Alternatyvūs augalai – tokie kaip burnočiai, soros, bolivinės balandos, avinžirniai ir kt., ne tik praturtina sėjomainą, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, skatina mikrobiologinį aktyvumą, padeda efektyviau kaupti anglies atsargas dirvoje.

Kokią naudą šie augalai gali duoti ūkyje, kaip juos integruoti į sėjomainą ir su kokiais iššūkiais galima susidurti praktikoje, dalijasi LAMMC mokslininkė dr. Lina ŠARŪNAITĖ, ne vienus metus tirianti netradicinių augalų poveikį dirvožemio sveikatai.

Koks ryšys tarp sėjomainos ir alternatyvių augalų?

Svarbu atkreipti dėmesį į sėjomainos principus – kokį poveikį skirtingi augalai daro dirvožemiui ir kaip juos racionaliai išdėstyti sėjomainoje. Pagal poveikį dirvožemiui augalai skirstomi į tris pagrindines grupes. Vieni jų gerina dirvožemio savybes – tai pupiniai javai ir žolės. Kiti, pavyzdžiui, žieminiai kviečiai ar rapsai, intensyviai išnaudoja dirvožemio derlingumą. Trečiąją grupę sudaro mažiau reiklūs nepupiniai augalai, tokie kaip žieminiai rugiai, grikiai ar avižos ir kt.

Taigi, po dirvožemį gerinančių augalų tikslinga auginti dirvožemio derlingumą išnaudojančius, o po jų – mažiau reiklius nepupinius augalus. Tokia tvarka padeda išlaikyti dirvožemio struktūrą ir tausoti jo išteklius. Tačiau praktikoje mažiau reiklių augalų pasirinkimas yra ribotas.

Todėl vis aktualesni tampa alternatyvūs augalai. Jiems auginti dažnai nereikia papildomų investicijų į techniką – tinka esama ūkio įranga. Tarp tokių augalų – avinžirniai, sojos, lęšiai, judros, soros, bolivinės balandos ir burnočiai. Daugelis jų pastaraisiais metais tiriami LAMMC, daugiausia siekiant išplėtoti jų auginimo technologijas ir įvertinti poveikį dirvožemio kokybei.

Kaip šie augalai veikia dirvožemio produktyvumą?

Augalai veikia dirvožemio produktyvumą per įvairius biologinius, fizinius ir cheminius procesus. Vienas svarbiausių mechanizmų – šaknų išskyros (eksudatai) ir augalų liekanos, kurios lemia mikroorganizmų veiklą, maisto medžiagų apykaitą ir humuso sintezę.

Taip pat svarbus šaknų sistemos tipas, prasiskverbimo gylis ir užimamas dirvožemio tūris – tai turi tiesioginės įtakos dirvožemio struktūrai, aeracijai ir vandens režimui. Kuo didesnė augalų įvairovė sėjomainoje, tuo didesnė mikroorganizmų įvairovė ir jų biologinis aktyvumas. Tai skatina augalinių liekanų skaidymą, maisto medžiagų biologinę fiksaciją ir humuso formavimą.

Pavyzdžiui, daugumos javų šaknys yra kuokštinės ir išsidėsčiusios viršutiniame sluoksnyje (armenyje), todėl giliašaknių augalų, tokių kaip burnočiai ar bolivinės balandos, įtraukimas padeda užtikrinti medžiagų judėjimą tarp armens ir poarmenio sluoksnių. Tokie augalai pagerina fizines, chemines ir biologines dirvožemio savybes.

Vis dėlto svarbiausia, kad šie alternatyvūs augalai būtų tikslingai įtraukiami į sėjomainą. Jie vertingi ne tik dėl galimo derliaus, bet ir dėl reikšmingo vaidmens atkuriant dirvožemio gyvybingumą ir ilgalaikį produktyvumą.

Kiek laiko prireikia, kad sėjomainų įvairinimas duotų pastebimą poveikį?

Dirvožemio sveikatai atkurti reikia laiko. Pirmieji teigiami pokyčiai gali išryškėti jau po pirmų metų. Pavyzdžiui, po pupinių augalų pasėlių dažnai matyti vešlesnis žiemkenčių augimas. Tai rodo, kad pupiniai pagerino dirvožemio būklę, o kviečiai šį pagerėjimą išnaudojo. Vis dėlto vien šio efekto nepakanka, kad būtų užtikrintas ilgalaikis dirvožemio atkūrimas. Tolesni rezultatai priklausys nuo to, kokius augalus auginsime po to, kokį žemės dirbimo būdą taikysime ir ar sėjomaina bus pakankamai įvairi.

