Toliaregiški sprendimai, supratimas, kad reikia kurti pridėtinę vertę ir išskaidyti rizikas, paskatino nemažą augalininkystės ūkį turintį Valdą Melninką auginti ir broilerius. Sprendimas pasiteisino.

Sūdavos kaimo (Vilkaviškio r.) ūkininkas Valdas Melninkas su šeima ūkininkauja daugiau kaip 30 metų. Augino karves, kiaules, nutrijas, kol apsistojo ties augalininkyste. „Visko norėjome, visko ir turėjome“, – sako Valdas, rimtai ūkininkauti pradėjęs 1993 m., kai atgavo tėvų žemę.

Ji naši, derlinga, o kai ir ūkininkas darbštus, racionalus, užsispyręs, ūkio veiklos rezultatai akivaizdūs – yra grūdų džiovyklos, angare žiemoja moderni technika, iš tolo matyti gražūs namai, išpuoselėta aplinka.

Bet ramus periodas Valdui kiek atsibodo ir prieš keletą metų pradėjo galvoti, ką būtų galima dar auginti. Atsiradus galimybei pasinaudoti ES parama paukštininkystei, gretimame kaime pastatė paukštidę broileriams.

Į ūkio veiklą aktyviai įsitraukė jauniausias Melninkų sūnus Povilas, kurio ateities planuose – paukštininkystės ūkio plėtra.

Pasitelktos moderniausios technologijos

Žemės ūkio sektoriaus nestabilumas, poreikis diversifikuoti rizikas, kas du mėnesius gaunamos pajamos buvo pagrindiniai V. Melninko motyvai auginti broilerius. O sūnaus įsitraukimas į šią veiklą tapo tarsi papildoma premija.

Statybas pradėjo 2018 m., paukštidė buvo baigta 2020 m. ir tų metų vasarą, per pačią pandemiją, ūkininkas įsigijo pirmą viščiukų partiją. Prisimena, kaip tuomet jautėsi. „Kavinės nedirbo, niekam vištienos nereikėjo, atrodė, kad ir nebereikės“, – sako ūkininkas.

Nebuvo sklandi ir statybų pradžia – susidūrė su didžiuliu gyventojų pasipriešinimu. Valdas stebisi, kad, atėję gyventi į kaimą, miesto žmonės tikisi kurorto, jiems kaimo kvapas nepatinka.

Paukštyną ketino įrengti už gimtojo Žynių kaimo, netoli kitų fermų ir pagrindinio kelio. Atrodė, jis niekam netrukdys, bet keli gyventojai apskundė ūkininką visoms įmanomoms institucijoms. „Viskas buvo padaryta pagal įstatymą, atliktas ir poveikio aplinkai vertinimas. Niekas nepažeista, galėjome tęsti ir statyti. Juk tokie patys paukštynų modeliai taikomi ir kitose Europos šalyse. Bet paklausiau žmonos prašymo ir argumentų – ji dirbo mokykloje, jai buvo sunkiausia atlaikyti pasipriešinimą, tad teko ieškoti kitos vietos“, – atsidūsta V. Melninkas.

„Gal senesni paukštynai ir skleidžia kvapus, gal galima gyventojų baimę suprasti, bet jie neklausė jokių argumentų. Todėl man atrodė geriau nesipykti“, – sako ilgametė Sūdavos pedagogė Laimutė Melninkienė.

Paukštyną įrengė kitoje vietoje, netoli miško. Kvapo nejusti net stovint šalia jo durų.

Prieš 5 metus paukštidės statyba ir įrengimas kainavo apie 800 tūkst. Eur, teko skolintis iš banko. Paramos intensyvumas galėjo siekti 40 proc., bet, kad gautų daugiau balų, V. Melninkas sutiko pasinaudoti 35 proc. intensyvumu.

