Galvijų kvėpavimo sistemos patologijos dažnai atsiranda dėl įvairių rizikos veiksnių derinio, apimančio ne tik infekcinius patogenus, bet ir aplinkos sąlygas, valdymo praktiką, sanitariją ir bendrą gyvūnų sveikatos būklę. Šioms ligoms dėl nevisiškai susiformavusio imuniteto ir anatomiškai mažiau išvystytos kvėpavimo sistemos ypač jautrūs jauni veršeliai.

Veršelių kvėpavimo ligos yra sudėtingas, daugiaveiksnis sutrikimas, kurį sukelia nusilpęs imunitetas, aplinkos veiksniai ir netinkamos laikymo sąlygos. Kvėpavimo takų infekcijos gali sukelti kosulį, padažnėjusį kvėpavimą, karščiavimą ir sumažinti produktyvumą.

Enzootinė bronchopneumonija

Dažniausiai veršeliams diagnozuojama apatinių kvėpavimo takų kompleksinė liga, vadinama enzootine bronchopneumonija. Nustatomi infekciniai ligos sukėlėjai: virusai, bakterijos, virusų ir bakterijų asociacijos, mikoplazmos, chlamidijos ir parazitinės kirmėlės. Ši liga – dažnas reiškinys, nes virusiniai sukėlėjai paplitę daugelyje ūkių, o kalbant apie bakterijų sukeltą ligą, ji dažnai įtariama remiantis simptomais, nes patvirtinti reikalingi bakteriologiniai tyrimai. Bakterijų plitimą gali lemti ir aplinkos veiksniai.

Pasitaiko, kad kvėpavimo takų pažeidimus sukelia tik bakterijos, o virusinės infekcijos nėra, galbūt dėl efektyvios vakcinacijos.

Aspiracinė pneumonija

Ši liga išsivysto, kai į plaučius patenka šalutinės medžiagos, dažniausiai skysčiai, tokie kaip pienas ar mekonijus, kurie sukelia kvėpavimo takų pažeidimus. Pasak kai kurių tyrėjų, ši būklė dažniausiai ištinka veršelius, kurie, skubėdami gerti iš kibiro, nevalingai įtraukia pieno į kvėpavimo takus, ypač jei kosėja.

Prie ligos išsivystymo taip pat gali prisidėti baltraumeninė distrofija, kurią sukelia seleno ir vitamino E trūkumas. Dėl to sumažėja liežuvio, kramtomųjų raumenų ir rijimo funkcijose dalyvaujančių raumenų tonusas, veršelio aspiracija tampa labiau pažeidžiama.

Aspiracinės pneumonijos mastas priklauso nuo į kvėpavimo takus patekusios medžiagos pobūdžio, jos bakterinio užterštumo ir infekcijos rizikos. Mokslininkai pabrėžia, kad ligai įtakos taip pat gali turėti netinkamas krekenų girdymo zondo ar butelio naudojimas, neadekvati intubacija, disfagija (rijimo sutrikimai), regurgitacija arba užkrėstų nekrozavusių gleivinės dalelių aspiracija iš viršutinių kvėpavimo takų.

Bakterijų sukelta pneumonija

Tai daugiausia veršelių iki 6 mėnesių amžiaus liga, tačiau pasitaiko ir vyresniems jaunikliams. Infekcija, kurią gali sukelti įvairios bakterijos, pažeidžia tiek viršutinius, tiek apatinius kvėpavimo takus. Dažnai bakterinė pneumonija atsiranda kaip virusinių kvėpavimo takų ligų komplikacija. Veršelių kvėpavimo takų infekcijas daugiausia sukelia Mannheimia haemolytica, Histophilus somni, Pasteurella multocida, Actinomyces pyogenes ir Mycoplasma bovis bakterijos. Šie mikroorganizmai gali būti natūralūs viršutinių kvėpavimo takų gyventojai, tačiau, esant stresui, virusinei infekcijai ar nusilpus imuninei sistemai, jie pradeda aktyviai daugintis ir infekuoja plaučius.

Virusų sukelta pneumonija

Daug veršelių serga virusinės kilmės kvėpavimo takų ligomis. Nors skirtingi virusai sukelia panašius klinikinius požymius, specifinis šių virusų gydymas nėra prieinamas, todėl svarbu nustatyti konkretų ligos sukėlėją.

Paragripo 3 (PG3) virusai ypač pavojingi 2 savaičių–5 mėnesių amžiaus veršeliams, laikomiems didelėse grupėse, prastai ventiliuojamose patalpose ar kartu su suaugusiais galvijais. Liga serga daug gyvulių, gaišta mažai, o klinikinių požymių dažnai nematyti, kol neatsiranda nepalankių aplinkos sąlygų arba ligos nekomplikuoja kiti patogenai. PG3 virusai yra pavojingi bet kuriuo metų laiku.

