Žemdirbiai greitai reaguoja į augalų derliaus rodiklius, nes tai svarbus pelningumo svertas. Vieni, kiti metai buvo labiau palankūs žieminiams javams, kurių produktyvumą didele dalimi lėmė švelnesnės žiemojimo sąlygos. Todėl ūkininkai ieškojo būdų padidinti žiemkenčių plotus pasėlių struktūroje ir mažino ar visai atsisakė vasarinių kviečių. Tačiau ir šie javai svarbūs.

Vasarinių kviečių derlingumas mažesnis negu žieminių – genetinė savybė, be to, jie vegetuoja trumpiau ir blogiau išnaudoja efektyvųjį saulės spindėjimą pavasarį. Nors vasarinių branda vėlesnė, bet rudenėjant trumpėjančios dienos nekompensuoja pavasarį prarasto produktyvumo. Vasariniai kviečiai jautresni dirvai ir agrotechninėms sąlygoms, bet jų grūdų geros maistinės savybės, todėl pasiektas 6–7 t/ha derlius gali kompensuoti pelno dalį, gaunamą dėl didesnio žieminių kviečių derliaus.

Jautrumas dirvos agrotechninėms sąlygoms

Vasarinių kviečių agrotechnika skiriasi nuo žieminių. Tai – lengvesnių, humusingesnių derlingų dirvų augalai, jų sėklos smulkesnės, šaknys silpnesnės, tad drėgmės sąlygoms jie reiklesni. Iš tiesų vasarinių kviečių produktyvumas pastaraisiais metais mažėja ir dėl nepalankaus šiltėjančio klimato iššūkių, ir dėl trūkstamo išskirtinio dėmesio jiems. Gerą sudygimą garantuoja tik ankstyva sėja, kai dirva optimalios fizinės brandos. Per žiemą sukaupta drėgmė gilesniuose dirvos sluoksniuose išsaugoma minimaliu sekliu priešsėjiniu paruošimu.

Dėl silpnesnės negu žieminių dygimo energijos vasarinių kviečių sėklos jautriau reaguoja į didesnį dirvos tankį, ypač sunkesniuose dirvožemiuose. Anksčiau, kai žiemą būdavo gilesnis įšalas, jis pagerindavo dirvos struktūrą: padidėdavo poringumas ir sumažėdavo tankis. Pastaraisiais metais žiemą temperatūrai retai nukrentant žemiau nulio, formuojasi vos kelių centimetrų įšalas. Besniegę žiemą pasikartojantys krituliai per atlydžius plauna dirvos paviršių ir dar pablogina struktūrą, didėja paviršinių sluoksnių glūdumas, ypač mažai humusingose dirvose. Todėl pavasarį trumpėja dirvos fizinės brandos periodas, o kartu ir optimalus priešsėjinio paruošimo ir sėjos laikas.

Vasariniai kviečiai toleruoja ankstyvą sėją, nes sudygę jie mažiau jautrūs šalnoms, ištveria iki - 4 °C ir kiek didesnius šalčius.

Kuo ankstyvesnė vasarojaus sėja, tuo geresnės drėgmės sąlygos ir tuo didesnis sėklų lauko daigumas. Tačiau dažnai šios sąlygos neišlaikomos dėl darbų grūsties pavasarį, mat didelio dėmesio reikalauja žieminių javų tręšimo ir pasėlių priežiūros darbai, kuriems skiriama pirmenybė.

Beje, dar viena sumažėjusio vasarinių kviečių produktyvumo priežastis – pastaraisiais metais pakitusios žemės dirbimo technologijos – didėjantys bearimio žemės dirbimo plotai. Ši technologija palankesnė žieminiams augalams, kuriems mažiau svarbus sėjos laikas, nes teigiamos temperatūros laikosi iki vėlyvo rudens, jie gerai įsišaknija netgi mažesnio poringumo prastesnės kokybės dirvoje.

Vasarinių kviečių sėklos smulkesnės negu žieminių, jų silpnesnė dygimo energija, ilgiau formuojasi šaknų sistema, todėl dar svarbesnė optimalaus produktyvumo pasėliui formuotis yra kokybiška sertifikuota sėkla.