Paukštynas įrengtas pagal ES reikalavimus su pastato klimato kontrolės ir nuotolinio valdymo sistemomis. Kompiuterinė programa, valdoma ir telefonu, automatiškai pagal oro temperatūrą reguliuoja langinių atidarymą, apšvietimą, koreguoja slėgį, drėgmę, CO₂ kiekį, taip pat pašarų padavimą ir kitus svarbius parametrus. Ji leidžia matyti, kas vyksta paukštyne, ir signalizuoja, jeigu kas sutrinka.

Fermoje įrengtos 4 pašarų ir 5 vandens linijos. Didžiausios investicijos buvo statant ir įrengiant paukštyną, dabar daugiausia kainuoja lesalai.

Higiena – lyg ligoninės operacinėje

Naminiai paukščiai gana lepūs, reikalauja nuolatinės priežiūros. Prieš atvežant vienadienius viščiukus paukštidės grindys šildomos, kad sušiltų ir durpių kraikas. Po paros ar pusantros atliekama dar viena dezinfekcija (fumigacija), tada jau laukiama naujos paukščiukų partijos ir lesalų. Oro temperatūra jų atvežimo dieną turi siekti 33 °C, jiems augant temperatūra mažinama ir prieš išvežant juos jau pakanka 23 °C.

„Dvejus metus užtrukome, kol perpratome sistemą, kol įpratome prie rutininio ciklo“, – pastebi Povilas Melninkas.

Mokytis teko daug. Valdas su sūnumi važinėjo į seminarus, lankėsi užsienio paukštynuose, daug skaitė. „Sužinojome svarbiausią dalyką – jeigu darysime viską, kaip ligoninės operacinėje, tai bus viskas gerai, – juokiasi Valdas. – O jeigu paukštyną apleisi – užklups ligos, problemos ir nežinosi, ko griebtis. Tad stengiamės, kiek įmanoma.“ Norėdamas būti įvykių sūkuryje, Valdas įstojo į Paukštininkystės asociaciją.

Per vieną 40–42 dienų auginimo ciklą fermoje auginama 46 tūkst. paukščių, jų realizacinis svoris būna 2,6–2,8 kg, užauginama apie 100 t paukštienos. Per metus pasikeičia 6–6,5 ciklo, pernai užauginta beveik 300 tūkst. broilerių.

Paukštyne taikoma sistema pilna-tuščia – išveži paukščius, išvalai paukštidę, išplauni, dezinfekuoji, sutvarkai, ką reikia, ir naują partiją atsiveži maždaug po 10–14 dienų į higienišką, kone sterilią aplinką. Paukštidei valyti reikia 6–7 vyrų, trijų traktorių.

Visas kraikas su vištų mėšlu panaudojamas laukams tręšti – tai puiki organinė trąša. Vienam auginimo ciklui reikia 12 t durpių, o jam pasibaigus iš fermos išvežama jau apie 50 t kraikinio mėšlo.

Valdas turi visų dirvų žemėlapius ir nuolat stengiasi gerinti jų kokybę. Čia jau svarbų žodį taria ir agronomiją studijuojantis Povilas. Pirmiausia tręšiami probleminiai laukai, paskui pagal poreikį ir kiti. Išbarsčius kraikinį mėšlą jis iškart įterpiamas į dirvą.

Šilti dalykiški santykiai Melninkus sieja su LŽŪKT Vilkaviškio biuru – Valdas yra vienas pirmųjų šio biuro klientų, esant reikalui, visada sulaukia konsultančių pagalbos ir patarimų.

Paukštynas dirba pelningai

Ūkyje auginami Ross 308 veislės broileriai. Iš pradžių išbandė ir Cobb veislę, bet atsisakė supratę, kad nors užauga stambesni, šios veislės viščiukai yra lepesni.

Vienadienius paukščiukus Melninkai anksčiau yra pirkę iš Lietuvos ir Lenkijos įmonių, dabar bendradarbiauja tik su „Vilniaus paukštynu“, kuris ir superka užaugintus broilerius, o lesalus perka iš „Kauno grūdų“.

„Kai vienadienius pirkdavome iš Lenkijos, be antibiotikų broileriai neužaugdavo, o dabar užauga“, – pasidžiaugia Laimutė ir Valdas.

