraliai įsitraukiau į LŪS veiklą, o vėliau po truputį kilau tais laiptais.

Raimundas Juknevičius dar prieš porą metų užsiminė, kad mato mane pirmininko pareigose, bet aš tos minties kračiausi. Atrodė, kad nesusitvarkysiu, o tokios pareigos – per aukštos. Kračiausi tos minties ir sakiau, kad tikrai atsiras naujų lyderių ir viskas susidėlios savaime. Bet aplinkybės susiklostė taip, kad man, kaip vicepirmininkui, teko prisiimti daugiau įsipareigojimų, visur dalyvauti. Kartu plėtėsi akiratis, atsirado gebėjimas skaityti tarp eilučių.

Kai Raimundui aplinkybės susidėliojo taip, kad jis pradėjo galvoti apie pasitraukimą, natūraliai dingo ir baimė prisiimti atsakomybę. Niekas manęs neįkalbinėjo – tiesiog pamačiau, kad atėjo laikas, aplinkui susibūrė kolegų, bendraminčių ratas. Šalies žemės ūkio laukia naujas ES finansinis laikotarpis, tebegaliojančios žaliojo kurso ambicijos ir augantys reikalavimai.

Eiti vienam ir daryti naudingus darbus visuomenei būtų sudėtinga. Reikia pripažinti, kad tai yra papildoma veikla, o pagrindinė išlieka žemės ūkis. Nors ir gali sustyguoti procesus, visiškai palikti ūkio neįmanoma – privalai jame dalyvauti. Todėl labai reikalingas komandos, norinčios padėti ir dirbti kartu, palaikymas. Kai susideda visa ši dėlionė, atsiranda ir noras, nes matai, kur galima kažką pakeisti, patobulinti pačią organizaciją.

Jau užsiminėte, kad tai iš esmės yra savanoriška veikla, tenka atsitraukti nuo įprastinių darbų. Kaip iki šiol sekėsi derinti darbus ir pareigas?

Kartais tenka improvizuoti, nes sunkiausia, kai sukrenta keli prioritetiniai dalykai: šeima, ūkis ir LŪS veikla. Atrodo, viskas vienodai svarbu, tada ir kyla didžiausia įtampa. Bet kadangi jau anksčiau turėjau nemažą krūvį, išmokau psichologiškai su tuo susitvarkyti ir suprasti, kad gyvenimas dėl to nesugriūna. Jei kur nors nespėji ar ko nors nepadarai, tiesiog peržiūri prioritetus ir persidėlioji darbus. Svarbu tai padaryti teisingai.

Jeigu paskirsi laiką veiklai, kuri tuo metu nėra būtina, natūralu, kad kitos sritys ims strigti. Iššūkių, žinoma, netrūksta – atsiranda darbų savaitgaliais, tenka pavakaroti ar keltis anksti ryte.

Kalbant apie mano ūkio veiklą, pats svarbiausias dalykas yra agronominiai darbai, nes nuo jų labiausiai priklauso ūkio pajamos. Galbūt nukenčia šalutiniai reikalai, nors tai nereiškia, kad kas nors ūkyje ar namuose paliekama nesutvarkyta. Vis dėlto pagrindinis uždavinys – sustyguoti pačią žemės ūkio veiklą. Iššūkių yra, gal ir ūkio dydis toks, kad mums jau reikėtų dar vieno darbuotojo, bet kadangi šiuo metu situacija labai neaiški, o darbo jėga labai stipriai pabrangusi, tai išsiverčiame.

Esu žmogus, kuris mėgsta daug ką daryti pats, bet vienas visko tikrai nepatempsiu. Reikėtų mokytis daugiau funkcijų deleguoti kitiems – tikiuosi, kolegos mane prilaikys. Pirmininkas turi galvoti apie strateginio lygmens klausimus, LŪS ir visų žemdirbių atstovavimą plačiąja prasme. Būti naujojo laikotarpio pasėlių deklaravimo specialistu sau leisti jau tikrai negalėsiu.

Pabrėžiate, kad LŪS yra tvirta komanda. Greta to, kokias dar šiandien įžvelgiate sąjungos stiprybes, ką norite keisti? Kokia jūsų vizija?

Didžiausia mūsų stiprybė – esame gausiausia tikrų ūkininkų sąjunga. Tai lengva įvertinti, nes mūsų nariai moka nario mokestį, o ne tik egzistuoja sąrašuose. Tokių egzistuojančių narių galima turėti ir 10 ar 20 tūkst., mes dabar turime apie 5 tūkst. tikrų LŪS narių.

Sąjunga turi aiškią struktūrą: yra kiekvieno rajono pirmininkas, valdybos. Turime didelę dirbančių žmonių komandą, atsakomybės yra perleistos į rajonus. Mūsų organizacija tikrai didelė, tačiau tai kelia ir iššūkių: kaip visa tai teisingai suvaldyti, kaip parodyti dėmesį kiekvienam rajonui, kiekvienam nariui. Tai labai svarbu. Čia matau tobulintinų dalykų. Svarbu, kad būtų kuo mažiau informacijos vakuumo tarp LŪS vadovybės, rajono pirmininko ir kiekvieno mūsų nario. Tai matau kaip silpnąją grandį, tačiau didelėje struktūroje viską teisingai sustyguoti nėra paprasta. Turiu minčių ir pasvarstymų, kaip šiuos procesus būtų galima patobulinti.

Dar viena stiprybė – komanda jau nėra naujokė, esame žinomi ir tarp ūkininkų, ir tarp valdžios atstovų. Įvairiausiuose protestuose pasižymėjome kaip kultūringa bendruomenė, su kuria galima sėstis prie vieno stalo, šnekėtis ir ieškoti geriausių sprendimų žemės ūkiui ir Lietuvai. Prie stipriųjų pusių priskirčiau ir tarptautinį atstovavimą, aktyvų dalyvavimą Europos skėtinių organizacijų veikloje. Taip gauname pačią šviežiausią informaciją apie tai, kas vyksta, kokie dokumentai rengiami Europos Komisijos – juk nuo ten viskas ir prasideda.

