Mitų apie žemės ūkį dekonstravimas, aktyvus dalyvavimas teisėkūroje, nuolatinė komunikacija su ūkininkais, mokslininkais, verslu, politikais ir visuomene – asociacijos „CropLife Lietuva“ vadovė Zita Varanavičienė dažnai atsiduria dėmesio smaigalyje. Nuolat pabrėžianti atsakingo, duomenimis grįsto ūkininkavimo svarbą, pasitelkusi skaičius ir duomenis, ji nepaliauja aiškinti, kad žemdirbių laukuose neplyti chemijos baseinai, o kasdienė duona nebarstoma pesticidais it druska. Redakcija „Mano ūkis“ išrinko Zitą Varanavičienę Metų žmogumi.

Zita Varanavičienė – ekologė, biologijos ir aplinkotyros magistrė, Upsalos (Švedija) universitete studijavusi cheminių medžiagų rizikos vertinimą. Nuolat besigilinanti į augalų apsaugos subtilybes, ji ir toliau nepaliauja studijuoti ir mokytis. Jai tai labai patinka.

Galbūt nuolatinis smalsumas ir noras remtis moksliniais faktais prisideda prie to, kad vienas iš asociacijos „CropLife Lietuva“ (anksčiau – Lietuvos augalų apsaugos asociacija) tikslų – šviesti ir stiprinti žmonių gebėjimą naudotis moksliniais duomenimis.

Nuolatinė kova su mitais

„Turime žiūrėti, kokios paklaidos, koks patikimumas, ar skirtumas yra statistiškai reikšmingas. Šiandien kyla problemų atskiriant mokslą nuo ne mokslo“, – apie viešai skelbiamus tyrimus ir informaciją kalba „CropLife Lietuva“ vadovė, ir priduria: pasimauti ant mitų ar melagingų naujienų labai paprasta, ypač jei jos užgauna jautrią stygą. Tad asociacija dirba proaktyviai – iškart reaguoja į viešai pateiktą melagingą informaciją, kuri žaibiškai plinta per socialinius tinklus.

„Mūsų misija – sugretinti mitus su faktais ir pasakyti, kad jei norime išmaitinti pasaulį, turime efektyviai auginti. Žemė yra baigtinis išteklius, jos reikia ir keliams, ir miestų plėtrai, ir pievoms. Turime sutarti, kurią jos dalį skirsime maistui auginti, o kurią – drugeliams. Viskam vietos užteks. Bet jei maistui auginti skirtoje žemėje pereisime prie ekstensyvios gamybos, pristigsime maisto, o tuomet pievas teks versti gamybiniais plotais“, – apie pusiausvyros būtinybę kalba Zita.

Vis dėlto nėra lengva siekti balanso, kai dalis žmonių naudojasi visuomenės nerimu ir baime, nuolat pakurstydami nepasitikėjimo laužą, o žemės ūkis ir augalų apsauga vis papuola į mitų epicentrą. Pašnekovė prisimena toksikologijos profesoriaus iš Švedijos frazę: labai paprasta parodyti, kad veikia, bet daug sunkiau įrodyti, kad neveikia. „Mes su ūkininkais turime mažiau galimybių atremti žemės ūkiui ar augalų apsaugai klijuojamas etiketes, bet tai nereiškia, kad turime nuleisti rankas ir nieko nedaryti“, – sako Z. Varanavičienė.

Beje, tenka ne vien atremti sektoriaus kritiką, bet ir sulaukti į asmenį nutaikytų epitetų, kurių padorioje kompanijoje nekartotum. „Bandau nuo to atsiriboti. Jei žmogus parašė tokį komentarą, tai jis tikriausiai labai piktas ir nelaimingas. Jei rašydamas piktą komentarą pasijuto geriau, vadinasi, aš prisidedu prie jo sveikimo“, – požiūrį atskleidžia pašnekovė.

Žemdirbiams ji negaili gražių žodžių – juos apibūdina kaip smalsius ir naujovėms atvirus profesionalus, nuolat ieškančius informacijos, tobulėjančius. Ji pabrėžia, kad ūkininkų darbas labai svarbus, tad, jei visuomenė nori valgyti tris kartus per dieną, o ne kartą per tris dienas, ji turi suprasti, kad be tam tikrų intervencijų žemdirbių darbas yra neįmanomas.

