Avių augintojas Ladas Katinas sukasi kaip išmanydamas. Optimizmą keičia pesimizmas, ūkio rodikliai tai kyla, tai leidžiasi. Jaunas ūkininkas žino, ko reikia, kad ūkis klestėtų, tik kartais pasakyti lengviau nei padaryti. Nepaisant nieko, Ladas iriasi pirmyn.

Šiemet anykštėno L. Katino ūkiui sukanka 10 metų. Visko buvo per tą laiką. „Pernai atrodė, kad gerai sekasi, daug investavau – padidinau bandą, pirkau fermą, atnaujinau skerdyklą. Bet šiame versle nuotaikos dažnai keičiasi. Šiemet daugiau pesimizmo“, – atviras avių augintojas.

Optimizmą mažina rūpesčiai – brangsta žaliavos, trūksta ėriukų, vadinasi, bus mažiau pajamų. Trūksta ir darbuotojų, tad pačiam veiklos – per akis.

Vis dėlto Ladas tiki avininkystės ateitimi. „Jei netikėčiau, nieko nedaryčiau. Tokius ūkius dauguma kuria iš entuziazmo, be didelių išskaičiavimų. Jeigu būčiau viską smulkiai skaičiavęs, turbūt net nepradėčiau avių auginti“, – šypteli jis ir priduria, kad svajonių tebeturi, tik išmoko ir skaičiuoti.

Ūkio pradžia, pasak Lado, buvo kukli – seneliai padovanojo 13 ha, o tėvai pradžiai davė 17 tūkst. litų. Dabar sertifikuoto ekologinio ūkio, turinčio prekinį ženklą „Katino ūkelis“, vertė yra apie 0,5 mln. Eur. „Tiek investavus pasirinkimas vienas – tik pirmyn“, – sako jis.

Mėsos kokybę užtikrina heterozė

Nutaręs auginti avis, Ladas nelabai ką apie jas žinojo, todėl lankė kitus ūkius, domėjosi. Šiltus kolegiškus santykius užmezgė ir iki šiol bendrauja su kraštiečiu Žilvinu Augustinavičiumi.

Ūkis, ypač skerdykla, didele dalimi įrengtas pagal ispanišką modelį. Avininkystės parodoje 2016 m. paskaitą skaitė Ispanijos veterinarinės medicinos daktaras ir ūkininkas Antoni‘s Ferro‘as (Antonis Feras), kuris pasiūlė aplankyti jo 1 500 ėriavedžių ūkį ir pasisemti patirties. Ladas su žmona kvietimą priėmė. Apžiūrėjo ūkį, lankėsi avių supirkimo kooperatyve, skerdykloje.

„Man, pradedančiajam ūkininkui, tai buvo labai gera patirtis. Pagal tai, ką pamačiau, stengiausi ir savo ūkį kurti. Gavome labai daug žinių ir idėjų“, – prisimena Ladas.

Jo bandos pagrindą sudaro Lietuvos juodgalvės ėriavedės ir mišrūnės. Juodgalves rinkosi dėl išmokų už genofondo saugojimą. Be to, jos pritaikytos Lietuvos klimatui, nelepios, atsparios ligoms, tik, anot augintojo, truputį lėčiau auga, jų skerdenos mažesnės. Todėl Lietuvos juodgalves kryžmina, kad gautų tai, ko joms trūksta.

Kadangi ūkis ne veislinis, ėriavedės kergiamos daugiausia su sufolkų veislės reproduktoriais, šiek tiek ir su Beltex avinais. Heterozės efektas užtikrina mėsos kokybę.

Heterozė (gr. heterosis – kitimas, virtimas) – biologinis reiškinys, kai, susikryžminus dviem skirtingoms gyvulių genetinėms linijoms, pirmosios kartos palikuonys būna didesni, gyvybingesni, vislesni, produktyvesni už tuos, iš kurių jie kilę.

Sufolkų veislės avinus Ladas perka daugiausia iš žinomo veisėjo Evaldo Laucevičiaus ūkio. „Mano ūkiui svarbiausia mėsos kokybė, todėl perku gerus reproduktorius. Su sufolkais kergtų mišrūnų mėsa ne tik pirmos, bet ir antros ar net trečios kartos yra labai gera, mišrūnes avytes pasiliekame pakaitai, jų ėriukai greitai auga“, – sako L. Katinas.

