Algimantas Liorincas nesiblaškė ieškodamas savo kelio – pasirinko tęsti šeimos ūkio tradiciją. Galvijų auginimas jam – tėvų perduota patirtis, papildyta šiuolaikiniu ir savitu požiūriu.

Baigęs studijas Klaipėdos kolegijoje A. Liorincas grįžo į tėviškę ir, pasinaudojęs jauniesiems ūkininkams skirta parama, įkūrė mėsinių galvijų ūkį. Sako, kitaip pasielgti net minties nebuvo, juk pažangus tėvų ūkis su visa infrastruktūra buvo gera starto aikštelė.

Ūkininkauja ir vyresnysis Algimanto brolis Rapolas – turi augalininkystės ūkį, sesuo Ramunė augina levandas ir gamina jų produktus, yra įkūrusi kavinę, rengia edukacijas.

Pažangūs Jurbarko krašto ūkininkai Laima ir Algimantas Liorincai, matydami vaikų norą ir gebėjimą tęsti jų pradėtą darbą, prieš keletą metų ramia širdimi pardavė visą pieninių karvių bandą ir dabar gyvena laisviau, padeda vaikams.

Už paklotus pamatus ateičiai Algimantas tėvams jaučia didelį dėkingumą. „Nelabai įsivaizduoju, kaip įmanoma įkurti galvijų ūkį nuo nulio, bet mano tėvai kažkada tai padarė. Man pradėti ūkininkauti jau turint sukurtą infrastruktūrą, pastatus, žemę, buvo nepalyginti lengviau“, – sako jaunas ūkininkas.

Tvarkingas, išpuoselėtas jaunesniojo Algimanto Liorinco ūkis, kuriame daug dėmesio skiriama gyvulių gerovei, aplinkai, tvariam ūkininkavimui, sulaukė įvertinimo ir tapo konkurso „Metų ūkis 2025“ laureatu.

Galvijus augina produkcijai

A. Liorinco ūkio pradžių pradžia – su angusų veislės sperma sėklintos pieninės karvės. Tvirtai nusprendęs auginti mėsinius galvijus, mišrūnėms kergti įsigijo limuzinų veislės reproduktorių. Maždaug trečdalis ar net daugiau galvijų jau yra grynaveisliai arba turi 75–80 proc. limuzinų kraujo. „Jau ir pagal išvaizdą, stambumą matyti, kad tai limuzinai“, – gražiausius bandos egzempliorius rodo augintojas. Limuzinus jis rinkosi dėl to, kad jų populiacija Lietuvoje yra didžiausia. Šiuo metu ūkyje yra du limuzinų reproduktoriai, pirkti iš Lietuvos veislinių ūkių. „Lietuvos veisėjai jau moka užauginti kokybiškus gyvulius, tikrai yra į ką pažiūrėti ir iš ko išsirinkti, nematau prasmės ieškoti buliaus užsienyje“, – giria kolegas A. Liorincas.

Galvijus jis augina produkcijai. Ūkio plėtra dar tik įsibėgėja, fermose yra vietos dar bent 200 gyvulių. Visas prieauglis lieka ūkyje: telyčios – bandai plėsti, veršiukai – penėti. Baigiantis metams, kai dabartinę karvių bandą pavasarį papildys būrys telyčių, kurios netrukus veršiuosis, jau turėtų būti 80–90 žindenių.

Ateities planuose – seniausias ir didžiausias limuzinų veislės karves kryžminti su šarolė buliumi. Šiemet augintojas žvalgysis šios veislės reproduktoriaus. „Pabandysiu tokį eksperimentą, nes penėjimui reikia stambesnių gyvulių. Be to, pirmos kartos mišrūnų mėsa dėl heterozės efekto yra labai kokybiška“, – sako Algimantas.

Gyvulių jo gyvenime buvo visą laiką, vis dėlto pradėjus auginti mėsinius galvijus reikėjo daug skaityti, domėtis ir semtis žinių kursuose. „Pradžia buvo nelengva. Mėsinių galvijų priežiūra ir jų elgsena visiškai skiriasi nuo pieninių. Kai reikėdavo karves pervaryti, yra tekę jas vaikytis po visą rajoną, kol perskaitęs apie galvijų psichologiją, išsiaiškinau, kad reikia duoti miltų – tada pačios ateis iki tavęs. Dabar jau nebereikia 4–5 žmonių bandai ginti – galiu ir vienas“, – dalijasi patirtimi A. Liorincas.

Racionas beveik kaip pieninių karvių

Penėti intensyvios gamybos veislių galvijus ūkininkui leidžia gera ūkio pašarų bazė. Racioną sudaro šienainis, kukurūzų silosas, šiaudai ir koncentruotieji pašarai, kuriuos sudaro trys dalys miežių, viena – kviečių, viena – avižų ir pupų. Viską užsiaugina savo ūkyje, miltus sumala nuosavu malūnu. Papildomai perka tik mineralines medžiagas.

