Šiemet minime prezidento Aleksandro Stulginskio 140-ąsias gimimo metines. Į Lietuvos istorijos metraščius jis įsirašė kaip vienas iš valstybės kūrėjų ir kaip žmogus, svariai prisidėjęs prie Lietuvos žemės ūkio plėtros. Ši publikacija apie tai, kaip žemės ūkis formavo A. Stulginskio gyvenimo kelią.

Aleksandras Stulginskis gimė 1885 m. vasario 26 d. Kutalių kaime (dab. Šilalės r.) Domininko ir Marijonos Stulginskių šeimoje. Tėvai buvo Žemaitijos kumečiai, t. y. samdomi dvarų darbininkai. Neturėję nuosavos žemės buvo priversti ją nuomotis. A. Stulginskio vaikystės metais šeima beveik kasmet keliavo iš kaimo į kaimą, nuomodamasi įvairaus dydžio ūkius – nuo 15 iki 100 ha.

Jaunasis Aleksandras jau tada, vaikas būdamas, patyrė žemės svarbą lietuvio gyvenime. Nuo mažens padėjo tėvams dirbti įvairiausius žemės ūkio darbus. Kaip jauniausias šeimoje gavo piemenauti. Iš pradžių ganė žąsis, vėliau – kiaules, o paaugęs – karves su buliais. Piemenaudamas Aleksandras su kaimo vaikais sugalvodavo įvairių pramogų. Antai savo šeimos bulių nuvesdavo prie kaimynų bandos ir tuomet su didele intriga stebėdavo įsiplieskusias imtynes. Šeimai pardavus jautį, Aleksandras tam vaidmeniui panaudojo karvę. „Mano žaliūkė, visas karves nuveikusi, grįždavo kaip herojė į savo bandą“, – prisiminė A. Stulginskis.

Iš piemens – į dvasininkus

Įdomu tai, kad jo gyvenimas galėjo pasisukti visai ne agronomo keliu. Neturėjęs pinigų mokslams, finansinės paramos jis kreipėsi į Jungtinėse Valstijose gyvenusius brolius ir seserį, jiems pasižadėjęs tapti kunigu. Tesėdamas pažadą jaunuolis įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Būdamas klieriku vienus metus teologijos žinias gilino Austrijoje, tačiau atėjus lemtingam momentui priimti kunigystės įžadus, atsisakė, tikėdamas, kad Lietuvai bus naudingesnis kaip žemės ūkio specialistas.

„Man norėjosi būti arčiau savo liaudies, padėti kelti tautos gerovę. Lietuva perdėm žemės ūkio kraštas. Man atrodė, kad ūkininkaujama atsilikusiai. Žemdirbiams labai trūko žinių, kaip dirbti žemę, auginti gyvulius ir t. t. <...> O lietuvių agronomų tik vienas kitas, taigi tvirtai ryžausi tapti agronomu, nes būdamas agronomu veiksmingiau galėsiu padėti savo tautiečiams“, – atsiminimuose rašė A. Stulginskis.

Iš klieriko – į agronomus

Gavęs agronomo ir būsimo kolegos politinėje arenoje Juozo Tūbelio rekomendaciją, A. Stulginskis 1910 m. išvyko studijuoti į Halės universitetą Vokietijoje. Po trejų metų studijų į Lietuvą grįžo jau kaip diplomuotas agronomas su gyvulių auginimo specialisto pažymėjimu. Vis dėlto carinės Rusijos užimtame krašte lietuviui katalikui gauti valstybinį darbą buvo sunku. Naujasis agronomas ilgai ir nesėkmingai varstė vietinių valdininkų duris, bet, tik gavęs Rusijos Dūmos atstovo Martyno Yčo rekomendaciją, įsidarbino Alytaus rajoniniu agronomu.

Būdamas agronomu jis keliavo po priskirtas apylinkes, bendravo su ūkininkais, klausėsi jų nuogąstavimų, padėdavo gauti pigesnių trąšų, žemės ūkio padargų. A. Stulginskio kaip agronomo veikla neapsiribojo vien praktiniu darbu. Bendradarbiaudamas spaudoje jis taip pat užsiėmė ir ūkininkų švietimu. Laikraštyje „Viensėdis“ publikavo straipsnius su patarimais žemės ūkio klausimais, 1915 m. išleido knygą „Veršiukų auginimas“. Dar aktyviau rašyti į spaudą A. Stulginskis ėmė jau po Pirmojo pasaulinio karo. 1918 m. jis pradėjo leisti ir redaguoti laikraštį „Ūkininkas“, 1918–1919 m. išleido du ūkininkų kalendorius.

Iš agronomo – į prezidentus

Pirmojo pasaulinio karo metais A. Stulginskis aktyviai įsitraukė į Lietuvos politinį pasaulį. 1917 m. rugsėjį Vilniaus konferencijoje A. Stulginskis buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, kurios nariu būdamas 1918 m. vasario 16-ąją tapo vienu iš dvidešimties Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų. Ypatingi A. Stulginskio gyvenime tapo 1920-ieji. Krikščionių demokratų blokui laimėjus Steigiamojo Seimo rinkimus, jis buvo išrinktas parlamento pirmininku ir pradėjo eiti Respublikos prezidento pareigas.

Būdamas prezidentu A. Stulginskis daug dėmesio skyrė žemės ūkio raidai. Vienas iš svarbiausių darbų šioje srityje buvo žemės reforma. Tuo metu ketvirtadalį Lietuvos žemių valdė dvarininkai, kurie sudarė vos 1 proc. valstybės gyventojų, o bene pusė to meto lietuvių buvo mažažemiai ir bežemiai. Buvo nuspręsta dvarininkų valdas apriboti iki 80 ha, o nusavintą žemę perduoti valstiečiams.