Ladas svarsto panaudoti dar vieną veislę kryžminti – galbūt Ile de France. Šios veislės avytėms sezoninė ruja nebūdinga, tad gamybiniam ūkiui tai leistų gauti ėriukų visus metus. „Tačiau tai ateities planai, nes šiuo metu investicijas turiu stabdyti“, – sako augintojas.

Ėriukai atjunkomi 4 mėnesių, bet Ladas planuoja naują strategiją, kuri leistų juos atjunkyti 2 mėnesių. „Ūkiui 10 metų, bet vis dar gyvenu neturėdamas aiškios strategijos, kaip padaryti, kad būtų geriau. Pasikalbu su vienu, su kitu, bet taip ir neišsigrynina geriausia taktika. Tik vis bandau užauginti ėriukus greitai ir tada, kai kiti augintojai jų neturi“, – atskleidžia Ladas.

Rudenį ėriavedės iš ganyklų grįžo į naują tvartą. Senosios ūkio avidės įrengtos kelis amžius menančio buvusio Šlavėnų dvaro fermose, kurių net remontuoti negalima, nes tai paveldas. Tad kai tik Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija nutarė parduoti visai šalia esančią savo fermą, Ladas per mėnesį sutvarkė visus formalumus. Kainavo daug, bet šis sprendimas atvėrė galimybių plėstis.

Senoji ferma kol kas lieka atjunkytiems ir penimiems ėriukams.

Ieško optimaliausio šėrimo būdo

Avių racioną sudaro šienas ir šienainis. Iš pradžių, kol neturėjo technikos, Ladas pievų beveik neatsėdavo, pašarų tekdavo pirkti. Perėjęs į ekologinį ūkininkavimą, įsigijo visą pašarų ruošimo techniką (trūksta tik plūgo ir dar vieno traktoriaus) ir žolinius pašarus gamina pats.

Pašarų kokybe Ladas didžiuojasi: „Veterinarijos gydytojas, LSMU Gyvulininkystės instituto mokslo darbuotojas Tomas Lileikis, rinkdamas duomenis disertacijai, tyrė įvairių ūkių pašarus – tarp 40 ūkių mano pagaminti pašarai, pasak jo, buvo antri Lietuvoje pagal kokybę.“

Ladas sako, kad didžiausia klaida yra galvoti, kad avims nieko nereikia, jos savaime užaugs – visiems gyvuliams reikia gerų pašarų, jeigu nori, kad jie gerai augtų ir mėsa būtų kokybiška.

Augintojas vis dar ieško optimaliausio šėrimo būdo. Dabar tvarte avims pašarai ritiniais išdalijami kas 2–3 dienas, taikomas šėrimas pagal grupes. Jis norėtų įrengti šėrimo takus kaip karvių fermose, tai padėtų sumažinti pašarų sąnaudas kone per pusę, bet darbo gerokai padaugėtų – reikėtų šerti ryte ir vakare. Ir tai vėl būtų papildomos investicijos.

Bet didžiausia svajonė – kad avis šertų robotas. „Manau, tai įgyvendinama, tik viską lemia tai, kiek turi gyvulių. Turint tūkstantį ėriavedžių jau galima būtų galvoti apie robotą, nes kitu atveju reikėtų samdyti 2–3 darbuotojus“, – Ladas svajoja apie technologinę pažangą.

Jo teigimu, sprendimų yra įvairių, bet viskas atsiremia į pinigus – avininkystėje nėra didelio pelno. „Mano ūkis kol kas yra pinigų ėdikas – investuoti reikia kasmet. Visą techniką pagal modernizavimo projektą galėjau įsigyti tik todėl, kad ir paramos intensyvumas siekė 70 proc.“, – sako L. Katinas.

Skerdykla padėjo išsaugoti ūkį

Nors ūkis nemažas, ėriukų, kad patenkintų rinkos poreikius, Ladui trūksta, reikėtų turėti bent pusantro tūkstančio ėriavedžių. Todėl dalį ėriukų perka iš kitų augintojų, kurie augina panašiais principais.

„Norint patenkinti paklausą, reikia nuolatinio kiekio ėrienos. Vieniems kumpio reikia, kitiems – faršo, tretiems – šonkaulių. Bet tai turi būti pastovūs kiekiai kiekvieną savaitę – tiek, kiek užsakovams reikia, o ne kiek turiu. Todėl ir pradėjau dalį ėriukų supirkti, nes kitaip neišgyvenčiau“, – paaiškina verslo subtilybes ūkininkas, ėrieną tiekiantis Vilniaus, Kauno, Marijampolės restoranams, o užklausų dėl ėrienos tiekimo gaunantis ne tik iš Lietuvos.

