Mažos grūdų supirkimo kainos, stipraus euro įtaka, arši pasaulinė konkurencija ir Europos Sąjungos politika keičia Lietuvos grūdininkystės tikrovę. Apie tai kalbamės su Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos prezidentu Karoliu ŠIMU. 

Ar Lietuvos grūdininkystė vis dar gali būti pelninga, kai supirkimo kainos gana mažos? O gal sektorius išgyvena klinikinę mirtį?

Šis sezonas ūkininkams galėjo būti nenuostolingas ar net šiek tiek pelningas, jei būtų sudarę išankstines produkcijos pardavimo sutartis. Pagal jas 2025 m. buvome supirkę mažiausią kiekį grūdų per visą savo istoriją. Ūkininkai iš anksto fiksavo tik apie 10–15 proc. derliaus kainų, nors rekomenduojama iki trečdalio. Išankstinių sutarčių sudaryta daugiau nei du kartus mažiau. Menkas finansinis raštingumas – viena didžiausių ydų. O tai svarbu, nes žemės ūkis yra verslas.

Vertinant pastaruosius 12 mėnesių, bent 3–4 mėn. kainos buvo fantastiškos. Pavyzdžiui, už toną II klasės kviečių pagal išankstinius pardavimus buvo galima gauti apie 200 Eur/t ir daugiau. Geros kainos laikėsi iki pat vasaros pradžios, net prieš pat kūlimą buvo šiek tiek aukštesnės nei dabar. Jos nusirito žemyn dėl objektyvios priežasties – rekordinių derlių. Vis tik vadinti to klinikine mirtimi nereikėtų. Tokia šių metų istorija – susidėjo daug nepalankių veiksnių. Tai reikia išgyventi. O kitas sezonas bus nauja istorija.

Vadinasi, rinkos analitikai pagrįstai sako, kad laukti geros kainos – tas pats, kas laukti stebuklo?

Gera kaina pirmiausia yra pelninga kaina, o tai, ar ji pelninga, priklauso nuo ūkininko patirtų išlaidų ir investicijų derliui užauginti. Taip pat jis turi palyginti einamųjų metų kaštus su praėjusių metų vidurkiais ir numatyti lūžio tašką tam tikram scenarijui, pavyzdžiui, jeigu iš hektaro kuls 5, 7 ar 9 t kviečių.

Spekuliacija, vadinamasis kazino žaidimas, kelia problemų. Kita vertus, tobulėjama mokantis iš svetimų arba savų klaidų. Panašu, kad dabar ūkininkai mokosi iš savų, nes jau supranta – klydo, jog kainų nefiksavo iš anksto, spekuliavo ir nesiklausė supirkėjų, kurie apie tai kalba kiekvienais metais.

Dažnai ūkininkai laukia geriausios kainos ir nori uždirbti maksimaliai, tačiau pirmiausia reikia užsitikrinti pelningumą. Jeigu užsibrėži pasiekti 10, 15 ar 20 proc. pelningumą, turi šios strategijos laikytis bei dalį kainų fiksuoti iš anksto ir toliau etapais visą likusį laikotarpį.

Ar verta tikėtis, kad kainos kils?

Bent jau trumpuoju laikotarpiu sunku rasti svarių argumentų, kodėl grūdų kainos turėtų stipriai šokti aukštyn. Galbūt minimalus proveržis įvyks antroje žiemos pusėje arba pavasario pabaigoje, kai naujam derliui, kuris dabar bręsta, gali atsirasti tam tikrų gamtos rizikos veiksnių, pavyzdžiui, sausra. Tad naujas derlius gali kažkiek pakelti senojo kainas.

Stiprus euras smaugia eksportuotojus. Kiek dar Lietuva toleruos situaciją, kai už tuos pačius grūdus gauname mažiau nei konkurentai dolerio rinkose?

Tai irgi yra šių metų nesėkmė. Doleris labai nuvertėjo, kai prasidėjo nauja Donald’o Trump’o (Donaldo Trampo) kadencija.

Mano akimis, euras yra neproporcingai stiprus. Juk ES irgi turi problemų, silpnėja tokių galingų šalių, kaip Vokietija ir Prancūzija, ekonomikos. Vien dėl stipraus euro ūkininkams už grūdus mokama bent 10 proc. mažiau. Deja, nuo to neapsidrausi.

Ar valiutų kursas pasisuks į kitą pusę? Per pirmąją D. Trump’o kadenciją taip įvyko. Tad reikia tikėtis, kad scenarijus pasikartos ir 2026 m. JAV doleris pradės stiprėti. Žemės ūkio sektoriui tai būtų palanku: ūkininkai gautų geresnę kainą, o ES taptų konkurencingesne eksportuotoja. Vis dėlto sunku tikėtis, kad greitai grįšime į ankstesnį lygį. Tam gali prireikti metų ar net dvejų.