Ką reikėtų sustiprinti? Manau, viešuosius ryšius ir informacijos sklaidą visuomenei apie tai, kaip mes atrodome, kas yra tie ūkininkai. Miesto žmonėms vis dar sunku suprasti, kuo ūkininkai gyvena, dar gausu mitų apie mus. Mano tikslas – kad organizacijoje po truputį vyktų evoliucija. Norėčiau, kad man pasitraukus iš šių pareigų, jau būtų įvykusios reikiamos transformacijos, o kitas pirmininkas galėtų dar lengviau tęsti pradėtus darbus.

Žvelgiant į šalies žemės ūkį, kas daugiausia kelia rūpesčių, o kas teikia vilties?

Tvyro nesibaigiančios krizės jausmas. Prasidėjęs karas Ukrainoje supurtė ir, atrodo, iš šios krizės mes vis dar neišlipame. Statistika labai paprasta – kasmet ūkininkų skaičius mažėja ir toliau mažės, mes to nebesustabdysime. Ūkininkų pajamos mažėja, ūkiai stambėja, bet šie procesai vyksta per greitai, nors turėtų klostytis natūraliai: su kartų kaita turėtų atsirasti galimybės jaunesniems ūkiams augti, sustiprėti, išlikti rinkoje.

Vienas neramiausių dalykų – ES žalioji politika, kuri mums kainuoja brangiai, todėl konkuruoti pasaulyje tapo tikrai sudėtinga. Nerimą kelia rinkų bangavimas, sutampantys pikai, trąšų ir degalų krizė. Prie viso to prisideda žaliasis kursas bei naujas, pasikeitusios finansinės struktūros paramos laikotarpis. Taip pat baugina tendencija, kad kiekvienais metais reikia vis didesnio ploto ir daugiau dirbamų hektarų, kad ūkininkas su šeima galėtų oriai pragyventi.

Vilties teikia tik tikėjimas, kad situacija pasitaisys. Ūkininkai myli savo darbą ir juo nesiskundžia, apskritai mato prasmę dirbti. Gal kartais viskas atrodo tarsi vaikystės strateginiame žaidime, kur gali nuolat augti, tobulėti. Žemės ūkyje taip pat jaučiu savotišką azartą: net jei šie metai prasti, galvoju, ką galėčiau patobulinti, ką geresnio pastatyti, nupirkti, tikėdamasis, kad kiti metai bus geresni. Šis judėjimas į priekį teikia vilčių, nors galų gale ūkininkai vis tiek atsimuša į realybės sieną.

Organizacijose, tokiose kaip LŪS, nuolat ieškome sprendimų, galimybių, kaip palengvinti situaciją. Visokių krizių buvo ir bus, bet buvimas bendruomenėje suteikia vilties ir palaikymo. Supranti, kad nesi vienas – gali apie tas pačias problemas pasikalbėti su kitais, o gal kas nors pasiūlys visiškai naujų minčių.

Jeigu šiandien turėtumėte ypatingų galių, kaip strateginiuose žaidimuose – stebuklingą mygtuką, kurią sritį imtumėte ir staiga sutvarkytumėte?

Jei turėčiau tokią galią, tikriausiai pastatyčiau modernius grūdų, pieno perdirbimo fabrikus, kurie iš esmės pakeistų situaciją. Ūkininkai būtų pagrindiniai jų savininkai, todėl jais niekas nebegalėtų manipuliuoti.

Siekčiau padidinti pridėtinę vertę, nes užsakytas geras oras ar kiti panašūs veiksniai yra tik laikini dalykai, o aš norėčiau ilgalaikės strategijos. Matau, kad pasaulis vis labiau išmoksta didinti primilžį, užauginti daugiau kviečių, tad jei jau konkuruojame su ta pačia žaliava, norėčiau, kad jos parduotume kuo mažiau, o daugiau eksportuotume galutinių produktų.

Šį pavasarį jūsų kalendoriuje, matyt, nestigo ne tik darbų laukuose, bet ir susitikimų su valdžios atstovais, politikais sostinėje. Kaip juos vertinate? Ar ūkininkai yra girdimi?

Taip, susitikimų daug. Žemės ūkio ministerijoje mes, kaip socialiniai partneriai, dažniausiai esame girdimi – sėdime toje pačioje valtyje. Bet jei kalbame apie kitas ministerijas, institucijas, ten mes dar tikrai esame užribyje ir jiems neįdomūs. Rezultatų duoda tik mūsų atkaklumas, nuolatinis beldimasis į duris ir akcentavimas: mes neprašome pinigų, bet turime konkrečių problemų keliose srityse, kurių be jūsų pagalbos neišspręsime. Vis dėlto čia veikia ir politinis dėmuo: jie yra politikai, kuriuos renka tauta, o mes esame tautos dalis ir turime balsą.

Susitikimai su politikais ir valdininkais būna produktyvūs, konkretūs, dažnai trumpi, todėl turime parodyti maksimalų profesionalumą. Pasisakymai, kaip mums blogai, niekam neįdomūs – reikia labai aiškiai pateikti skaičius, argumentus, faktus.

Prasidedant naujam finansiniam laikotarpiui, turėsime daug artimiau bendrauti, pavyzdžiui, su Finansų ministerija. Nauja biudžeto struktūra bus tokia, kad nori nenori privalėsime dirbti petys petin. Turėsime nuolat belstis, eiti ir priminti apie save.

Dėkoju už pokalbį!