Vaismedžių formavimas ir genėjimas yra svarbus ir rankoms imlus sodų priežiūros darbas. Prieš jį atliekant, būtina susipažinti ir suprasti, kaip genėjimas paveikia vaismedžių augumą ir, svarbiausia – jų generatyvinę raidą bei produktyvumą.

Atskirų vaismedžio dalių pašalinimas ar patrumpinimas tiesiogiai ir netiesiogiai veikia vaismedžio augumą ir jo generatyvinę raidą. Pavyzdžiui, pašalinus metūglio ar šakos dalį, vaismedis stengiasi atauginti naują ūglį ar šaką. Patrumpinus metūglį, pasikeičia skirtingų hormonų įtaka ir metūglis, vietoj vyraujančio augimo ilgyn, šakojasi ir priaugina daugiau stiprių šoninių ūglių.

Stipriau išgenėti vaismedžiai daugiau skiria maisto medžiagų naujiems ūgliams ar šakoms išauginti ir dėl to sumažėja kamieno prieaugis. Tiesa, genėjimas daugiau įtakos turi vaismedžių augumui ir kiek mažiau jų generatyvinei raidai, kuri daugiau priklauso nuo augalo genetinės informacijos.

Lietuvoje plėtojama mėgėjiška ir verslinė sodininkystė. Siekiama įveisti ir suformuoti gražius mėgėjų ir produktyvius, konkurencingus verslinius sodus. Tai svarbu, nes Lietuva užaugina tik 30–50 proc. desertinių vaisių poreikio. Tiesa, žaliavinius obuolius ar serbentus Lietuva dažnai eksportuoja ir į kitas šalis. Siekiant padidinti sodų produktyvumą ir konkurencingumą, būtina ne tik optimizuoti sodų priežiūros darbus, bet ir juos mechanizuoti ar kitaip atpiginti.

Vaismedžių augumo reguliavimas

Genėjimo poveikis ūglio augumui labai priklauso nuo genėjimo būdo, t. y. ar metūgliai, šakos patrumpinti, ar visai pašalinti. Svarbus ir genėjimo stiprumas. Išaugusių ūglių ilgį lemia, kiek patrumpintas metūglis – daugiau ar mažiau. Kuo metūglis sutrumpintas daugiau, tuo ilgesni ūgliai išauga per vegetaciją, bet jų būna mažiau, negu patrumpinus metūglį mažiau arba visai jo nenukirpus. Taip pat ir su šakomis. Jeigu šaka trumpinama stipriau, ji išaugina ilgesnius ūglius negu netrumpinta. Taigi, stipriai genimų vaismedžių vainiko projekcijos ar kamieno skerspjūvio plotas yra mažesnis negu negenėtų vaismedžių.

Tolesnis vaismedžio augumas ir ypač ūglių augumas labai priklauso nuo genėjimo laiko: ar tai daryta prieš vegetaciją, ar per vegetaciją. Vertinant genėjimo laiko poveikį, nustatyta, kad vaismedžiai, nugenėti ramybės metu, auga vešliau ir išaugina stipresnius ūglius. O vaismedžiai, nugenėti prasidėjus vegetacijai, išaugina silpnesnius ūglius. Vasarą genėtų vaismedžių augumas dar silpnesnis.

Genėjimo laiko pasirinkimas

Pasirenkant genėjimo laiką, reikia vadovautis tokia taisykle: jeigu pastaraisiais metais vaismedžiai augo silpnai ar visai neaugo, yra nuskurdę, tokius reikia genėti ramybės metu, t. y. žiemos pabaigoje ar anksti pavasarį. Ramybės metu vaismedžių atsarginės maisto medžiagos yra sukauptos šaknyse ar kamiene. Tuo laiku nugenėti vaismedžiai, prasidėjus vegetacijai, augimui panaudoja daugiau iš šaknų ir liemens atplūstančių atsarginių medžiagų, kuriomis daug geriau aprūpinamos likusios po genėjimo augalų dalys. Dėl to ramybės metu nugenėti vaismedžiai po to auga žymiai stipriau, negu negenėti ar genėti prasidėjus vegetacijai.

Jeigu vaismedžiai pastaraisiais metais augo per stipriai (per vešliai), genėti reikėtų prasidėjus vegetacijai, kai sprogsta pumpurai, vaismedžiai sulapoja ar net pražysta. Prasidėjus vegetacijai atsarginės maisto medžiagos iš šaknų ar kamieno yra pakeliamos į metūglius ir pumpurus, tada dalį jų nugenėjus augalas silpniau auga. Didelė dalis į metūglius, pumpurus ar net išaugusius lapus suneštų medžiagų per vėlyvą genėjimą su nupjautomis augalo dalimis yra pašalinamos.

