Nauja tikrovė, įsigaliojus Europos Sąjungos ir „Mercosur“ prekybos susitarimui, konstruktyvaus dialogo su valdžia trūkumas žemės ūkio sektoriuje kelia nerimą. Apie tai kalbamės su Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) nariu, Lietuvos paukštininkystės asociacijos vadovu Gyčiu KAUZONU.

Kaip gyvena ir išgyvena Lietuvos paukštininkystė? Kokių grėsmių įžvelgiate?

Vienareikšmio atsakymo nėra, vis dėlto, sakyčiau, po 8–10 metų pertraukos paukštininkystei dabar yra geras laikas. Pernai dėl nepalankių orų užauginta daug pašarinių grūdų ir kviečių, jų kainos išlieka žemos. Paukštininkystei tai gerai, nes 70 proc. gamybos savikainos sudaro pašarai. Žiemą tai ypač aktualu mėsinei paukštininkystei. Visada taip yra – kai grūdininkams metai geri, tada gyvulių ir paukščių augintojai verkia, ir priešingai.

Mums palanku, kad energijos kainos nėra itin didelės, o paukštienos kainos yra palyginti aukštos. Nuo vasaros jos šiek tiek sumažėjo, bet vis dar yra geros, nes Europoje nemažai užkrečiamųjų ligų protrūkių. Šalių, kurios sugeba išvengti šios nelaimės, ūkiams metai yra tikrai neblogi.

Pažiūrėjus į kiaušinių gamybos sektorių, nors kainos čia taip pat yra aukštesnės, situacija kiek kitokia. Susidūrėme su paukščių gripu, salmonelioze, be to, nevienodomis sąlygomis konkuruojame su ukrainiečių produkcija – šioje šalyje laikomasi kitokių gamybos standartų, o pereiti prie europinių reikalavimų dar reikia laiko. Taip pat tęsiasi perėjimas nuo dedeklių laikymo narveliuose prie laikymo ant kraiko. Šis procesas reikalauja labai didelių investicijų, dažnai – ir be paramos, dotacijų. Nors toje pačioje fermoje bus galima laikyti mažiau paukščių, gamybos savikaina didės, vadinasi, augs ir galutinė kaina vartotojams. Visa tai slopina optimizmą, tačiau iš esmės paukštininkystės sektorius pastaruosius 2–3 metus yra ant geros bangos. Tik nesinori prognozuoti ateities, nes iš tikrųjų laukia labai dideli iššūkiai.

Turite galvoje prekybos susitarimą su „Mercosur“?

Taip. Nors Europos politikai stengiasi tai pateikti kaip nereikšmingą dalyką ir teigia, kad iš šių šalių papildomai atkeliaus tik apie 2 proc. Europoje suvartojamos paukštienos, tai nėra visiškai tikslu. Į ES bus leidžiama įvežti 180 tūkst. t brangiausio produkto – vištienos filė. Svarbu tai, kad tik parduodamas filė paukštininkas uždirba. Tad realiai minėtas kiekis sudarys ne 2, o apie 9 proc. įvežamos paukštienos iš „Mercosur“ šalių. Mūsų šaliai toks importo mastas, net ir padalintas tarp visų ES šalių, labai reikšmingas. Lietuvoje iš viso pagaminama apie 80 tūkst. t paukštienos, iš jų 30 tūkst. t sudaro filė. Vadinasi, 180 tūkst. t yra 6 kartus daugiau, nei pagaminame patys.

Vištienos filė greičiausiai neatsidurs Europos parduotuvių lentynose – ji bus tiekiama perdirbėjams, kuriems galbūt svarbiausias kriterijus yra kaina, o ne žaliavos arba produkcijos kokybė. Į tas pačias rinkas savo produkciją tiekia ir Lietuvos įmonės, taigi, konkurencija taps gerokai aršesnė. Panaši situacija ir su kiaušiniais. Iš Pietų Amerikos atvežtų kiaušinių produktų, skirtų pramonei arba kepykloms, poveikis bus neišvengiamas. Juolab kad tai nėra nauji rinkos žaidėjai – jie jau veikia Europos rinkoje, tik ateityje jų bus daugiau ir konkuruosime labai stipriai.

Nesu tikras, kad iš Lotynų Amerikos atvežta mėsa saugi vartoti – ten gamybos reikalavimai daug švelnesni nei ES, esame girdėję ne vieną su tuo susijusį skandalą, todėl iššūkių bus ne tik paukščių, bet ir galvijų augintojams bei vartotojams.

Kaip manote, ar „Mercosur“ susitarime numatytų saugiklių, kompensacijų pakaks ūkininkams ir verslui apginti?