„Mano galvijų racionas beveik kaip pieninių karvių“, – kokybiškais pašarais didžiuojasi Algimantas. Mišrūnai per 18–22 mėn. užauga iki 800–900 kg ar net vienos tonos.

Kukurūzams ir žolynams, kuriuose vyrauja liucernos ir dobilai, tręšti visiškai užtenka gyvulių mėšlo, todėl mineralinių trąšų dažnai neprireikia. Galvijų mėšlas buvo viena priežasčių, paskatinusių Algimantą imtis mėsinės galvijininkystės. „Šiais laikais trąšos kainuoja labai brangiai, o galvijų mėšlas jas puikiausiai pakeičia, ir dirvožemis už tai atsilygina“, – sako A. Liorincas.

Ūkį jis vadina mišriu, nors javus sėja ir parduoda ne kasmet. Pernai grūdai gerai užderėjo, nemažai jų pardavė, tačiau metai metams nelygūs – yra tekę jų ir pirkti iš brolio ūkio. Šiemet vėl teks pirkti, nes praėjusį rudenį javų nesėjo – žemę įdirbo ir paliko naujiems žolynams įsėti. Banda didėja, tad reikia didinti ir žolinių pašarų gamybą. „Visada pasirūpinu šienainio atsargomis ir kito sezono pradžiai, jeigu dėl kokių nors priežasčių jo nepasigaminčiau“, – sako augintojas.

Be to, vietoje grūdų pasėjus žolę, žemė pailsi, o po 4–5 metų joje vėl auginant rapsus ar kviečius, derlius daug didesnis, ligų mažiau. „Taip ir keičiu laukus – gera sėjomaina mažiau žemę alina“, – tvarumas Algimantui nėra tušti žodžiai.

Ėmėsi biologinės saugos priemonių

Veršiavimosi sezono įkarštis ūkyje būna balandį ir gegužę, baigiasi birželį. Dalis veršelių atvedami tvarte, dalis – jau ganykloje. „Lazda turi du galus, – sako Algimantas. – Ganykloje atvesti jaunikliai sveikesni, neviduriuoja, tačiau iššūkis – juos sugaudyti ir suženklinti. Tvarte jiems reikia daugiau priežiūros, bet suženklinti lengviau.“

Karvės veršiuojasi gana lengvai. Paskutinius 2–3 veršingumo mėnesius jos šeriamos liesesniais pašarais: duodama daugiau šiaudų, mažiau žolės, kad veršeliai neužaugtų per dideli.

Algimantas džiaugiasi geru bandos sveikatingumu ir pats stebisi, kad gyvuliai neturi kirminų. Net gylių lervų, kurios sukelia hipodermozę ir dažnai vargina besiganančius gyvulius, dar nepasitaikė. „Atidžiai stebiu padėtį, nes turime ir užliejamų pievų, tad parazitų pavojus nuolat išlieka“, – sako jis. Kasdienė rūpestinga priežiūra leidžia išvengti daugelio problemų.

Kai praėjusiais metais pasklido pavojaus signalai apie užkrečiamąsias galvijų ligas, augintojas ėmėsi visų įmanomų biosaugos priemonių, apribojo žmonių ir transporto priemonių patekimą į ūkio teritoriją, ji apjuosta tvora.

Žiemą buvo rūpesčių

Ūkyje yra du palaido laikymo tvartai – karvių ir prieauglio bei penimų galvijų. Veršingos karvės laikomos ant gilaus šiaudų kraiko, kad būtų sausa ir patogu veršiuotis. Penimų galvijų tvarte mėšlas valomas skreperiais. Taip ūkyje gaunamas ir skystas, ir kraikinis mėšlas. Kol užtenka vietos, pastarasis mėšlidėje laikomas apie dvejus metus, per tą laiką susidaro kompostas. 

Kraikiniam mėšlui neseniai pradėjo naudoti specialią priemonę, kuri turėtų pagreitinti organinių atliekų kompostavimą, mažinti mėšlo kvapą, tuo pačiu – ir amoniako išsiskyrimą, padėti išsaugoti maistines medžiagas. „Vis dėlto dar negaliu pasakyti, ar poveikis bus toks, koks žadamas“, – šypteli Algimantas.

Žiema sukėlė papildomų rūpesčių – vienoje fermoje šalčiausią naktį, kai spaudė 31 laipsnio šaltis, užšalo girdyklos, kitoje – mėšlo skreperiai. Šiaip ne taip pavyko atšildyti. „Jeigu fermoje būtų daugiau gyvulių, nebūtų užšalę“, – konstatuoja dar vieną priežastį bandai didinti Algimantas.

Vienos ganyklos driekiasi aplink fermas, kitos yra už šalia tekančios Mituvos upės – pavasarį su priekaba ten išvežamos karvės su veršeliais. Rudenį jų jau neparsiveši – užaugusius veršius tenka parginti namo apie 4 kilometrus. „Pasiimu miltų, ir jie gražiai iš paskos eina. Parsivarome visą 60 galvų bandą dviese – vienas su automobiliu važiuoja iš paskos, o aš priekyje einu su miltais. Daugiau žmonių reikia piemenims iš ganyklos surinkti, nei gyvuliams parvaryti“, – juokiasi Algimantas.