Svajonė apie baltą chalatą

Kai kiti vaikai norėjo būti kosmonautais ar mokytojomis, Beinoravos kaime (Radviliškio r. ) kartu su broliu bei seserimi augusi Zita svajojo vilkėti baltą chalatą – dirbti laboratorijoje su mėgintuvėliais.

Visi mokslai sekėsi, tėvai į jaunėlės pasirinkimus per daug nesikišo; daugelis tikėjosi, kad Zita studijuos lietuvių kalbą ar istoriją. Vis dėlto gyvenimo kryptį nulėmė Sidabravo mokyklos biologijos mokytoja, gabiai merginai pasiūliusi dalyvauti biologijos olimpiadose. Mokytojos įžvalga pasiteisino – Zita tapo respublikinių olimpiadų prizininke, o vėliau pasirinko biologijos studijas Vilniaus universitete. Ji juokiasi, kad suveikė pragmatizmas – respublikinių olimpiadų laimėtojams per stojamuosius pridėdavo papildomą balą, tad iš esmės priėmimas buvo garantuotas.

Toliau buvo nuoseklus ėjimas išsvajoto balto chalato link: trečiame kurse ji jau rinko duomenis baigiamajam darbui ir sukosi laboratorijoje, vėliau joje liko ir dirbti, tikėjosi tęsti studijas, tačiau kai vietą doktorantūroje kone nugvelbė iš po nosies, mergina trenkė durimis (tiesiogine tos frazės prasme), matyt, suveikė principingumas ir maksimalizmas. Su šiandieniu mąstymu grįžtų ir atsiprašytų už tuos nuo trenksmo sudrebėjusius langus, paaiškintų, kad taip nutiko netyčia, tačiau anuomet neatsigręždama išėjo į... niekur.

Vis dėlto balto chalato nepakabino į spintą – dirbo Lietuvos onkologijos centro Profilaktinės imunologijos laboratorijoje. Ilgainiui suprato, kad ši sritis nėra jos ir mėgintuvėlius išmainė į valstybės tarnybą tuometėje Augalų apsaugos tarnyboje. Šios aplinkybės lėmė, kad per Zitos rankas integracijos į Europos Sąjungą metu ėjo pagrindinės augalų apsaugos direktyvos ir reglamentai, ji dalyvavo techninėse derybose, į lietuvių kalbą išvertė užsienio konsultantų parengtą pirmąjį fitosanitarijos įstatymo projektą, tarptautinę augalų apsaugos konvenciją.

Unikalia patirtimi pašnekovė įvardija ir darbą Aplinkos ministerijos komandoje Lietuvai pirmininkaujant ES. „Kai dabar Lietuva vėl ruošiasi pirmininkauti, pakviestiems dirbti siūlau nebijoti. Tada dirbome daug. Žinau, kad galima dirbti po 20 val., gerti kavą, valgyti vien šokoladą ir tai daryti dvi savaites. Paskui išsikrauna baterijos ir turi pamiegoti mažiausiai 20 valandų. Bet tai įmanoma, labai trumpa ir praeina“, – apie įsirėžusias patirtis kalba Z. Varanavičienė.

Vienu metu jai buvo kilusi mintis žiniomis dalytis su moksleiviais, tačiau, pradėjusi reikiamas procedūras vienoje įstaigoje, išgirdo, kad darbui mokykloje ji... per sena (nors buvo vos vyresnė nei keturiasdešimties). „Liko tik privatus sektorius. Tad į žemės ūkį atvedė aplinkybių visuma ir sutapimai, svajonė dirbti su baltu chalatu ir nepasiekta mokslininkės karjera“, – pasakoja Z. Varanavičienė.

Svarbu tarptautinis įvertinimas

„CropLife Lietuva“ asociacijos vadovė apgailestauja, kad verslas ir verslininkai viešojoje erdvėje vis dar atsiduria bokso kriaušės pozicijoje, nors jie yra pagrindinės vertės kūrėjai, mokesčių mokėtojai. Neturėsime stiprios ekonomikos, nebus ir socialinės gerovės, ir tinkamos aplinkos apsaugos.