Kuo mažiau išgarinama drėgmės sekliu priešsėjiniu dirvos paruošimu, o žemiau sėklų guoliavietės jos lieka daugiau, tuo geriau ir greičiau sėklos sudygsta. Jeigu sausokas viršutinis dirvos sluoksnis, geriau sėklas įterpti truputį giliau – iki 3–4 cm, kad jos turėtų tiesioginį sąlytį su drėgnesniu sluoksniu. Per giliai įterptos sėklos dėl silpnesnės dygimo energijos gali neįveikti virš jų esančios žemės, ypač sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvose. Tokiu atveju sėklos ne tik ilgiau dygsta, bet kol daigai pasiekia dirvos paviršių, jie išnaudoja daug energijos ir maisto medžiagų, formuojasi kelių sluoksnių pridėtinės šaknelės, išdygsta silpni daigai. Suvėlinus sėją, ypač jeigu giliau supurentoje dirvoje išgarinama drėgmė, blogai sudygę ir silpniau negu žieminiai besikrūmijantys vasariniai kviečiai tampa nekonkurencingi.

Vasariniams kviečiams sėjos laikas – vienas svarbiausių veiksnių. Tyrimai parodė, kad, pasėjus vos dirvai subrendus įvairiomis sėklos normomis (nuo 4 iki 6 mln. vnt. ha^-1), gautas beveik vienodas derlius. Tačiau suvėlinus sėją, derlius kai kuriais nepalankiais metais sumažėjo beveik dvigubai, neatsižvelgus į tai, jog buvo padidinta sėklos norma.

Kodėl vasariniai prarado pozicijas

Priežastys kelios. Viena nenuginčijama ir dažnai kartojama – vasarinių kviečių mažesnis derlingumas. Prestižas dar labiau krito pastaraisiais metais, nes gerėjo žieminių kviečių žiemojimo sąlygos ir didėjo jų produktyvumas.

Gerai peržiemoję žieminiai augalai intensyviai fotosintezei ir produktyvumui didinti ankstyvą pavasarį labiau išnaudoja dirvoje susikaupusią drėgmę ir ilgos dienos saulės spindėjimą. Priešingai, vasarinių kviečių produktyvumui šiltėjantis klimatas padarė neigiamą įtaką dėl dažnėjančių sausringų periodų, į kuriuos pavasarį dygstantis ar ką tik sudygęs vasarojus jautriau reaguoja negu peržiemoję ir stipriau išsivystę žieminiai.

Keletą pastarųjų metų pavasarinis sausringas periodas prasidėdavo net anksčiau negu praeityje, dėl drėgmės stokos blogėjo vasarojaus sudygimo ir daigų pradinio vystymosi sąlygos. Sausra, užklupusi dar dygstančius vasarojus balandžio antroje pusėje ar gegužės pradžioje, stipriai mažino pasėlių tankumą ir krūmijimosi intensyvumą. Be to, pastaraisiais metais sausringi periodai ilgėja ir kaitra kartojasi kelis kartus per vegetaciją. Vasarinių kviečių daigai silpni, ankstyvaisiais vystymosi tarpsniais augalų lapeliai siauresni nei vasarinių miežių ar avižų, todėl jie silpniau dengia tarpueilius ir jiems didesnį pavojų kelia užsitęsusi kaitra. Kai sausringas periodas prasidėdavo gegužės pabaigoje ar birželį, vasarojus būdavo sudygęs, augalai uždengę tarpueilius ir patirdavo mažesnį stresą, vasarinių kviečių produktyvumu žemdirbiai nesiskundė.

Vasarinių kviečių plotų mažėjimą lemia ne tik mažesnis derlingumas, bet ir vėlyvesnė branda: jie kuliami rugpjūčio pabaigoje ar net rugsėjo pradžioje, kai darbų sąlygas blogina rudenėjantys orai.

Įvairių tyrėjų nustatyta, kad po sudygimo pavojingiausios sausros javams, kai jie yra krūmijimosi tarpsnio, nes tuo metu labiausiai nukenčia besiformuojantys produktyvumo rodikliai. Javams krūmijantis jau mezgasi pagrindiniai generatyvinių organų segmentai, net užprogramuojamas grūdų skaičius varpoje. Todėl vėlesniais augalų vystymosi tarpsniais galima palankiomis agrotechninėmis priemonėmis didinti grūdų masę, tačiau grūdų skaičius varpoje jau nedidėja, ir tai lemia produktyvumą. Didelę neigiamą įtaką produktyvumo rodikliams gali padaryti sausra javams žydint, nes kai kurie užmegzti varpos segmentai gali nunykti.

