„Kai politiką formuoja žmonės, manantys, kad žemės ūkis – ne raketų mokslas, gero tikėtis neverta“, – įsitikinęs Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas SVIDERSKIS. Kalbamės su juo ne tik apie žemės ūkio politikos spragas, bet ir kaimo svarbą, bendrovių vaidmenį, maisto kainas.

Jūsų manymu, kokia turėtų būti žemės ūkio politika, kad kaimo vietovės taptų patrauklesnės gyventi ir dirbti?

Žemės ūkis ir jo politika negali būti atskirti nuo bendros šalies politikos – tai susiję su mokslo, mokymo, energetikos, mokesčių ir kitomis sritimis. Jis yra inertiškas ir labai imlus darbo jėgai.

Pastaruoju metu sprendimus dėl kaimo priiminėjo politikai, nevertinantys jų ekonominių pasekmių ir besivaikantys populiaraus aplinkosauginio populizmo. Tikslas buvo kovoti su klimato kaita, o ne prisitaikyti prie jos – pūtė prieš vėją. Rezultatas – neadekvatūs sprendimai, dėl kurių kilo protestų, o Vakarų Europoje – net riaušės. Mano supratimu, tai vyksta dėl politikų nebrandos ir atotrūkio nuo tikrovės.

Taip jau susiklostė, kad visą gyvenimą man tenka dirbti žemės ūkio srityje. Per tuos metus sutikau labai įvairių žmonių, bandančių savaip paveikti žemės ūkio raidą, labai skirtingai vertinančių kaimą, jo žmones ir jų gyvenseną. Priešinantis tokiai politikai laukuose buvo statomi kryžiai, deginami laužai. Neapgalvoti sprendimai didino biurokratizmą, perteklinį administravimą ir centralizavimą, neigiamai paveikė kaimo žmonių gyvenimą ir ateities planus. Deja, dabar turime tai, ką turime – nesumažėjo nei biurokratijos, nei centralizavimo, o kompetencijų nepadaugėjo.

Mano nuomone, žemės ūkio politiką turi formuoti ir įgyvendinti žmonės, suprantantys kaimo svarbą šalies saugumui ir siekiantys, kad būtų sukurta kuo didesnė pridėtinė vertė iš žemės ūkio gamybos. Lietuva tam turi puikias sąlygas – ji palanki žemdirbystei, turi stiprią mokymo ir mokslo bazę. Tačiau kai politiką formuoja žmonės, manantys, kad žemės ūkis – ne raketų mokslas, gero tikėtis neverta. Juk kelerius metus svilinta košė ilgai smirda, o puodą tenka išmesti, jis retai net į metalo laužą betinka.

„Aš – už įvairovę žemės ūkyje, o ne už monopoliją. Čia turi rasti vietą ir maži, ir dideli, ir vidutiniai ūkiai.“

Kokiais skaičiais šiandien apibrėžtumėte žemės ūkio bendrovių vaidmenį?

Žemės ūkio įmonės išlieka ištikimos tradicijoms ir senosioms vertybėms: visuomenę aprūpina maistu, o maisto ir dalį perdirbamosios pramonės – žaliavomis. Jos valdo apie 13,7 proc. žemės, pagamina apie 30 proc. bendrosios šalies žemės ūkio produkcijos.

Vidutinis bendrovės dydis – apie 1 000 ha, o vienam darbuotojui tenka vidutiniškai 30 ha žemės. Vidutiniškai bendrovėje yra 11 pajininkų (akcininkų), o vidutinis darbuotojų skaičius – 32. Vienas darbuotojas per metus dirba apie 1 716 val., vidutinis jo mėnesio atlyginimas – 1 579 Eur (per metus – beveik 19 000 eurų).

Žemės ūkis niekada nebuvo ir nėra išlaikytinis. Taip kalbantiems ir rašantiems reikėtų patrumpinti liežuvius. Juk jis sukuria apie 3–4 proc. BVP, o su perdirbimo pramone – apie 25 procentus. Šis sektorius įdarbina tūkstančius gyventojų (vien bendrovėse dirba apie 9 000), kaip ir kitos įmonės, moka visus mokesčius. Už vieną deklaruotą žemės ūkio naudmenų hektarą sumoka 326 Eur, o iš viso į valstybės biudžetą – apie 130 mln. Eur mokesčių per metus. O štai gaunamos tiesioginės išmokos už pasėlius, žemės ūkio naudmenas, gyvulius ir kitos kompensacinės išmokos 2024 m. siekė 57 mln. Eur – tai sudarė vos 6,4 proc. bendrovių pajamų.

Tiesa, išmokos (apie 128 Eur/ha) už pasėlius sudaro tik apie 39 proc. sumokamų (326 Eur/ha) mokesčių. Tiesioginės išmokos kaimą pavertė tarsi vargšeliu. Tačiau jos skirtos tam, kad mieste būtų pigesnė duona, galėtume vykdyti aplinkosauginius projektus ir palaikyti pajamas.

Ar dar yra esminių skirtumų tarp bendrovės ir ūkininko, kuris dirba 1 000 ha?

Skirtumų tarp tą pačią veiklą vykdančių ūkininkų ir žemės ūkio įmonių nėra. Ir vieni, ir kiti turi spręsti socialinio tvarumo užtikrinimo klausimus, tai ypač svarbu ir aktualu pieno ūkiams. Juk reikia kurti šiuolaikines darbo vietas, sudaryti tinkamas poilsio sąlygas, mokėti skaidrų ir konkurencingą atlygį, suteikti visas socialines garantijas. Nuosekliai einame šiuo keliu, išnaudojame intelektinio kapitalo ir išsilavinimo privalumus. Ar naujos politinės jėgos pripažins ir objektyviai vertins žemės ūkį, laikas parodys.