Tad, pasak moters, būtina skleisti žinią apie skaidrų verslą, o augalų apsaugos srityje labai svarbus ir legalumo aspektas, nes greta klesti juodoji rinka. „Griežtinti reikalavimus legaliam verslui ir tuo pačiu užsimerkti prieš šešėlinį verslą yra nusikalstama“, – tiesiai kalba Z. Varanavičienė. Nelegalių augalų apsaugos produktų naudotojai nesigiria, kad juos purškia, o kai laukuose nutinka kažkas negero, visa kritika pasipila legaliam verslui. Tad šešėlio mažinimas, aktyvus darbas su teisėkūra – vienas iš tikslų.

„Man labai svarbu, kad mūsų darbus mato ir vertina užsienio kolegos. Neseniai buvau pakviesta skaityti pranešimą Europolo renginyje. Tokie dalykai man yra įvertinimas“, – teigia asociacijos vadovė.

Dar vienas jai daug reiškiantis projektas – kartu su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centru rengiama paroda „Agrovizija“. Anot Z. Varanavičienės, jai labai svarbu, kad tai būtų „profesionalų atlaidai“ ir jie susirinktų ne dėl pietų, koncerto vidury laukų arba dešrų ir sodinukų mugės, o dėl žinių, naujos ir aktualios informacijos, kontaktų. Kita „Agrovizija“ planuojama 2027 m. – minint augalų apsaugos Lietuvoje 100-metį ir pirmininkaujant Europos Sąjungai.

Darbų nestinga. Koks Z. Varanavičienės kaip vadovės portretas? Moteris juokiasi, kad šia tema turėtų kalbėti kiti, tačiau tikina, kad jai labai svarbu dirbti su žmonėmis, kuriais ji gali visiškai pasitikėti, tad iš paskos nebėgioja, o suteikia laisvę veikti. „Mano geležinis principas darbe ir šeimoje – man negalima meluoti. Jei kas nors ką nors pridirbo – einam ir aiškinamės. Neišsprendžiamų problemų nėra, tik mirtis vienintelė. Jei kažką bandai apvynioti, užglaistyti ar manipuliuoti – ryt, poryt, po mėnesių ar metų vis tiek išlįs. Kai suprantu, kad manimi manipuliavo, man melavo – tada jau kelio atgal nėra“, – sako Zita.

Jos mintys nuolat sukasi apie darbą, kita vertus, „sekmadienio sindromas“ pašnekovės nekankina. „Mano tėvas sakydavo, kad laimingas žmogus yra tas, kuris darbe nori namo, o namie – į darbą. Ir tai nereiškia, kad jam abiejose vietose blogai, priešingai – gerai. Taigi, galiu pasakyti, kad, turbūt, aš taip jaučiuosi ir esu laimingas žmogus“, – teigia Z. Varanavičienė.

Noras pažinti gena ir laisvalaikiu

Jau anksčiau minėtas noras mokytis niekur nedingsta ir laisvalaikiu – be to, kad tobulina anglų kalbą, dabar Zita turi naują „projektą“ – kartą per savaitę tobulina plaukimo įgūdžius.

Prasiblaškyti padeda kelionės ir kalnai, kuriuose ji puikiai pailsi. Jaunystėje kopusi į Altajaus, Kaukazo kalnus, prie šio pomėgio vėl sugrįžo, o asmeniniu pasiekimu laiko šių metų kopimą į 4 167 m aukščio Tubkalio viršukalnę Maroke. „Tai geriausiai išvalantis galvą pratimas, nes nelieka fizinių jėgų galvoti apie ką nors kito, išskyrus kaip įkvėpti, iškvėpti, pastatyti koją ir vėl įkvėpti, iškvėpti... Niekada nepasakysiu „nugalėti kalną“, nes tai netiesa. Kopdamas į kalną žmogus nugali save, savo puikybę, tingėjimą, nepasitikėjimą savimi“, – apie tai, kur nugena noras pailsėti, kalba Zita.