Ar Lietuva gali konkuruoti su pigesnius grūdus siūlančiomis šalimis, tarkime, Argentina, Rusija, Rumunija?

Su visais visada konkuruoti nepavyks. Jeigu nori konkuruoti su visais, privalai būti pigiausias. Pasaulinis kviečių eksportas sudaro šiek tiek daugiau nei 200 mln. tonų. Argentina, Rusija ir Rumunija kartu eksportuoja iki 65 mln. t kviečių – šiek tiek mažiau nei trečdalį. Vadinasi, likusios šalys yra ne tokios konkurencingos.

Rumuniją šiandien galima vadinti nauja ES žvaigžde, nors technologiniu lygiu ji dar atsilieka nuo Lietuvos, ten žemės ūkis labai intensyviai plečiamas ir modernizuojamas. Ji veikia panašiomis konkurencinėmis sąlygomis, kaip ir Lietuva.

Rusija pirmauja dėl užauginamų kviečių kiekio, bet mes tikrai galime su ja bandyti konkuruoti ir užaugintą produkciją parduoti uoste už panašią savikainą. Šios šalies grūdai pigūs, nes pastarąjį dešimtmetį jos valiuta nusilpo dolerio atžvilgiu apie 2–3 kartus. Be to, Rusija turi ir daugiau problemų: valstybė periminėja grūdų verslus, uostus, įvedė eksporto muitus, jai taikomos bankinės sankcijos ir brangesnis laivų draudimas. Be to, jos derlingumas mažesnis iš hektaro, palyginti su Lietuva, o logistika ilga ir brangi. Tad šiuo atžvilgiu esame pranašesni.

Šiuo metu pigiausia kviečių eksportuotoja yra ne Rusija, o Argentina. Dėl palankių klimato sąlygų jai pavyko pasiekti visų laikų kviečių rekordą – prognozuojamas apie 27 mln. t derlius. Australija baigia nuimti antrą didžiausią kviečių derlių istorijoje, tad puikūs rezultatai fiksuojami visame Šiaurės pusrutulyje. Kanada kviečių derlių dar padidino 3 mln. t, Europoje jis keliolika milijonų tonų gausesnis. Šiuos didesnius derlius užaugino eksportuojančios šalys, todėl konkurencija labai agresyvi.

Lietuvos grūdininkystė sulaukia kritikos, kad nekuria pridėtinės vertės ir yra tik augintoja-eksportuotoja. Ar kritika pagrįsta?

Visiškai su tuo nesutinku. Pirma, reikia būti realistams ir suprasti, kad šalyse auginama tai, kas geriausiai auga. Galima prisėti įvairių augalų, bet nereiškia, kad turėsime rinką. Mūsų klimato sąlygomis javai auga geriausiai – ūkininkai tai jau seniai suprato. Netgi tokios išsivysčiusios šalys, kaip Kanada, Australija ar JAV, eksportuoja nuo 50 iki 75 proc. savo užaugintos produkcijos.

Antra, jeigu Lietuva būtų Vakarų Europoje, šalia turtingų šalių ir didelių rinkų, tarkime, Prancūzijos, Nyderlandų, Vokietijos, galėtume auginti įvairesnę produkciją. Vis dėlto mūsų kaimyninių valstybių ekonominė situacija panaši į mūsų – jos yra mažos. Be to, esame atriboti nuo Rytų, su kuriais nevyksta prekyba. Tad sumažėja galimybė eksportuoti įvairią produkciją į artimas šalis, o vežti toliau labai brangu. Tam reikia turėti rinką – be jos auginti neapsimoka. Žinoma, galima rasti nišą, yra sėkmės istorijų, bet visos Lietuvos niša nepaversime.

Ar verta daugiau grūdų perdirbti? Taip, ir mes tai darome. Vis dėlto yra dvi problemos: produkciją realizuoti sunkiau nei žaliavą. Lietuva – maža rinka su dideliu grūdų pertekliumi. Grūdai yra likvidi prekė, jie daug kam tinkami, kol dar neperdirbti, todėl juos visada pavyksta parduoti. Lietuva eksportuoja apie 5 mln. t įvairių grūdų. Įsivaizduokite, jeigu reikėtų eksportuoti 5 mln. t produktų – tai ne taip lengva, ypač kai esi maža šalis. Nuostabu, jei pavyksta gaminti vis daugiau produktų, vis dėlto tai labiau didžiųjų žaidėjų reikalas.

Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacija apskaičiavo, kad vienam šalies gyventojui tenka apie pusę tonos perdirbtos produkcijos – tai vienas didžiausių rodiklių pasaulyje. Perdirbame vis daugiau – 2026 m. maisto produktų, pašarų ir biodegalų perdirbimas padidės 300–400 tūkst. tonų.