Ne kartą lankėmės Europos Komisijoje, buvome susitikę ir su Europos derybininku Paolo’u Garzotti’čiu (Paolu Garzočiu). Susidaro įspūdis, kad jie patys nesugeba įvardyti, kaip tie apsaugos mechanizmai turi veikti. Kiekvienas atskirai aiškina, kaip bus vertinami kainos pokyčiai, bet niekas negali atsakyti konkrečiai, nes suprantamai ir aiškiai surašytų apsaugos priemonių nėra. Pati Europos Komisija nesutaria, kaip šie mechanizmai turi atrodyti, taip pat neaišku, iš kokio fondo būtų kompensuojama. Dabar kalbama apie papildomus 40 mlrd. eurų kompensacijai žemdirbiams už „Mercosur“ susitarimo palaikymą. Vis dėlto kai Europos žemės ūkio finansavimas sumažinamas 20 proc., o vėliau siūloma grąžinti tik 8 ar 10 proc. nuo sumažintos sumos, vargu ar tai galima laikyti realia kompensacija ar veiksminga apsaugos priemone.

Akivaizdu, kad dar bus daug derybų. Labai aktyviai jose dalyvaujame kartu su LŽŪT, Europos broilerių augintojų asociacija AVEC, „Copa-Cogeca“, tad diskusijos užtruks. Susidaro įspūdis, kad žemės ūkio interesai aukojami dėl automobilių ir chemijos pramonės, nors bendroji žemės ūkio politika yra vienas iš ES steigimo sutarties pamatų. Šį pamatą šiuo metu patys ir ardome.

Kalbama, kad bent pienininkai gali laimėti iš „Mercosur“ sutarties, nes jiems atsivertų didesnės eksporto galimybės.

Būkime realistai. Brazilija yra viena iš 4–5 pasaulyje didžiausių pieno gamintojų, o tuo daug kas pasakyta. Žinoma, norėtųsi, kad bent dalis žemės ūkio sektoriaus iš šios sutarties laimėtų, tačiau realistiškai vertinant labiau tikėtina, kad pagrindinės naudos gavėjos bus kitos pramonės šakos – automobilių, mašinų ir chemijos.

Tai makroekonominio lygmens trikdžiai, tačiau turime nemažai ir savų, vidaus politikos „siurprizų“. Žemės ūkis Lietuvoje sukuria apie 10 proc. bendrojo vidaus produkto, maisto pramonė – dar apie 5 procentus. Nesuprantu, kodėl mūsų valdžia nori tas pramonės šakas, kurios sukuria reikšmingą dalį BVP, nužudyti.

Kokius valdžios sprendimus turite galvoje?

Pavyzdžiui, gana keistas iniciatyvas, susijusias su aplinkos tarša ir kvapais. Nuo sausio įsigaliojo reikalavimas, kad taršos stebėsena, kiekvieno kamino arba net kaminėlio matavimai yra privalomi. O akredituotų laboratorijų, galinčių atlikti tokius tyrimus Lietuvoje, nėra. Kyla klausimas, kokia bus tyrimų kaina, jeigu juos reikės atlikti užsienio laboratorijose? Aplinkos apsaugos departamentas, pats neturėdamas akreditacijos tokiems matavimams, teigia, kad jų atliekami tyrimai yra teisingi, o verslo subjektams siūlo samdyti užsienio laboratorijas ir už matavimus mokėti dešimtis tūkstančių eurų. Tai visiškai nesuprantama.

Negana to, Seimo pavasario sesijoje laukiame Aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimo. Nežinome, ko tikėtis. Su Aplinkos ministerija metus diskutavome, aptarėme nemažai klausimų, tačiau galutinės įstatymo versijos kol kas nematėme.

Dar yra Sveikatos apsaugos ministerija, kuri atsako už kvapų priežiūrą ir kontrolę, nors praktinio supratimo šioje srityje dažnai pristinga. Jai pavaldus Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) kartu su kai kuriais parlamentarais rengia naują Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymą. Kol kas esame matę tik atskirus fragmentus, kurie buvo registruoti Seime pernai. Laukiame naujų „siurprizų“, nes tai, ką girdėjome, optimizmo tikrai nekelia.

Planuojama sugriežtinti kvapų valdymo politiką, nors diskusijos su NVSC rodo, kad iš maždaug 200 per metus gaunamų skundų pasitvirtina vos 1–2. Kyla klausimas, ar dėl tiek tikrai būtina griežtinti visą reguliavimą. Mūsų ūkiai, ir paukštynai, ir gyvulių fermos, dirba technologinių galimybių ribose. Jeigu sieksime standartų, aukštesnių nei visoje ES, reikės daugiau investicijų arba tokią veiklą nutraukti. Tik nežinau, ką mūsų tauta valgys, kas aprūpins žmones saugiu maistu, galiausiai, kas mokės mokesčius ir išlaikys ministerijas.