Pirkėjų ieškoti jam nebereikia – patys jį susiranda. Ladas patenkintas, nes tai rodo produkcijos kokybę ir „Katino ūkelio“ patikimumą. „Mano ėrienos kaina rinkoje yra pati aukščiausia, bet už tai ir saugau kokybę“, – sako jis.

Vis dėlto ekonominių rodiklių Ladas norėtų geresnių. Ėrienos ir avienos kaina tiek nepakilo, kiek brango auginimo kaštai (kuras, atlyginimai), beveik 30 proc. padidėjo utilizavimo paslaugų kaina Rietave.

Prieš statant skerdyklą ūkį buvo ištikusi krizė. Jeigu kas nors būtų pasiūlęs viską mesti, Ladas būtų taip ir padaręs. Bet susiėmė ir per 3 mėnesius pastatė skerdyklą. Tik vis didesniu galvos skausmu tampa ir darbuotojų trūkumas skerdykloje – dabar skersti ir išpjaustyti avių važinėja Lado kolega iš Vilniaus.

Skerdykla gali išpjaustyti ir jaučius, kartais perka jų skerdenas ir bando skaičiuoti, ar apsimoka. Šiuo atveju atsiranda dar viena dedamoji – konkurencija, kurios dėl avių skerdimo išvis nėra.

Ir su avimis Ladui paprasčiau – vos užmetęs akį mato jų kokybę, žino, kur ir ko reikia. „Gal dar ne viską esu išmokęs, bet tobulėsiu“, – ryžto nestokoja augintojas.

Ėriukų praradimo priežastis neišaiškinta

Daugybę metų jis stengiasi daryti viską, kad tik ėriavedės atvestų daugiau dvynukų. Visas avytes pakaitai palieka tik iš dvynukų, reproduktorius perka tik iš dvynukų. Nuolat tuo klausimu konsultuojasi su veterinarijos gydytoju T. Lileikiu.

„Manau, dar ne viską esu padaręs, kad gimstamumas būtų didesnis ir gaištamumas mažesnis. Reikia, kad Tomas mane už vadžių prilaikytų – kad laiku vakcinuočiau ir daryčiau kitus dalykus, kurių kartais nepadarau, nes neturiu laiko. Kergimus pakoreguosime, suvienodinsime rujas, kad ėriavimasis truktų po vieną mėnesį, tai truputį palengvintų gyvenimą. Tikiuosi, kad jam padedant pavyks padidinti dvynukų skaičių ir plėtra paspartės“, – viliasi L. Katinas.

Jo siekiamybė, kad kiekvienai ėriavedei gimtų 1,8 ėriuko, tai reikštų, jog vienas atvestas ėriukas būtų retas atvejis. Pirmojo šio žiemos sezono rezultatas – 180 ėriukų, t. y. apie 1,4 ėriuko ėriavedei.

Kita ėriavimosi banga bus pavasarį. Tokio vadybinio sprendimo esmė – kad mėsos turėtų tada, kai kiti neturi. „Žodžiu, tikslų turiu, bandysiu juos įgyvendinti, jeigu pavyks, plėsiuosi, jeigu ne – mažinsiu bandą“, – apibendrina Ladas ir priduria, kad kasmet vis kiti rūpesčiai – su gyvuliais visada jų yra. O kai banda didėja, daugėja ir problemų.

Avys įprastai ėriuojasi lengvai. Bet praėjusį ėriavimosi sezoną ūkis patyrė didelių nuostolių – abortavosi arba nugaišo 70 proc. ėriukų. Kas nutiko, taip ir nepaaiškėjo, nors buvo atlikta gausybė tyrimų, konsultuotasi su LSMU Veterinarijos akademijos profesoriais. Net svarstyta, ar ne dobilai pašaruose kalti, bet šių metų ėriavimosi rezultatai tokius įtarimus paneigė, tiesa, racionas buvo truputį pakeistas.

„Jeigu būtų buvęs tik avių ūkis, be skerdyklos, būtume atsidūrę ties bankroto riba. Jau norėjau išvežti visas avis į skerdyklą. Bet išsilaižiau žaizdas ir einu toliau“, – ryžto Ladas nestokoja.