Su pirkėjais sutarta, kad jeigu lesalų kaina nesikeičia, nesikeis ir broilerių supirkimo kaina. „Tai lyg loterija, nes rinkoje visko būna, broileriai gali ir brangti, ir pigti. Bet renkuosi stabilumą, nerizikuoju. Juk tas pats ir su grūdais, niekada nežinai, kokią jų kainą užfiksuoti. Žiūriu, seku visas biržos kainas, dalį grūdų sandėliuoju, dalį parduodu pagal išankstines sutartis, taip bandydamas išskaidyti riziką, bet vis tiek nepataikau“, – traukia pečiais Valdas.

„Kada suvalkiečiui užteko“, – juokais vyro žodžius paverčia Laimutė.

Nuostolių paukštynas atnešė tik pačioje pradžioje, per pandemiją ir patiems darant klaidų. Ne veltui sakoma, kad viščiukus skaičiuoja rudenį – pasak Valdo, reikia vertinti ne ciklą, o visų metų rezultatą. Paukštynas rentabilus, daugiau ar mažiau pelno duoda, ir, pasak augintojo, nėra ko daugiau norėti.

Jis pritaria nuomonei, kad broilerių auginimas – tai centų biznis, nes viskas priklauso nuo to, kiek centų nuo vieno paukščio uždirbi. Uždarbis labai priklauso nuo grūdų kainos. Povilas atkreipia dėmesį, kad jeigu kyla grūdų kaina, tai dar nereiškia, kad kils ir mėsos kaina. Didelę įtaką broilerių supirkimo kainai turi Lenkijos rinka.

Broileriai paklausūs, V. Melninkas sulaukia ir kitų supirkėjų pasiūlymų. Tačiau jis patenkintas bendradarbiavimu su dabartiniais partneriais ir sako dėl kelių centų nežadąs bėgioti nuo vieno prie kito.

Broilerių supirkimo kaina žiemą sumažėja, nes, pasibaigus grilio sezonui, mažėja paklausa. Vasarą įmonės gamina daugiau brangiau kainuojančių pusfabrikačių ir tuomet gali daugiau mokėti augintojams.

Didžiąją auginimo išlaidų dalį sudaro lesalai, po to – šildymas ir elektra. Nuo praėjusių metų ūkyje veikia saulės elektrinė, vasarą jos pagaminamos elektros užteko, tačiau žiemą, kai saulės visai nėra, elektros nepagaminama. Vasarą energijos reikia visu pajėgumu veikiantiems ventiliatoriams, o žiemą – šildymui.

Pradžioje pagrindinius lesalus iš savo ūkio grūdų pagamindavo viena įmonė, bet, pripažįsta V. Melninkas, tai nepasiteisino dėl prastesnio jų virškinamumo. Po kurio laiko nutarė daugiau neeksperimentuoti ir visų keturių augimo stadijų lesalus perka iš vienos įmonės. Sunku patikėti, bet paskutinėmis auginimo dienomis per dieną ūkio broileriai sulesa 6–7 t lesalų.

Gula milžiniška atsakomybė

„Mano vištos geriau gyvena negu kai kurie žmonės, – sako V. Melninkas. – Tarnybos taip nesirūpina šeimų gerove, nes joms 5 vaikai vieno kambario bute yra normalu.“

Kartą jam buvo pritaikytos sankcijos už nusižengimą gyvūnų gerovės reikalavimams – vienam kvadratiniam metrui teko vos vos daugiau paukščių svorio, nei leistina. „Kai VMVT tikrino, veterinarijos gydytojas patikino, kad viskas gerai, bet po pusės metų, kai gavau išmokas, pamačiau pritaikytas sankcijas. Pasirodo, svoris, kurį tiksliai nustatyti labai sunku, viršytas skaičiuku po kablelio. Niekas nei perspėjo, nei informavo, nurėžė pinigus ir tiek“, – dėl formalaus požiūrio V. Melninkas buvo labai nusiminęs.