Liverpulio universiteto prof. J. Sacco teigia, kad galvijų respiraciniai sincitiniai virusai (GRSV) yra pavojingiausi 2–4 savaičių amžiaus veršeliams, gaišta iki 50 proc. gyvulių. Liga pasireiškia dusuliu, pilviniu kvėpavimu, sunkumu iškvėpti, kvėpavimu per atvirą burną, seilėtekiu ir karščiavimu, mirtis gali įvykti per 2–5 dienas nuo ligos pradžios.

Galvijų infekcinio rinotracheito (GHV-1) virusai dažniausiai užkrečia vyresnius nei 6 mėn. jauniklius. Liga gali būti nuo lengvos iki ūmios formos ir dažnai prasideda staigiai plintančiu viršutinių kvėpavimo takų uždegimu ir rinitu, dėl komplikacijų gali išsivystyti pneumonija.

Milano universiteto mokslininkė Camilla Luzzago nustatė, kad galvijų virusinės diarėjos (GVD) virusas gali per placentą užkrėsti veršelius iki 120 nėštumo dienos ir sukelti įgimtus defektus ar persistentišką infekciją. Tokie veršeliai dažnai atrodo apatiški, blogai auga ir turi koordinacijos sutrikimų.

Adenovirusai pavojingi 2 savaičių–4 mėnesių amžiaus veršeliams. Sergantys gyvūnai karščiuoja, sunkiai kvėpuoja, viduriuoja, matyti nosies išskyrų, o gaištamumas gali siekti iki 60 procentų.

Visos virusinės kvėpavimo takų ligos gali sukurti sąlygas antrinei bakterinei infekcijai, sudaryti virusų ir bakterijų asociacijas, kurios lemia sunkias plaučių patologijas.

Parazitų sukelta pneumonija

Dictyocaulus viviparus yra vieninteliai nematodai, galintys sukelti galvijų kvėpavimo sistemos ligas. Pirminė infekcija dažniausiai įgyjama ganymosi laikotarpiu per užkrėstą žolę. Klinikiniai simptomai paprastai pasireiškia praėjus maždaug 3 savaitėms po užsikrėtimo, o jų sunkumas priklauso nuo organizme esančių parazitų koncentracijos. Gyvūnai gali vėl užsikrėsti po ganiavos sezono tvartuose, kai su išmatomis plinta parazitų lervos.

Pagrindiniai klinikiniai požymiai yra kosulys ir padažnėjęs kvėpavimas. Migruodamos lervos pažeidžia plaučius, sukelia granuliomų formavimąsi, plaučių audinio fibrozę ir eozinofilinių ląstelių infiltraciją, o tai gali lemti ilgalaikius kvėpavimo sistemos sutrikimus.

Pagrindinės kvėpavimo sistemos ligų atsiradimo priežastys ir rizika yra susijusios su aplinkos, valdymo ir sveikatos veiksniais.

Anatominiai ir fiziologiniai rizikos veiksniai

Amžius. Jaunesni veršeliai greičiau suserga kvėpavimo takų ligomis dėl neišsivysčiusios imuninės sistemos. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais veršeliai priklauso nuo motinos imuniteto, perduodamo su priešpieniu, todėl svarbu, kad jie gautų pakankamai kokybiško priešpienio. Tačiau po šio laikotarpio jų imuninę sistemą labiau pažeidžia infekcijos, ypač esant prastoms aplinkos sąlygoms.

Genetika. Kai kurių veislių galvijai, pavyzdžiui, pieniniai, gali būti jautresni kvėpavimo takų ligoms dėl genetinių polinkių, susijusių su sumažėjusiu imunitetu arba silpnesniu atsparumu stresui. Tai gali lemti dažnesnius infekcijų atvejus tam tikrų veislių ar linijų bandose, ypač prastai prižiūrimuose ūkiuose.

Anatominiai skirtumai. Jaunų veršelių kvėpavimo sistema yra mažesnė, o jų plaučiai ir alveolės dar nėra visai išsivystę. Tai sumažina plaučių paviršiaus plotą, atsakingą už deguonies ir anglies dioksido apykaitą, todėl jauni veršeliai dažnai nepakankamai prisotinami deguonies, ypač esant kvėpavimo takų infekcijoms ar kitoms kvėpavimo problemoms.

Didelis jautrumas. Kadangi imuninė sistema nėra visa išsivysčiusi, veršeliai yra itin jautrūs patogenams, įskaitant bakterijas, virusus ir parazitus. Šis jautrumas ypač didelis per pirmuosius 2 gyvenimo mėnesius, todėl šiuo laikotarpiu reikia aktyviau juos prižiūrėti.