Ilgalaikį poveikį, pavyzdžiui, humuso kiekio didėjimą ar mikrobiotos atsikūrimą, lemia sėjomainos narių skaičius. Kai sėjomainą sudaro bent 7 skirtingi augalai, teigiamų pokyčių galima tikėtis jau po vieno viso sėjomainos ciklo. Deja, tokios ilgos sėjomainos Lietuvoje dar gana retos. Daugelyje ūkių dominuoja trumpos (3–4 augalų) sėjomainos, kurių poveikis dažniausiai pasireiškia tik po dviejų ciklų. Todėl įvairesni augalai, tokie kaip bolivinės balandos, burnočiai ar soros, yra itin naudingi. Tai mažai reiklių vasarinių augalų grupė, priklausanti kitoms botaninėms šeimoms nei įprasti javai ar rapsai. Jie ne tik sunaudoja mažiau vandens ir azoto, bet ir šiuo metu neturi paplitusių specialių kenkėjų. Svarbiausia suprasti, kad sėjomaina nėra greito rezultato priemonė. Tai ilgalaikė investicija į dirvožemio atsparumą, ūkio tvarumą ir prisitaikymą prie klimato kaitos.

Kokiais būdais alternatyvūs augalai gali prisidėti prie anglies kaupimo dirvožemyje?

Alternatyvūs augalai, tokie kaip bolivinės balandos, burnočiai ir soros, vertinami ne tik dėl gebėjimo augti mažiau derlingose dirvose, bet ir dėl tankios, giliai įsiskverbiančios šaknų sistemos ir gausios antžeminės biomasės. Šie augalai palieka daug liekanų, kurios gali reikšmingai prisidėti prie anglies kaupimo dirvožemyje. Labai svarbūs yra ir pupiniai augalai – avinžirniai, sojos, lęšiai – kurie dirvą praturtina biologinio azoto. Tai ypač aktualu todėl, kad humuso medžiagų formavimuisi svarbi ne tik organinė anglis, bet ir azoto kiekis. Be to, augalų šaknys – dėl savo cheminės sudėties – labiau prisideda prie humuso susidarymo nei jų antžeminė dalis.

Burnočiai ir bolivinės balandos – vis dar mažai žinomi, bet vertingi augalai, galintys sukaupti didelį kiekį antžeminės biomasės. Svarbu atkreipti dėmesį, kad anglies kaupimo efektyvumą lemia ne tik augalų rūšis, bet ir visa dirvožemio valdymo sistema: sėjomaina, augalų auginimo būdas, žemės dirbimo intensyvumas. Praktika rodo, kad šie rečiau auginami augalai puikiai tinka naudoti dvinariuose pasėliuose, tarpiniuose (įsėliniuose) pasėliuose ar net biokurui. Mūsų atliktuose bandymuose pastebėjome, kad net ir trumpas augalų auginimo laikotarpis tarp pagrindinių javų – vadinamieji tarpiniai arba įsėliniai pasėliai – gali padėti „užrakinti“ anglį dirvoje, ypač jei dirva nedirbama intensyviai. Žemės dirbimo supaprastinimas ar tiesioginė, juostinė sėja gerokai prisideda prie dirvožemio organinės anglies kaupimosi.

Kokių pagrindinių iššūkių kyla ūkininkams, norintiems įtraukti alternatyvius augalus į savo sėjomainas?

Turbūt dažniausiai iš ūkininkų girdimas klausimas – kur realizuoti derlių. Taigi vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria augintojai, yra alternatyvių žemės ūkio augalų rinkos nebuvimas. Bolivinių balandų, burnočių ar sorų realizacijos kanalai Lietuvoje kol kas labai riboti, todėl ūkininkai negali sau leisti eksperimentuoti be aiškios ekonominės grąžos. Vis dėlto šie augalai turi potencialo tapti nišiniais produktais – tiek vietos, tiek specializuotose eksporto rinkose.

Antras barjeras – technologijos. Nėra registuotų herbicidų ir sunku kontroliuoti piktžoles, siauras veislių pasirinkimas, netolygus nokimas, daug laiko reikalaujantis sėklų džiovinimas ir valymas, mažas derliaus potencialas. Trečiasis iššūkis – žinių trūkumas. Nors mokslas kaupia informaciją ir yra parengta praktinių vadovų bei rekomendacijų, jų dar trūksta plačiau diegti ūkiuose. Be to, kintančios ir nepastovios klimato sąlygos kelia papildomų iššūkių: kai kurie alternatyvūs augalai yra jautrūs drėgmės pertekliui, o kai kuriems mūsų klimato zonoje gali būti per trumpas vegetacijos laikotarpis. Todėl jų auginimas reikalauja kruopštaus planavimo ir prisitaikymo prie vietos sąlygų.