Galbūt priimant sprendimus yra lobizmo ir kitų interesų apraiškų?

Matėme protestus prie VMVT, kur protestavo visiškai į klausimo esmę neįsigilinę žmonės. Iškėlę lozungus, remdamiesi net ne Europos šalių pavyzdžiais, jie „stumia“ galimai savo finansuotojų interesus ir požiūrį, kad gyvulininkystė apskritai nereikalinga. Egzistuoja ir kitos organizacijos, kurių veiklą finansuoja, sakykime, mėsos pramonės konkurentai. Tokios praktikos matomos ir kitose pasaulio šalyse, tačiau politikų reakcija ir išmintis skiriasi. Reikia suprasti, kad pramonės standartų negalima lengva ranka apversti aukštyn kojomis.

Ar bandysite spręsti šias problemas su Žemės ūkio taryba?

Be abejo. Vis dėlto būtų racionalu socialinius partnerius kviesti ir leisti išsakyti savo argumentus dar teisės aktų rengimo etape. Paruošti teisės aktą reikia laiko, pinigų ir pastangų, o kai po to tenka jį versti aukštyn kojomis, gaila veltui panaudotų išteklių. Deja, panašu, kad dažnai pirmiausia nustatomi reikalavimai, o tik po to pradedama svarstyti, kaip juos įgyvendinti.

Ankstesnės Vyriausybės darbo laikotarpiu Aplinkos ministerijos vadovybė buvo sudariusi darbo grupę – logiškus sprendimus palaikėme, diskutavome, padėjome suvokti, kas vyksta, nes kabinetuose dirbantys žmonės, galbūt niekada nebuvę fermoje, dažnai neįsivaizduoja, apie ką kalbama. Deja, šiuo metu tokio artimo ryšio nėra. Buvome susitikę ir su dabartine sveikatos apsaugos ministre, tačiau toje ministerijoje supratimo, kalbant apie kvapų valdymą, išvis nėra, nes nėra ir specialistų, kurie tai išmanytų.

Ūkininkus dabar labiau spaudžia rinka ar valdžios sprendimai?

Vienareikšmiškai – valdžios sprendimai. Mūsų interesai neginami ES lygiu. Nesuprantu, kodėl gyvybiškai svarbiam ir nacionaliniam saugumui reikšmingam sektoriui nenorima leisti ramiai dirbti. Gerai bent tai, kad parlamentinio Kaimo reikalų komiteto nariai ir Žemės ūkio ministerija situaciją supranta ir padeda įveikti problemas, atstovauja mūsų interesams. Vis dėlto su kitomis ministerijomis dialogo akivaizdžiai trūksta. Susidaro įspūdis, kad problemos tiesiog nustumiamos, o visais klausimais esame siunčiami į Žemės ūkio ministeriją, kuri paliekama viena kovoti su kitomis institucijomis. Dažnai girdime žodžių junginį „politinė valia“, kuris naudojamas, kai problemą patogiau atidėti arba apeiti.

Geresnė žinia ta, kad, rodos, esame išgirsti Susisiekimo ministerijoje dėl kelių apmokestinimo. Sausį buvome susitikę su Ekonomikos ir inovacijų ministerijos atstovais, išgirdome, kad planuojama skirti viceministrą, atsakingą už bendradarbiavimą su bioekonomikos verslais, tarp kurių patenka ir maisto gamyba.

Bet iš esmės nuolat kuriami nauji reikalavimai, kurie nesuteikia nei stabilumo, nei paskatų investuoti į žemės ūkį. Dėl to vis daugiau ūkininkų traukiasi iš šios veiklos, o jaunimas nenori rinktis šio sektoriaus. Nevilioja net pažangios technologijos, nes nuolatinis neapibrėžtumas ir nestabilumas vargina.

Žemės ūkis yra Lietuvos ekonomikos lokomotyvas, tačiau be tinkamo požiūrio jis pradeda buksuoti. Jeigu toliau mūsų sektorius bus podukros vietoje, iš lokomotyvo gali likti tik žaislinis garvežiukas, nors turime tvirtą pagrindą ir didelį potencialą šį sektorių stiprinti.

Jei nepalaikysime savo žemės ūkio, liks dvi alternatyvos: arba valgysime pigiai iš svetur atvežtą paukštieną (ir jautieną), o Lietuvoje pagamintą produkciją eksportuosime, arba apskritai neturėsime saugios ir kokybiškos vietinės produkcijos. Vis dėlto išlieku optimistu – tam ir yra asociacijos, tarp jų ir LŽŪT, kurios atstovauja žemdirbiams ir daro viską, kad žemės ūkis išliktų ekonomikos lokomotyvu. Mes renkamės kovoti ir išlikti.

Dėkoju už pokalbį.