Kvėpavimo dažnis. Veršelių kvėpavimo dažnis yra didesnis nei suaugusių galvijų, o tai lemia didesnį energijos poreikį ir didesnį jautrumą kvėpavimo sistemos stresui. Esant nepalankioms aplinkos sąlygoms, pavyzdžiui, šaltam orui ar dideliam dulkėtumui, veršeliai yra linkę greitai patirti kvėpavimo funkcijos sutrikimus.

Silpnesnė plaučių funkcija. Dėl nesubrendusio plaučių audinio gali būti sunkiai užtikrinamas veršeliams reikiamas deguonies kiekis, ypač stresinėmis aplinkos sąlygomis. Tai gali sukelti hipoksiją ir pabloginti bendrą sveikatos būklę, ypač jei veršelis patiria papildomą stresą dėl infekcijų ar prastų laikymo sąlygų.

Termoreguliacija. Kvėpavimo sistema ne tik užtikrina dujų apykaitą, bet ir dalyvauja termoreguliacijoje. Kai aplinkos temperatūra pakyla, veršeliai kvėpuoja dažniau, kad atvėsintų kūną per iškvėpimą. Tai gali sukelti dehidrataciją ir dar labiau pasunkinti kvėpavimo sistemos veiklą.

Infekciniai rizikos veiksniai

Virusai. Virusai, tokie kaip infekcinis galvijų rinotracheitas, paragripas 3 ir galvijų respiracinis sincitinis virusas, yra dažni kvėpavimo takų infekcijų sukėlėjai. Jie pažeidžia kvėpavimo takus, o antrinės bakterinės infekcijos dažnai atsiranda dėl nusilpusios gleivinės apsaugos arba vietinio imuniteto. Šie virusai gali plisti oro lašeliniu būdu, per užkrėstą vandenį ar tiesioginį kontaktą su užsikrėtusiais gyvūnais.

Bakterijos. Bakterinės infekcijos, tokios kaip Mannheimia haemolytica, Pasteurella multocida ir Histophilus somni, gali būti tiek pirminės, tiek antrinės po virusinių infekcijų. Šios bakterijos dažnai sukelia plaučių uždegimą, kuris gali tapti lėtinės formos, ypač jei nėra greitai diagnozuojamas ir gydomas.

Parazitai. Plaučių parazitai, pavyzdžiui, Dictyocaulus viviparus, gali sukelti kvėpavimo sistemos ligas, kai lervos migruoja per plaučių audinį ir taip sukelia uždegimą, sudaro granuliomas. Šie parazitai dažniausiai pridaro problemų ganomiems gyvuliams.

Aplinkos įtaka ligoms

Netinkama vėdinimo sistema padidina drėgmę ir kenksmingų dujų (pvz., amoniako) kiekį ore, kuris dirgina kvėpavimo takus ir mažina gyvulių atsparumą infekcijoms. Drėgmė ir šiluma palankiai veikia patogenus, o prasta ventiliacija sunkina kvėpavimo takų infekcijų prevenciją.

Amoniakas, ypač esant didelėms koncentracijoms, dirgina kvėpavimo takų gleivinę ir sukelia uždegimą, sumažina jos gebėjimą veikti kaip barjeras, apsaugantis nuo infekcijų. Dėl to gleivinė tampa jautresnė bakterijoms, virusams ir kitoms dirginančioms dalelėms.

Taip pat amoniakas skatina per didelę gleivių gamybą kvėpavimo takuose, o tai lemia sunkesnį kvėpavimą. Be to, sustorėjusios gleivės sudaro palankias sąlygas bakterijoms daugintis ir didina antrinių infekcijų riziką. Amoniakas pažeidžia kvėpavimo takų gleivinės epitelio ląsteles, ypač blakstienėles (cilijas), kurios atsakingos už svetimkūnių šalinimą iš kvėpavimo takų. Kai šios cilijos pažeistos, veršelio organizmas nebegali efektyviai pašalinti dulkių, bakterijų ir kitų kenksmingųjų medžiagų, dėl to padidėja infekcijų tikimybė. Susilpnėjusi gleivinės apsauga ir ciliarinė funkcija sukuria sąlygas patogenams lengviau įsiskverbti į plaučius. Tai didina bronchopneumonijos ar plaučių uždegimo riziką.

Ilgalaikis amoniako poveikis taip pat gali slopinti imuninę sistemą, nes uždegiminiai procesai ir nuolatinis dirginimas mažina organizmo gebėjimą kovoti su patogenais. Susilpnėjęs veršelių imunitetas sukelia sunkesnes ir ilgiau trunkančias infekcijas.

Lėtinės kvėpavimo takų problemos, susijusios su amoniako poveikiu, gali tiesiogiai paveikti veršelių sveikatą ir produktyvumą. Dėl kvėpavimo sunkumų ir infekcijų veršeliai prastai auga, sumažėja jų priesvoris ir bendras organizmo vystymasis.