Aukso vidurys pagal darbo apimtį ir pajamas

Svarbi priežastis, paskatinusi auginti mėsinius galvijus, – didesnė grąža iš hektaro, negu auginant javus, nors tai priklauso nuo rinkos svyravimų. „Vis dėlto, vertinant ilgalaikį laikotarpį, didžiausia grąža gaunama iš pienininkystės, tačiau pieno ūkyje darbas sunkiausias. Mėsinių galvijų auginimas, sakyčiau, yra aukso vidurys ir pagal darbo apimtį, ir pagal pajamas“, – svarsto A. Liorincas.

Pastaruoju metu jautienos kaina išaugusi, tad galvijų pardavimas yra gana pelningas. Kainai įtakos turi sezoniškumas – didžiausios supirkimo kainos, Algimanto teigimu, būna apie Naujuosius metus, sausį, taip pat vasarą, kai padidėja vartojimas. Tuo metu ūkininkas ir stengiasi pasirūpinti galvijų pardavimu.

Dažniausiai gyvulius parduoda pagal gyvąjį svorį. „Esu pardavęs ir pagal skerdeną – buvo ir geriau, ir blogiau, tačiau skerdyklos labiau linkusios pirkti pagal gyvąjį svorį, tad renkuosi pagal tai, kaip lengviau susitarti“, – paaiškina augintojas.

Didžiausią auginimo sąnaudų dalį sudaro šėrimas, ypač pabrangsta atjunkytų veršelių auginimas iki realizacinio svorio. „Man apsimoka penėti veršelius, nes visus pašarus ir koncentratus nebrangiai pasigaminu ūkyje. Be jų gyvulio nenupenėsi. Visgi jeigu reikėtų pirkti, kaštai labai išaugtų ir nežinau, ar liktų pelno“, – svarsto Algimantas.

Savo reikmėms jis yra įrengęs skerdyklą – jeigu ateityje atsiras poreikis, galės imtis tiesioginės prekybos iš ūkio, nors tai būtų nelengva: „Iš šalies žiūrint atrodytų, kad viskas gražu, kuriama pridėtinė vertė, tačiau tai reikštų ir didesnes išlaidas, ir daugiau laiko sąnaudų, nes reikėtų samdyti žmones, rūpintis prekyba. O kur dar veterinariniai reikalavimai...“

Tad kol už gyvulius mokama gera kaina, jis renkasi paprastesnį kelią.

Neretai ūkio biudžetą papildo šienainio pardavimas – tai visai neblogas pajamų šaltinis, ypač kai dėl oro sąlygų dalis ūkininkų nepasigamina pakankamai pašarų. Tokiu atveju šienainį perka ir vietiniai ūkininkai, ir lenkai.

Šeimos ūkio tęstinumas užtikrintas

Visus Liorincus sieja ilgametė partnerystė su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Jurbarko biuru, kuriam patikėta ūkio buhalterinė apskaita. Pasak Algimanto, kai yra tvirtas tarpusavio ryšys ir pasitikėjimas, ieškoti laimės kitur tikrai neverta. Algimantas nesiblaško ir dėl technikos – visa ūkio technika žaliai geltona, John Deere gamintojo.

Ūkininkas dar mena laikus, kai ūkyje nebuvo šiuolaikinių technologijų, tačiau buvo daug žmonių, atskubėdavusių į talką. „Dabar laikai kiti – yra technologijų, bet nėra žmonių. Gerai, kad šiuolaikinė technika leidžia nuveikti gerokai daugiau, palyginti su rankų darbu, ir darbų kokybė visai kitokia“, – kalba ūkininkas.

Su žmona Toma jie susipažino studijuodami Klaipėdoje. Ekonomistės diplomą turinti Toma kol kas dirba samdomą darbą, tačiau, kai banda išsiplės, anot Algimanto, jos pagalbos ir žinių gali prireikti ūkyje. Pora augina dvi dukras – vienuolikmetę Radvilę ir devynerių Gabiją.

Vyresnieji Liorincai turi net aštuonis anūkus. „Tikimybė, kad nė vienas jų neliktų žemės ūkio sektoriuje, turbūt lygi nuliui. Tikrai tikiu, kad senelių ir tėvų išpuoselėtas ūkis nepražus, net jeigu mūsų su Toma dukros kada nors pasirinktų kitą kelią“, – juokiasi Algimantas.

O kol kas jo paties dar laukia daug darbų ir planas padidinti bandą iki 500 galvijų. „Svarbu, kad Lietuvoje būtų daugiau pastovumo, kad pigi mėsa iš Lotynų Amerikos nepakoreguotų mūsų planų, o politikai labiau atstovautų Lietuvos, o ne kitų šalių interesams. Tada viskas bus gerai“, – šypsosi ūkininkas.