ES politika spaudžia tradicinį žemės ūkį. Ar 2026 m. sulauksime daugiau reguliavimo, kuris grūdininkystei bus nepalankus?

Dabar į žemės ūkį kalamos dvi vinys. Viena jų – CBAM trąšų mokestis (anglies dioksido muitas, taikomas iš trečiųjų šalių importuojamoms trąšoms, – red. past.). Jis galbūt pagerins Europos trąšų gamintojų finansinę padėtį arba paskatins daugiau trąšų gaminti Europoje, bet už tai turės mokėti ūkininkai. Tai pasauliniu mastu mažins jų konkurencingumą. Be to, iki šiol neaišku, kiek tai kainuos.

Kita vinis – ES ir „Mercosur“ susitarimas. Tokioms šalims, kaip Lietuva, jis pridarys žalos. Tarkime, Nyderlandams šis susitarimas naudingas, nes jų šalyje yra daug gyvulininkystės ūkių, o pašarų trūksta, todėl dėl „Mercosur“ susitarimo jie gaus pigių pašarų.

Europos Sąjunga visas valstybes nares įpareigoja produkciją auginti tvariai. Vadinasi, CBAM turėtų būtų taikomas ne tik joms, bet ir „Mercosur“ šalims, kad ir jose būtų auginama tvariai. Šios šalys turėtų būti apmokestinamos pagal tas pačias taisykles. Kodėl Pietų Amerikos valstybės gali auginti genetiškai modifikuotus kukurūzus ir juos importuoti į ES, kur jie konkuruoja su europiniais kukurūzais ar pašariniais kviečiais, miežiais? Tai yra didžiausia „Mercosur“ susitarimo neteisybė. Rinka bus iškraipyta, nes neveiksime vienodomis sąlygomis.

O galbūt ES politika grūdininkystei žada ir ką nors gero?

Nieko gero. Geriausia būtų, jeigu ES nesikištų į žemės ūkį: nebūtų subsidijų, reglamentų ir veiktume pasaulinės rinkos sąlygomis. Subsidijos atpigina produkcijos auginimo savikainą, bet pačios rinkos paskui nukrinta žemyn. Kitaip sakant, be paramų turėtume aukštesnę rinkos kainą su aukštesne savikaina.

Puikus pavyzdys – pirmoji D. Trump’o kadencija, kai jis bandė padidinti JAV žemės ūkio konkurencingumą ir ūkininkams išdalijo keliasdešimt milijardų subsidijų. Ir kas nutiko? Grūdų – kukurūzų, sojų, kviečių – kainos rinkoje nukrito, o pardavus produkciją ūkininkų kišenėse pinigų liko tiek pat.

Jeigu tektų įvardyti vieną didžiausią pavojų Lietuvos grūdų sektoriui 2026 m., kurio šiandien niekas rimtai nevertina, kas tai būtų?

Faktas, kad tampame brangių kaštų šalimi. Tai susiję su daug kuo: produktyvumu, efektyvumu, globalia konkurencija. Taip yra, nes esame maži.

Žemės ūkio sektoriuje yra daug darbuotojų ir rankinio darbo, tačiau, žvelgiant pasauliniu mastu, turėtume modernizuotis ir skaitmenizuotis dar sparčiau. Deja, ne visiems pavyksta, nes Lietuvos verslai yra gana smulkūs. Netgi grūdų supirkimo verslas susideda iš daug mažų, neefektyvių supirkimo elevatorių su dideliais kaštais, daug fizinės darbo jėgos ir pan. Jeigu nuo pat pradžių Lietuvoje būtume pastatę 20 didelių elevatorių, nors ir didesniais atstumais, juos skaitmenizuojant ir automatizuojant našumas superkamai ir apdorotai tonai išaugtų dukart.

Europos Sąjungos reguliavimas irgi didina kaštus. Kai palygini, kiek prieš 10 metų kainavo užauginti kviečius ir kiek kainuoja dabar, supranti, kad brangimas siekia keliasdešimt procentų. Blogai tai, kad grūdų kainos nekoreliuoja su infliacija. Prieš 10 metų gruodį už kviečius mokėta 165–170 Eur/ha, tiek pat ir 2025 m. gruodį, nors ūkininkų išlaidos didėja. Vis dėlto atsiranda naujų auginimo technologijų, sektorius tampa efektyvesnis, tad produkcijos nepritrūksta. Trumpai tariant, 2026-ųjų pavojus – brangūs kaštai. Taigi, sektorius privalo modernizuotis, stambėti, tapti efektyvesnis.

Dėkoju už pokalbį.