Derinimas su tarpiniais pasėliais

Tarpinių pasėlių atžvilgiu vasarinių kviečių reikšmė dvejopa. Viena vertus, tiesa, kad po jų mažesnės galimybės dar suspėti užauginti posėlius. Tačiau po tarpinių pasėlių, išlaikomų per žiemą, kurių plotai pastaruoju metu gerokai padidėjo, nes jų auginimas skatinamas nemenkomis išmokomis, galima sėkmingai auginti vasarinius kviečius. Mat tarpiniai pasėliai per žiemą dirvos paviršių apsaugo nuo nepalankių kritulių, šaknimis išpurena ir jų išskyromis pagerina dirvos struktūrą, praturtina dirvą organinių medžiagų. O jeigu dar vyravo ankštiniai, tai reikšmingai padidinamos azoto atsargos.

Žinoma, tarpinių pasėlių struktūroje, po kurių bus auginami jautrūs ligoms vasariniai kviečiai, neturėtų būti miglinių augalų. Be to, prieš tarpinių pasėlių sėją turėtų būti įterptos priešsėlio, jei tai buvo javai, ražienos ir šiaudų liekanos, kad nutrauktume patogenų plitimo galimybes. Po per žiemą išlaikytų tarpinių pasėlių, nušalus ir dirvos paviršiuje subyrėjus augalų biomasei, vasariniams kviečiams priešsėjinį paruošimą galima atlikti minimaliai, nes augalų likučiai netrukdys sėjai ir paviršių apsaugos nuo kritulių suplovimo ir plutos susidarymo.

Žieminių perspektyvos pasėlių struktūroje

Žieminių kviečių plotus gali tekti mažinti dėl augalų kaitos ir tinkamų priešsėlių parinkimo reikalavimų. Be to, toliau švelnėjant klimatui, žiemą, jeigu pritrūks žemų temperatūrų, ateityje gali blogėti žieminių kviečių augimas dėl sutrumpėjusio jarovizacijos laikotarpio ir generatyvinių organų formavimosi sutrikimo.

Švelnios žiemos paskatino plėsti ne tik žieminių kviečių, bet ir gerai žiemojančių didelio produktyvumo žieminių miežių plotus. Tačiau įgijus ilgesnę jų auginimo patirtį, džiaugsmas žieminiais miežiais priblėso, nes kviečių pasėliai ir kartu derlius užsiteršia peržiemojusių žieminių miežių sudygusių pabirų priemaišomis. Beje, dėl miežių ankstyvesnės brandos dalis jų varpų nulūžinėja ir dalis grūdų išbyra dirvoje dar iki kviečių kūlimo, taip pabiromis užteršiama dirva keleriems metams.

Be to, vis didesnį plotą pasėlių struktūroje užimant žieminiais augalais, didėja galimybės plisti jiems būdingoms žiemojančioms piktžolėms: dirvinėms smilguolėms, rugiagėlėms. Švelnėjant klimatui sėkmingai peržiemoja ir daržinės žliūgės.

Neretas reiškinys rudenį – liūčių periodai. Tuomet dėl perteklinės drėgmės Po tarpinių pasėlių, išlaikytų per žiemą, sunkesnės dirvos paviršius liko grubesnės struktūros. Tačiau po minimalaus priešsėjinio dirbimo paviršinis dirvos sluoksnis atitinka teorines sėklos guolio paruošimo sąlygas – paviršiuje stambesni trupinėliai, giliau – smulkesni, palaikantys gerą sėklų sąlytį su dirvožemiu pasėjamas mažesnis plotas žieminių pasėlių ir dar dalis nekokybiškai – į šlapią dirvą. Taip atsitiko po nepalankaus žieminių sėjai lietingo 2017 metų rudens. Kitų metų pavasarį vėl teko skubotai grįžti prie vasarinių kviečių, sėti bet kokią sandėliuose likusią sėklą. Todėl 2018 metais matėsi margų vasarinių kviečių laukų, apsėtų maišyta įvairių veislių sėkla, pasėliai buvo nevienodos brandos, ligoti. Tais metais vasarinių kviečių derlius buvo labai mažas, krito jų prestižas ir ilgam susidarė nuomonė, kad vasariniai nederlingi, nieko verti. 