Vasarinis genėjimas neskatina vaismedžių augumo. Todėl toks genėjimas po derliaus nuėmimo ypač tinka kaulavaisiniams augalams. Vasarą nugenėti kaulavaisiai ne tik silpniau auga, bet ir greičiau (kadangi šilta) užgydo padarytas žaizdas. Sėklavaisinius vaismedžius vasarą galima genėti tik per stipriai augančius, nes, kaip minėta, vasarinis genėjimas neskatina vešlaus priaugimo, kaip genėjimas ramybės metu.

Silpnai ir saikingai augančių vaismedžių vasarą stipriai genėti nereikėtų, nes stipriai išpjovus, ypač kai pašalinamos kelių metų šakos, labai sumažėja vaismedžio asimiliacinis paviršius, ir dėl nepakankamo užuomazgų aprūpinimo maisto medžiagomis vaisiai užauga smulkesni. Todėl silpnai ir saikingai augančius vaismedžius genėti reikia baigti ne vėliau kaip 2 savaitės po žydėjimo, o tik per gausiai priaugusius vilkūglius pašalinti likus 2–3 savaitėms prieš vaisių skynimą.

Siekiant genėjimu optimizuoti vaismedžių augumą, silpnai augantys vaismedžiai genimi prieš vegetacijos pradžią, o per stipriai augantys – prasidėjus vegetacijai.

Metūglių trumpinimas

Vaismedžių vainiko apimtis priklauso nuo ūglių augimo pobūdžio, t. y. nuo ašinio ūglio augimo į ilgį dominavimo, nuo šoninių ūglių ilgio ir skaičiaus, nuo išaugusių šoninių ūglių atsilenkimo kampo. Matyti griežta koreliacija tarp viršūninio ir šoninių ūglių augimo. Iš viršūninio pumpuro išaugęs ūglis paprastai auga intensyviai ir daugiau ar mažiau stabdo (blokuoja) šoninių ūglių augimą iš šoninių pumpurų. Tad iš viršūninio pumpuro intensyviai augantys ūgliai sudaro vaismedžio ar šakos viršūnę. O iš šoninių pumpurų išaugę ūgliai yra silpnesni, trumpi, su metūgliu, iš kurio išaugę, dažniausiai sudaro ne smailų, bet panašų į statų kampą. Tokie ūgliai linkę formuoti žiedinius pumpurus.

Metūglį patrumpinus, kartu pašalinant ir dominuojantį viršūninį pumpurą, paskatinamas intensyvus ūglių augimas iš arčiau pjūvio esančių šoninių pumpurų. Nepatrumpintas metūglis iš jo viršuje esančių pumpurų išaugina 2 ar 3 ilgesnius ūglius, o kiti ūgliai lieka trumpi ir iš jų susiformuoja vaisinės šakelės. Netrumpintas metūglis išaugina iki 5 kartų daugiau trumpųjų negu ilgųjų ūglių. Vienu ar dviem trečdaliais patrumpintas metūglis išaugina iš esmės daugiau ilgųjų ūglių. Vadinasi, metūglių trumpinimas dėl pašalinto dominuojančio viršūninio pumpuro paskatina stiprių ūglių augimą iš šoninių pumpurų ir taip iš esmės pakeičia vaismedžio šakojimosi pobūdį, vainiko struktūrą ir, aišku, vaismedžio produktyvumą.

Ant metūglio esantys pumpurai būna išsivystę nevienodai. Pirmieji metūglio pradžioje esantys pumpurai būna silpnesni, prasčiau išsivystę, tolesni pumpurai gerai išsivysto, o metūglio viršūnėje pumpurai gali būti vėl silpnesni. Todėl metūglį patrumpinus trečdaliu, dėl pašalinto viršūninio pumpuro, kuris blokuoja intensyvų šoninių ūglių augimą, ūgliai prie pjūvio išauga ilgesni negu iš nepatrumpinto metūglio viršūnės. Jeigu metūglis patrumpintas iki dviejų trečdalių, išsprogsta stipriausi pumpurai ir išaugina stipriausius ir ilgiausius ūglius.