Gyvūnų kvėpavimo sistemą stipriai pažeidžia staigūs temperatūros pokyčiai, ypač šaltis ir drėgmė. Tačiau poveikį jai turi ir karščio stresas.

Pažeisti kvėpavimo takus, skatinti uždegimą ir silpninti gleivinės apsaugą nuo patogenų gali ir aukštas dulkių lygis tvartuose ar ganyklose. Pelėsiai ir kiti alergenai ligų riziką didina, sukelia alergines reakcijas, dirgina kvėpavimo takus.

Pagrindinės ūkių vadybos klaidos

Per didelė gyvulių koncentracija vienoje patalpoje sukelia didesnę oro taršą ir padidina ligų plitimo greitį. Taip tampa sunkiau palaikyti tinkamas mikroklimato sąlygas (pvz., kontroliuoti oro drėgmę ir temperatūrą).

Nepakankamas arba nesubalansuotas šėrimas, kai gyvuliui trūksta svarbių mikroelementų, tokių kaip cinkas, selenas ir varis, slopina gyvūnų imuninę sistemą, didina pažeidžiamumą infekcijoms.

Didelę įtaką gyvulių sveikatingumui turi ir netinkamos sanitarinės sąlygos (užterštos ar šlapios grindys, šlapias kraikas), kurios sukuria palankias sąlygas mikroorganizmams kauptis ir plisti, kontaktas su sergančiais gyvuliais.

Transportavimas sukelia stresą visiems gyvuliams, ypač veikia jaunus veršelius – stresas silpnina imuninę sistemą ir padidina infekcijos riziką.

Pamirštamos svarbiausios taisyklės

Nors krekenų svarba ką tik atvestiems veršeliams nuolat primenama, vis dėlto ne visada jų sugirdoma pakankamai. Veršelių, negavusių reikiamo kiekio ir kokybiško priešpienio per pirmąsias 6–12 gyvenimo valandų, gerokai silpnesnė imuninė sistema, o tai labai didina kvėpavimo takų infekcijų riziką.

Ir bet kokio pobūdžio stresas (pvz., dėl ekstremalių temperatūrų, blogo šėrimo, netinkamos priežiūros ar transportavimo) slopina galvijų imuninę sistemą. Nuolatinis stresas mažina organizmo atsparumą infekcijoms, taip padidindamas galimybę susirgti kvėpavimo takų ligomis. Veršeliai ypač jautrūs šiems veiksniams, todėl streso kontrolė ir geros sąlygos gali padėti sumažinti ligų plitimo riziką.

Streso ir prastos imuninės sistemos derinys daro veršelius ypač pažeidžiamus kvėpavimo takų infekcijoms, kurios dažnai komplikuojasi į sunkesnes būkles, tokias kaip bronchopneumonija ar plaučių uždegimas.

Taigi, veršelių priežiūra, norint juos užauginti sveikus, turi būti itin kruopšti, užtikrinant tinkamą mitybą, aplinkos sąlygas ir higieną.

***

Kvėpavimo sistemos anatominė sandara

• Nosis ir nosies ertmė. Oras iš aplinkos patenka per nosį, kur išvalomos dalelės, jis drėkinamas ir pašildomas prieš patenkant į plaučius. Nosies gleivinė su gausybe kraujagyslių ir gleivinių liaukų užtikrina, kad į plaučius patektų švarus ir drėgnas oras. Tai svarbu, kad nebūtų sudirginti kvėpavimo takai ir išsaugota plaučių sveikata.
• Trachėja ir bronchai. Trachėja (kvėpavimo vamzdelis – jis susideda iš kremzlinių žiedų, kurie užtikrina, kad trachėja išliktų atvira ir nesubliukštų net esant nepalankioms sąlygoms) yra pagrindinis kelias, kuriuo oras keliauja į plaučius, bronchų tinklu oras keliauja į mažesnes plaučių dalis. Bronchai atšakoja trachėją į dešinįjį ir kairįjį plaučius, o tolesnės jų šakos – bronchiolės – padeda tolygiai paskirstyti orą po visą plaučių audinį.
• Plaučiai ir alveolės. Plaučiuose yra alveolės – tai mažos oro pūslelės, kur vyksta pagrindinė dujų apykaita difuzijos būdu tarp kraujo ir oro. Alveolės yra plaučių struktūros vienetai, atsakingi už dujų apykaitą. Kiekvienoje alveolėje yra plonas membraninis sluoksnis, kuris leidžia deguoniui difunduoti į kraują, o anglies dioksidui – būti pašalintam iš kraujo. Dujų apykaita vyksta difuzijos būdu dėl koncentracijų skirtumo tarp kraujo ir oro alveolėse. Šis procesas yra labai efektyvus dėl didelio alveolių paviršiaus ploto.