Vis dėlto jeigu dabar galėtų rinktis vieną iš dviejų verslo šakų, augintų avis, bet ne laikytų skerdyklą.

„Jeigu augini avis, tai ir augink. Tačiau dabar situacija tokia, kad negaliu nė vienos veiklos atsisakyti. O abi veiklos reikalauja daug laiko, tai ir nutinka, kad kažkuriai trūksta dėmesio. Dėl to kartais laiku nepaskiepiju avių? Tik dėl laiko trūkumo. Visada kažkur turiu gesinti gaisrą“, – apie ūkio kasdienybę pasakoja L. Katinas.

Jis pats daro viską, ką reikia, eina ten, kur pritrūksta darbo rankų. „Viską moku ir galiu, žinau, kas ir kaip efektyviausia. Retai mane gali kas nors nustebinti“, – šypteli avininkystės ūkio savininkas.

Ne kartą jo avys nukentėjo nuo vilkų, 2023 m. vasarą per du kartus papjovė apie 20 ėriavedžių. Tik praėjusią vasarą jų išpuolių išvengė. Pasak Lado, tai laimės dalykas, todėl jis net ypatinga ganyklų apsauga neužsiima – netiki, kad tai padėtų, tvoras vilkai peršoka.

Savivaldybės tarnautojai jam siūlė avis nakčiai uždaryti – kaip, jeigu 200 avių ganosi už 10 km nuo tvartų? „Gerai, kas vakarą taip darysiu“, – ironizuoja augintojas. Jis turi Vidurio Azijos aviganę, kuri saugo reproduktorius, tačiau norint saugoti visas avis, jam reikėtų bent 8 šunų, o jų išlaikymas taip pat nepigus.

Ūkininko manymu, vienintelis apsisaugojimas – vilkų medžioklės limito padidinimas. Anykščių r. yra daugiausia vilkų, čia jų daugiausia ir sumedžiojama. „Nepykčiau, jei vilkas papjautą avį nusineštų. Blogiausia, kad vilkai pjauna avis mokydami vilkiukus“, – tas vaizdas nepakeliamas ir patyrusiam avių augintojui.

Nedirba tik per Jonines

Baigęs Vilniaus teisės ir verslo kolegijoje viešbučių administravimą, pagal specialybę Ladas nedirbo. „Nepatiko slenkantis grafikas, tai dabar dirbu visą parą“, – humoro jausmo vyras niekada nepraranda.

Beje, jo žmona kartą suskaičiavo, kad per vieną atostogų dieną Ladas sulaukė „vos“ 50 skambučių. Vienintelė šventė, per kurią jis nedirba 3 dienas – Joninės, mat Lado sąsajos su Joninėmis gana glaudžios. Pirmiausia, jo antras vardas Jonas. O pagonei Ladai – Žemės deivei – tinka švęsti ir Rasas, senąją lietuvių vasaros saulėgrįžos šventę. „Taigi, Joninės man yra didelė šventė“, – juokiasi Ladas.

Pirmoji jo pagalbininkė ūkyje – mama. Ji mielai lieka prižiūrėti ūkio, kai sūnus su šeima išvyksta atostogų. Reikia ne tik pačiam nuo ūkio pailsėti, bet ir skirti laiko savo brangiausiems žmonėms – žmonai Ievai, dešimties Herkui, septynerių Kerniui ir trejų Barborai.

„Mano šeima – miestiečiai. Žmona nesikiša į ūkio veiklą, nors jos nuopelnas labai didelis, kad yra šis ūkis – ji leidžia man dirbti tiek, kiek reikia, o pati rūpinasi vaikais ir dar turi rimtą darbą. Todėl stengiuosi bent atostogauti kartu“, – šiltai apie žmoną teisininkę atsiliepia Ladas.

Jam, kaip ir daugeliui ūkininkų, sunkiausia – nestabilumas ir nežinia. „Anksčiau tai man net savotiškai patiko – skatino mąstyti, kaip išgyventi. O dabar nestabilumas vargina, juk turiu vaikų, kartais jaučiuosi pavargęs ir noriu pailsėti, per atostogas negalvoti apie ūkį. Man pasisekė, kad mane supa geri žmonės, kurie padeda“, – sako ūkininkas. Ir nors optimizmą kartais pakeičia pesimizmas, tai netrukus praeina ir jo mintyse pradeda suktis nauji planai ir idėjos.