Be to, dažnai girdime kai kurių veikėjų samprotavimus apie tai, kad stambus ūkis naikina kaimą ir jo kraštovaizdį, jis – blogis, kuris neleidžia kurtis jaunimui. Tai labai neatsakingi pareiškimai. Aš – už įvairovę žemės ūkyje, o ne už monopoliją. Čia turi rasti vietą ir maži, ir dideli, ir vidutiniai ūkiai. Tik ne įvairių žemės fondų supirktos žemės savininkai, kurie diktuoja žemės nuomos sąlygas.

„Kažkas piktnaudžiauja ir lupikauja, o kenčia mažiausią galią turintys maisto grandinės dalyviai – žemdirbiai ir vartotojai.“

Kiek Asociacija turi įtakos politiniams sprendimams?

Asociacija neturi priedermės dalyvauti politikoje. Tai nepartinė struktūra, atstovaujanti narių interesams valdžios institucijose. Žinoma, tokiu būdu ji įsivelia ir į politinių sprendimų priėmimo verpetą, nes politika reguliuoja visuomenės gyvenimą.

Vadovaujamės principu – nesvarbu katino spalva, svarbu, kad gaudytų peles. Todėl formuojant Asociacijos prezidiumą nekreipiamas dėmesys į politinę narių priklausomybę. Priimame sprendimus, kurie orientuoti į ekonominius klausimus, bet mums nepakeliui su tais, kurių mąstymas prasilenkia su ekonomine logika, gyvenimiška tikrove. Todėl labai svarbu, kad politikai ir valdininkai, dirbantys valdžios struktūrose, sėdėtų savo rogėse, būtų savo srities specialistai ir suvoktų, kaip priimti sprendimai bus įgyvendinami, kokios jie naudos ar žalos suteiks gamybinėms veikloms, atstovaujamos ūkio šakos raidai.

Dabar susiklostė labai prasta situacija – vidurinėje valdymo grandyje su žemės ūkiu susijusių sprendimų projektus teikia ne tos srities specialistai. Jie tapo aukštesnių teisės aktų perrašinėtojais, todėl žemdirbiai praranda savo gynėjus. Kai taip atsitinka ir tenka įgyvendinti neekonomiškus, nelogiškus reikalavimus, išauga gamybos kaštai, produktų savikaina.

Ar tai, kad dabartinis ministras yra iš žemdirbių bendruomenės, išsprendžia bent pusę komunikacijos su Žemės ūkio ministerija problemų?

Tai, kad žemės ūkio ministras yra iš žemdirbių bendruomenės, vienareikšmiai yra gerai. Iš žemdirbių bendruomenės turėtų būti ir dauguma Žemės ūkio ministerijos bei tarnybų specialistų. Tada neatsirastų tokių absurdiškų sprendimų, kaip pakeistas Melioracijos techninis reglamentas, kuris nurodo, kad vanduo grioviu teka sulig šlaito viršutine briauna…

Žemės ūkio produktų supirkimo kainos – dažna diskusijų tema. Kokie sprendimai pagerintų situaciją?

Dabar valdžia susizgribo, kad, palikus visiškai laisvą rinką, parduotuvėse maisto kainos šoktelėjo į neregėtas aukštumas. Tai ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos problema. Tarsi prekybininkai, perdirbėjai ir gamintojai teisūs – pasiima tik savo dalį. Bet iš esmės taip nėra. Kažkas piktnaudžiauja ir lupikauja, o kenčia mažiausią galią turintys maisto grandinės dalyviai – žemdirbiai ir vartotojai.

Procesą privalo kontroliuoti valdžios institucijos, juolab kad tai daryti jas įpareigoja Konstitucija, skelbianti, jog valstybė turi reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Tačiau prekybininkai atsisako dalyvauti tame skaidrinimo procese. Kodėl? Peršasi mintis, kad kažkas pas juos negerai. Juk priimtas Nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje draudimo įstatymas. Matyt, jis nepakankamai gerai veikia. Bendrąja prasme kainas reguliuoti nėra gerai, bet kitos šalys tai daro ir, matyt, ne dėl to, kad nori, o dėl to, jog atsiranda gudresnių. Jeigu sąžinės balsą užgožia godumas, reguliuoti reikia.

Dėkoju už pokalbį.

***

JONAS SVIDERSKIS VIENU SAKINIU...

Jei reikėtų apibūdinti Lietuvos žemės ūkio politiką, pavadintumėte ją...

neturinčia tęstinumo.

Mūsų šalies žemės ūkiui šiuo metu geriau būtų be...

nekompetentingų ir neatsakingų valdininkų.

Jei galėtumėte iš pareigų atleisti vieną asmenį, tai…

jų būtų ne vienas.

Žemės ūkio sektoriuje labiausiai trūksta...

pragmatiškų sprendimų.

Didžiausia kliūtis, trukdanti žemės ūkiui klestėti, yra...

biurokratija, administravimas, centralizuotas valdymas.

Lietuvoje trūksta aiškios vizijos dėl...

gyvulininkystės ateities.

Didžiausias mitas apie Lietuvos ūkininkus yra...

kad jie teršėjai ir išlaikytiniai.

Jei pieno ūkiai mūsų šalyje ir toliau nyks, tai...

kaime neliks žmonių, nes karvė – pagrindinis darbdavys.

Biurokratijos lygis žemės ūkyje prilygsta...

pandeminiam užkratui, bet ji būtina ir turi atsakyti už savo priimtų sprendimų pasekmes.

Jei šiandien būtumėte jaunasis ūkininkas, investuotumėte į...

technologijas, skaitmeninimą, mokslo rekomendacijas.