Viena iš galimų išeičių – nedideli bandymai ūkiuose, kuriuose dalyvauja tiek mokslininkai, tiek ūkininkai. Taip galima kartu kurti pritaikytas technologijas ir geriau įvertinti rizikas. Taip pat svarbu, kad būtų aiškios finansinės paskatos – per ekoschemas ar žaliojo pereinamojo laikotarpio paramas.

Ar Lietuvoje jau yra ūkių ar projektų, kurie sėkmingai taiko tokias praktikas? Ko galime iš jų pasimokyti?

Taip, tokių pavyzdžių turime – gal ne tiek daug, bet jie labai įkvepiantys. Bendraujant su ūkininkais, matyti, kad vis daugiau ūkių domisi alternatyviais augalais ne tik kaip derliaus šaltiniu, bet ir kaip priemone dirvožemiui atgaivinti.

Pavyzdžiui, jau atliekami bandymai su sojomis, kai kuriuose ūkiuose auginamos judros, naudojamos mišiniuose su žirniais ar pupomis. Turime bandymų laukų su soromis, burnočiais. Šiuos augalus reikėtų vertinti ne tik pagal augimo rodiklius, bet ir pagal jų poveikį mikrobiologiniam aktyvumui, dirvožemio struktūrai, piktžolių kontrolei. Nors tyrimai dar gana nauji, jų duomenų bazė ribota, šie praktiniai pavyzdžiai leidžia daryti pirmąsias išvadas ir rodo didelį potencialą.

Iš tokių ūkių galime pasimokyti iniciatyvumo ir kantrybės. Sėkmingiausi atvejai, kur ūkininkas ne tik siekia rezultato, bet ir nori suprasti procesą. Mokslininkų užduotis – suteikti duomenų ir metodikų, kad sprendimai būtų pagrįsti, o rizika mažesnė.

Kaip, jūsų manymu, vystysis sėjomainos strategijos per artimiausią dešimtmetį?

Ateinančiu dešimtmečiu, jei gebėsime ir toliau reaguoti į klimato pokyčius ir dirvožemio „nuotaikas“, sėjomainų strategijos turėtų sulaukti esminių pokyčių. Dabartinės trumpų rotacijų schemos (pvz., kviečiai–rapsai–miežiai) turėtų užleisti vietą įvairesnėms, funkciniu požiūriu turtingesnėms sėjomainoms, kur augalai būtų parenkami ir išdėstomi ne tik pagal jų derlingumą, bet ir pagal tai, kokį poveikį jie daro dirvožemio būklei. Mokslas čia atliks labai svarbų vaidmenį – nuo naujų veislių selekcijos iki sėjomainos modelių kūrimo.

Technologijos, ypač skaitmeniniai sprendimai, dirvožemio analizės ir valdymas, padės ūkininkams priimti labiau pagrįstus sprendimus. Tačiau vien tik mokslu šio proceso nepakeisime – reikės ir tvirtų politinių sprendimų. Paramos sistemos turės būti pritaikytos ne tik tradiciniam produktyvumui, bet ir ekosisteminėms paslaugoms palaikyti. Jei norime, kad ūkininkai imtųsi naujovių, turime padėti jiems tai daryti ekonomiškai saugiai.

Dėkojame už pokalbį.

***

Sėjomaina – vienas svarbiausių agronominių įrankių, padedančių išlaikyti ar net atkurti dirvožemio kokybę, mažinti ligų ir kenkėjų plitimą, užtikrinti ūkio tvarumą. Tačiau tradicinėse žemės ūkio sistemose sėjomainos dažnai yra trumpinamos, o jose vyrauja kelios pagrindinės augalų rūšys.

***

Alternatyviais augalais vadiname rečiau auginamas, netradicines žemės ūkio kultūras, kurios papildo tradicinį pasėlį (kviečiai, miežiai, rapsai) ir gali būti sėkmingai įtrauktos į sėjomainą, siekiant agronominių, aplinkosauginių ar ekonominių tikslų. Alternatyvūs augalai nedominuoja rinkoje ar sėjomainose – jų auginimo plotai maži, palyginti su įprastomis kultūromis. Nėra ilgalaikių jų auginimo tradicijų Lietuvoje. Jie dažnai priklauso kitoms botaninėms šeimoms nei tradiciniai javai – todėl mažina kenkėjų bei ligų cikliškumą ir didina biologinę įvairovę.

2025-09-02