Nors paukštyną mato ir gali valdyti per nuotolį, Valdas kas vakarą, kai darbuotojai jau būna baigę darbo dieną, nuvažiuoja viską patikrinti. Sodybos kieme yra įsirengęs ir bokštelį, iš kurio tolumoje matyti paukštynas.

Užpernai vieną naktį žaibas taip trenkė į šalia paukštidės augantį beržą, kad neišgelbėjo nė žaibolaidžiai – žaibas per pusiau trūkusio medžio šaknis išvertė tvorą, trenkė į skydinę – dingo elektra, aparatūra išėjo iš rikiuotės. Vartų automatinė sistema tiesiog sprogo. Laimei, atsarginis generatorius užtikrino pagrindinių elektros mazgų veikimą ir įjungė ventiliaciją. Apie pavojų iškart signalizavo nuotolinė valdymo programa telefone.

„Paukštynas – tai milžiniška atsakomybė“, – konstatuoja V. Melninkas.

Broileriai itin griežtai saugomi nuo ligų. Paukštyne pasikeisdami dirba du darbuotojai, kurie namuose paukščių laikyti negali.

Į ūkį atvežami vakcinuoti vienadieniai, vėliau dar skiepijami nuo pavojingiausių ligų. V. Melninkas yra sudaręs sutartį su veterinarijos gydytoju Dariumi Žiemeliu, kuris rūpinasi profilaktika, viščiukų priėmimu, pardavimu – jis išleidžia kiekvieną partiją.

Jeigu iškiltų bent menkiausia problema, iškart atvažiuotų ir „Vilniaus paukštyno“ specialistai aiškintis, nes paukštiena, kuri parduodama su užrašu be antibiotikų, yra itin griežtai vertinama. „Labai griežta dokumentacija, bet koks atvejis yra registruojamas, kiekvieną kritusį paukščiuką veterinaras skrodžia, tyrimų mėginius siunčia į laboratoriją. Gydymas antibiotikais būtų skiriamas tik tokiu atveju, jeigu būtų nustatyta infekcinė liga. Bet kol kas to išvengėme“, – sako augintojas.

Melninkai neretai sulaukia klausimo, ar patys valgo savo užaugintus broilerius. „Taip, valgome, – juokiasi Valdas. – Ir anūkėms duodame, nes savos vištienos kokybe neabejojame.“

Kartu per džiaugsmą ir skausmą

Jauniausias Melninkų sūnus Povilas, kurį tėvai švelniai vadina „pagranduku“, ateitį tvirtai susiejęs su ūkininkavimu. Vilniaus kolegijoje baigęs mechanikos inžineriją, rudenį įstojo į VDU Žemės ūkio akademiją studijuoti agronomijos.

„Ūkyje pasilikau savo noru“, – tikina Povilas. Jeigu viskas taip gerai klostysis ir toliau ir bus galimybių pasinaudoti ES parama, jis planuos antro paukštyno statybą. „Be paramos paukštyno statyba ir įrengimas būtų per brangi investicija, kuri nežinia, ar atsipirktų“, – sako jaunas ūkininkas.

Darnią Melninkų šeimą yra paženklinusi tragedija – sutinkant 2016-uosius per sprogimą žuvo sūnus Martynas. Tai pakeitė visos šeimos gyvenimą. Tada į Lietuvą grįžo savo gyvenimą Anglijoje kūrusi vyriausioji Melninkų dukra Rūta. Dabar ji irgi ūkininkauja.

Visą gyvenimą mokytojavusi L. Melninkienė prieš keletą metų pasirinko išankstinę pensiją, kad galėtų padėti anūkes, Rūtos dukras, auginti. „Visada dirbome daug. Dabar gyvename šiek tiek laisviau“, – sako Laimutė.

Atsiradus poreikiui, jiedu su Valdu išvyksta pailsėti į šiltus kraštus. „Savaitę pailsiu ir man gana, vėl norisi veiklos“, – juokiasi Valdas, tvirtai įleidęs šaknis į gimtąją žemę.