Augalų hormonų pokyčiai

Vaismedžius išgenėjus prieš vegetaciją, kur kas daugiau augimo reguliatorių susikaupia vaismedžių antžeminėje dalyje. Žinoma, kad metūglių trumpinimas pavasarį padidina citokininų, giberelinų ir auksinų lygį kamiene ir metūgliuose. Pavasarį, kai intensyviai vystosi pumpurai, išgenėtuose vaismedžiuose citokininų būna 4 kartus daugiau negu negenėtuose. Padidėjęs citokininų kiekis nugenėtuose vaismedžiuose lemia tai, kad birželio pradžioje auksinų padaugėja iki 60 proc., palyginti su negenėtais vaismedžiais. Genėjimas stipriai veikia ir giberelino pokyčius. Nugenėtuose vaismedžiuose jo kiekis birželio ir net liepos mėnesiais tampa dvigubai didesnis negu negenėtuose, kuriuose tuo laiku šio hormono jau stipriai mažėja.

Genėtų vaismedžių šaknyse pagaminti citokininai į pumpurus perkeliami didesniais kiekiais negu negenėtuose ir nulemia mažesnį pumpurų, kurie vėliau sparčiai auga, kiekį. Greitai vystydamiesi pumpurai pagamina didelį kiekį auksinų, o vėliau ir giberelinų. Stipriau genėtuose vaismedžiuose didelis šių hormonų kiekis laikosi iki liepos pabaigos ir dėl to trukdo formuotis žiediniams pumpurams.

Lapų paviršiaus plotas, fotosintezė ir asimiliatų atsargos

Ramybės metu ir prasidedant vegetacijai nugenėtų vaismedžių būna mažas lapų paviršius. Dėl intensyvaus tokių vaismedžių ūglių augimo lapų paviršiaus plotas labiau padidėja tik antroje vegetacijos pusėje ir gali būti didesnis negu negenėtų augalų. Viduryje vasaros atliktas vasarinis genėjimas neskatina ūglių augimo ir lapų paviršiaus plotą sumažina, atsižvelgiant į genėjimo intensyvumą.

Tiek genėjimas prieš vegetaciją, tiek ir genėjimas vasarą pagerina vaismedžių fotosintezę. Genėjimas žiemą – dėl pastorėjusio lapų mezofilo ir chlorofilo sankaupų, o genėjimas vasarą – dėl lapų senėjimo proceso stabdymo. Ypač tai svarbu, kai genint prašviesinamas vainikas. Tiesa, ne kiekvienas būdas prašviesina vainiką. Paprastai vainiko praretinimas pagerina apšvietimą, o metūglių trumpinimas sutankina vainiką ir kartu pablogina apšvietimą. Apšvietimą ir fotosintezę pagerinantis genėjimas ramybės metu ar prasidėjus vegetacijai turi įtakos geresnei vaisių kokybei. Intensyvus vaismedžių genėjimas vasarą, kai auginami vaisiai, gerokai sumažina lapų paviršių, o tai sumenkina derlių.

Genėjimas paveikia ir asimiliatus vaismedyje: keičiasi jų pasiskirstymas, užtikrinant geresnį ūglių aprūpinimą sumažintos šakų masės sąskaita. Žydėjimui ir derėjimui labai svarbūs tokie asimiliatai, kaip krakmolas ir tirpūs cukrūs. Genėjimas ramybės metu padidina tirpių cukrų poreikį krakmolo sąskaita per vegetaciją ir suvėlina rudeninį krakmolo rezervo sukaupimą. Mat augalas stengiasi atauginti genint pašalintas dalis.

Kitas svarbus momentas: jeigu vasarą genint pašalinami šalia vaisių augantys ūgliai, tai lemia, kad į vaisių patenka mažiau asimiliatų. Toliau nuo vaisių augantys ūgliai, pavyzdžiui, vilkūgliai, vaisių neaprūpina asimiliatais ir juos galima nukirpti. Neatsitiktinai per vasarinį genėjimą būtina pašalinti kuo daugiau stiprių vilkūglių ir kuo mažiau liesti saikingo augumo ūglius, kurie auga šalia vaisių ir aprūpina juos asimiliatais. Dėl to pastaraisiais dešimtmečiais Europoje, o dabar ir Lietuvoje, vietoje sėklavaisinių vasarinio ūglių genėjimo vaismedžiai purškiami augimo reguliatoriumi kalcio proheksadionu (Regaliu), jis neleidžia išaugti ilgiems ūgliams, kurie užstotų šviesą augantiems vaisiams. Be to, taip garantuojama optimali augalo fotosintezė, leidžianti suformuoti gausų ir kokybišką derlių.