Mažą vasarinių kviečių derlių lemia tai, kad:

• skiriami prastesni priešsėliai, kartais sėjama po dvejus ir daugiau metų augintų žieminių javų;
• auginami prastesnės kokybės mažiau derlingose sunkaus priemolio supuolančiose dirvose;
• vasariniams atitenka rudenį žieminiams pradėtos ruošti, bet dėl kokių nors priežasčių jais neapsėtos, per žiemą suplautos kritulių dirvos;
• supuolusiose dirvose vasariniais atsėjami neperžiemojusių žieminių kviečių plotai;
• staigiai pereinama prie bearimio žemės dirbimo tam neparuoštose dirvose;
• suvėlinama vasarinių kviečių sėja ir jie patiria didesnę žalą dėl dažnėjančių sausringų periodų;
• sėjama nesertifikuota sėkla, kuri turi didesnės neigiamos reikšmės vasarinių kviečių produktyvumui, nes jų grūdai smulkesni ir silpnesnė jų dygimo energija negu žieminių.

Vasariniams kviečiams verta išlikti Lietuvos laukuose, nes:

• registruojamos vis derlingesnės, gerų maistinių grūdų kokybės, atsparesnės ligoms veislės, net išvestos lietuviškos, pritaikytos vietinėms sąlygoms;
• siekiama išlaikyti augalų kaitą sėjomainoje, sumažinti žiemojančių piktžolių ir kenkėjų plitimą;
• didėjant tarpinių pasėlių, išlaikomų per žiemą, plotams, pavasarį vasarinių kviečių sėjai palankios sąlygos, nes dirva praturtinta organinių medžiagų ir azoto, sutrupėjusių augalų liekanos apsaugo pasėlį nuo plutos susidarymo;
• gali kompensuoti maistinių grūdų trūkumą dėl nepalankių klimato sąlygų neperžiemojus žieminiams kviečiams.

Mažesnį derlių kompensuoja aukšta kokybė

Vertinant vasarinių kviečių produktyvumą, nereikėtų pamiršti jų teigiamos savybės – geros daugelio veislių grūdų kokybės: didesnio baltymingumo ir aukštesnio glitimo procento negu kai kurių žieminių kviečių veislių. Pastaraisiais metais rinkoje pasigedome aukštesnės kokybės klasės maistinių kviečių, iš dalies tą trūkumą galėtų kompensuoti pagal intensyvią technologiją užauginti vasariniai kviečiai. Nors jų derlius ir mažesnis, bet aukštesnės kokybės grūdų kaina galėtų kompensuoti mažesnio derlingumo skirtumą.

Žieminius kviečius auginti skatina ir ypač platus veislių pasirinkimas: Nacionaliniame 2025 metų augalų veislių sąraše net 96 jų veislės. Nors vasarinių kviečių veislių sąrašas taip pat ilgas, jų pasėliai atskirais metais sudaro tik 14– 17 proc. javų. Daugiausia kvietukų pasėjama žieminiams nepalankiais metais. Šiais metais registruotos net 62 vasarinių kviečių veislės, tarp jų ir 2 lietuviškos, kadangi prieš dešimtmetį Lietuvoje atkurta vasarinių kviečių selekcija. Teigiama, kad naujos lietuviškos veislės Venta DS ir Merkys DS atsparesnės ligoms, galinčios subrandinti 6–7 t/ha ir didesnį geros maistinės vertės grūdų derlių.

***

Vienas svarbiausių uždavinių vasarinių kviečių genetiškai užkoduotam produktyvumui pasiekti – lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvų parinkimas, minimalus seklus priešsėjinis paruošimas, siekiant stabdyti kapiliarinį garavimą iš gilesnių dirvos sluoksnių ir išsaugoti per žiemą sukauptą drėgmę, bei ankstyva sėja.