Prezidentas A. Stulginskis su žemės ūkio ministru Mykolu Krupavičiumi vykdavo inspektuoti žemės reformos darbų ir domėdavosi, kaip išparceliuotų dvarų žemėse sekėsi valstiečiams naujakuriams. Prezidentą sutikę valstiečiai dėkojo, kad nors ir tenka sunkiai dirbti, bet gavę žemės jie pirmą kartą gyvenime gali kurti ateitį sau ir vaikams. Per visą tarpukarį vykusi žemės reforma buvo sėkminga: valstiečiams išdalinta apie 460 000 ha žemės, susikūrė beveik 39 000 naujų ūkių, tai paspartino Lietuvos žemės ūkio plėtrą.

Būdamas prezidentu A. Stulginskis nepraleisdavo progos aplankyti kasmetinių Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodų, kuriose buvo pristatomi naujausi žemės ūkio padargai ir veisliniai gyvuliai. 1923 m. politikas dalyvavo Kaune vykusioje medžių sodinimo šventėje, kurioje nepasididžiavo paimti į rankas kastuvą ir pasodinti medį.

A. Stulginskiui einant prezidento pareigas įkurtas Kauno botanikos sodas, Dotnuvoje atidaryta Žemės ūkio akademija, kurioje jau pasitraukęs iš politinės veiklos jis irgi skaitė agronomijos paskaitas.

Iš prezidento – į ūkininkus

Baigęs darbus Prezidento rūmuose, A. Stulginskis grįžo prie savo šaknų – ūkininkavimo. 1926 m. paėmė paskolą ir už 120 tūkst. litų įsigijo nugyventą Jokūbavo dvarą netoli Kretingos su daugiau kaip 150 ha žemės. Pirmieji ūkininkavimo metai Jokūbave buvo sunkūs. A. Stulginskis netgi rimtai svarstė parduoti dvarą, tačiau galiausiai nusprendė nenuleisti rankų ir sunkaus darbo bei pasiryžimo dėka dvarą pavertė pavyzdiniu ūkiu.

Nepaisydamas savo statuso, A. Stulginskis nevengė kartu su dvaro darbininkais kibti į ūkio darbus, pats keliaudavo į Kretingą parduoti ūkio produkcijos. Jokūbave ne kartą lankęsis M. Krupavičius prisiminė: „Jis pats veždavo į Kretingą pieną ir pats išnešiodavo pieno bidonus į reikiamas vietas. Stulginskis pats veždavo į tą pat Kretingą bulves, javus, daržoves ir pats rinkoje, ant vežimo sėdėdamas, laukė pirkėjų, kaip varganas varganų lietuviškų sąlygų ūkininkas. Ne vienas piktinosi tokiu Stulginskiu ūkininku. Girdi, buvusiam prezidentui nedera toks suūkininkėjimas. Bet tai fariziejiškas pasipiktinimas. Sąžiningas visur yra sąžiningas. Sąžiningas prezidentas pasidarė sąžiningu ūkininku.“

Iš ūkininko – į tremtinius

Ūkininkavimą sustabdė 1940 m. prasidėjusi sovietų okupacija. 1941 m. birželio 14 d. Aleksandras Stulginskis ir jo žmona Ona buvo suimti ir ištremti į Sibirą, kur praleido 15 metų. Pagrindinė suėmimo priežastis buvo toli gražu ne aktyvus A. Stulginskio vaidmuo Lietuvos politiniame gyvenime, o jo, kaip stambaus ūkininko, statusas. 1941 m. birželio 6 d. saugumiečių (NKGB) pažymoje A. Stulginskis įvardytas kaip „valstietis-buožė“. Šiuo terminu Sovietų Sąjungoje apibūdinti pasiturintys ūkininkai, naudoję samdomą darbą. Pažymoje nurodyta, kad buvęs prezidentas valdė 173,1 ha ūkį, jam priklausė daugiau kaip pusšimtis įvairių gyvulių, moderni žemės ūkio technika, jog išnaudojo 12 darbininkų, kurie buvo nusamdyti dirbti Jokūbave.

Grįžti į Kauną sutuoktiniams tremtiniams pavyko tik 1956 m., tačiau čia jų laukė sunkus gyvenimas. A. Stulginskis neslėpė noro apsigyventi provincijoje, kur vis dar turėdamas jėgų galėtų pasodinti daržą, kuris padėtų šeimai prasimaitinti. Vis dėlto sunki jo žmonos Onos sveikata lėmė, kad Stulginskiams teko grįžti į Kauną ir glaustis mažame kambarėlyje Vilijampolėje.

A. Stulginskiui, kaip buvusiam šalies vadovui, nebuvo paskirta pensija, todėl tam, kad išlaikytų sunkiai sergančią žmoną ir visiškai nenuskurstų, 71-erių vyras turėjo ieškotis darbo. Čia jam vėl pasitarnavo agronomo žinios: įsidarbino Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės stotyje pakaunėje. Net būdamas garbaus amžiaus, A. Stulginskis šį darbą atliko pavyzdingai – susirašinėdamas su JAV gyvenančia dukra Aldona jis teiravosi literatūros apie augalų auginimą šiltnamiuose.

Nors A. Stulginskis buvo įdarbintas eiliniu darbininku, tačiau kolegų buvo vertinamas už kvalifikaciją, ilgametę patirtį ir užsienio kalbų žinias – už tai jis buvo paaukštintas vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Vytėnuose A. Stulginskis dirbo iki 1959 m. pabaigos, kuomet jam buvo leista išeiti į pensiją. Paskutiniuosius gyvenimo metus prezidentas praleido Kaune. Mirė 1969 m. rugsėjo 22-ąją.