Smalsumas ir noras pamatyti tai, ko paprastai neišvysi, ją užsodina ir ant motociklo – kartu su sutuoktiniu ji mielai leidžiasi į mototurizmo ralį po Lietuvą ir nors turi teisę vairuoti negalingą motociklą, tai daro pernelyg įsitempusi, tad pats vairavimas jai ypatingo džiaugsmo neteikia, o į turizmo ralius leidžiasi dėl pažinimo.

Džiugina galimybė prisiliesti prie žemės

Zita šypsosi, kad yra laimingai ištekėjusi, dviejų studijuojančių sūnų ir gimnazistės dukros mama. Ji supranta, kad vaikai eina savo keliu, tačiau šiek tiek apgailestauja, kad nė vieno nesužavėjo biologija.

Namuose su vyru Arūnu, dirbančiu informacinių technologijų srityje, yra pasidaliję, kur kurio žodis namuose yra lemiamas: transportas, energetika, šildymas, statybos – atitekę jam, o švietimas, medicina, žemės ūkis – Zitai. „Mes nekonkuruojame. Esame stiprios asmenybės, jei pradėtume pjautis dėl kažko vieno, būtų daug kraujo“, – šypsosi moteris.

Gimusi ir augusi kaime, ji ir toliau kuria gyvenimą ne miesto aplinkoje. Susiklostė taip, kad teko įsikurti vyro tėvų pradėtame statyti name vienoje kolūkinio tipo gyvenvietėje Trakų rajone. Nors žemė prasta – smėlis ir žvyras – čia auga prieskoninės žolelės, daržovės, daug smidrų, vaismedžiai. „Turiu ir daržą, ir gėlyną. Jie nėra tobuli, nes tenka rinktis: malonumą atostogauti arba malonumą turėti daržą. Tai sunkiai suderinama, bet aš mėgstu kapstytis, sukišti rankas į žemę“, – sako Zita.

Ji turi savitą požiūrį ir gėlyne daro tai, kas jai gražu. Dėl to palieka sniegui užkloti hortenzijų žiedus ir vėjyje plevėsuoti miskantus. „Gal kaimynams tai bus panašu į netvarką, bet jeigu bus sniego, man bus gražu“, – apie kasdienybės akimirkas pasakoja moteris.

„Šiaip man viskas OK: ko aš neturiu, to žinau, kad man ir nereikia. Gal tik ateities dienose norėčiau daugiau laiko knygoms ir mankštai...“, – rašo viename iš savo feisbuko įrašų Z. Varanavičienė. Ji socialiniuose tinkluose nevengia parodyti pilietinę poziciją ir sako, kad šių dienų kontekste neturėtume pamiršti, jog istorija kartojasi spirale. Tad prie to liepos mėnesio įrašo šiandien dar pridėtų, kad labai nori taikos ir nenori karo.

***

2025-ųjų Metų žmogus ir įvykis

„Mano ūkio“ redakcija 2025-ųjų METŲ ŽMOGUMI išrinko Zitą Varanavičienę, asociacijos „CropLife Lietuva“ vadovę, už indėlį į agrarinio sektoriaus skaidrinimą, švietimą, atsakingo ūkininkavimo skatinimą ir profesionalią komunikaciją.

Kaip vyko „Metų žmogaus“ rinkimai? Parengtą kandidatų sąrašą redakcija pateikė portalo manoūkis.lt lankytojams ir žurnalo skaitytojams, kad šie pareikštų savo nuomonę. Atskirai apklausėme ekspertus (50 agroverslo įmonių, mokslo įstaigų vadovų) ir redakcijos darbuotojus (šios dvi apklausos vyko platformoje manoapklausa.lt, jų dalyviai galėjo siūlyti ir savo kandidatus). Įvertinus visų apklausų lyderių pozicijas, pirmenybė atiteko Zitai Varanavičienei.

Reikšmingiausiu 2025-ųjų METŲ ĮVYKIU įvardytas žemės ir maisto ūkio sektoriaus pripažinimas nacionaliniam saugumui svarbia sritimi.