Pastaruoju metu Lietuvoje išaugo susidomėjimas netradiciniais augalais silosui, vieni jų – dvispalviai sorgai (Sorghum bicolor (L.)).

Dvispalvių sorgų kilmė sietina su Afrikos šalimis, tokiomis kaip Etiopija, todėl natūraliai kyla mintis, kad šie augalai tinka pietų klimato šalims. Tačiau įvairios sorgų veislės ir hibridai gana daug metų auginami Azijos, JAV, Vakarų Europos ir kitose šalyse, kuriose klimato sąlygos yra panašios į mūsiškes. Sorgų privalumas, palyginti su kitais panašiais augalais, yra tai, kad jie pakenčia drėgmės trūkumą ir staigius temperatūrų svyravimus, tad gerai auga esant sausringiems orams. Sorgai turi gana daug cukraus (14–20 proc.), todėl puikiai tinka silosuoti.

Sorgų auginimas

Mūsų klimato sąlygomis silosui auginti skirti sorgai sėjami gegužės antroje– birželio pirmoje pusėje, kai dirva sušyla iki ne mažiau kaip +10 ^oC temperatūros.

Sorgams tinka visų tipų dirvos, jie auga net ir skurdžiame dirvožemyje, kuris kukurūzams netinka, tačiau augalai nepakenčia šlapių dirvų.

Vienam hektarui skiriama 10–12 kg sėklų, kurios įterpiamos 3–4 cm gylyje, tarpueiliai – 25–40 cm. Kadangi sorgai gana nereiklūs, jiems tręšti tiek mėšlą ar srutas, tiek ir mineralines trąšas (azotą, fosforą, kalį) galima panaudoti pagal poreikį.

Augalai itin atsparūs daugeliui ligų, o piktžoles pasėliuose galima kontroliuoti tiek cheminėmis, tiek ir fizinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, akėjimu. Iki šiol Lietuvoje esanti auginimo praktika rodo, kad bene didžiausia problema, su kuria tenka susidurti auginant sorgus, yra piktžolės paprastosios rietmenės (Echinochloa crus-galli (L.)), kadangi jos yra tos pačios kaip ir sorgai – miglinių šeimos augalai, o registruotų sorgams herbicidų Lietuvoje nėra.

Silosui skirti sorgai užauga ir subręsta per 120–130 dienų. Jie pasiekia 160–200 cm aukštį, augalų viršuje susiformuoja sėklas turinčios šluotelės. Iš hektaro mūsų klimato sąlygomis gaunama nuo 25 iki 45 t žaliosios masės.

Derliaus dorojimas

Silosui skirtų sorgų derlius nuimamas ir silosui ruošiamas beveik taip pat, kaip ir kukurūzai. Naudojamas pašarų ruošimo kombainas, žaliąją sorgų masę smulkinantis 1–3 cm ilgio kapojais. Kadangi sorgai, kitaip nei kukurūzai, neturi burbuolių, augalų viršuje yra sėklų šluotelės, augalai pjaunami gerokai žemiau (10–15 cm aukštyje nuo žemės paviršiaus) negu kukurūzai. Pjūtis ir masės smulkinimas vyksta atsižvelgiant į augaluose esantį sausųjų medžiagų kiekį, o ne į sorgų sėklų brandą, nes jos yra mažos ir technologiškai jų susmulkinti neįmanoma. Be to, vaškinę brandą pasiekusių sėklų gyvuliai nesuvirškina, jos praeina virškinamąjį traktą nepakitusios. Tad rekomenduojama sorgus silosuoti, kai jie turi 26–30 proc. sausųjų medžiagų.

Kaip ir minėta, silosavimo procesas yra toks pats, kaip ir kukurūzų vegetacinės masės silosavimas, todėl svarbiausi veiksniai, lemiantys siloso mitybinę vertę, fermentacijos eigą ir pašaro higieninę kokybę, yra tinkamas žaliavos suvežimas, sutankinimas, silosavimo ir dengimo technologijos pasirinkimas.

Dėl ant sorgų esančio itin didelio kiekio saprofitinių mielių, didelio kiekio cukraus kyla rizika pasigaminti silosą, kuris yra aerobiškai nestabilus. Siloso aerobinis nestabilumas ir gedimas jį imant iš saugyklų ir šeriant yra vienas iš aktualių veiksnių, nulemiančių suėdamo pašaro kokybę. Aerobinis gedimas vyksta dėl mielių, pelėsių, aerobinių bakterijų veiklos, kai silosas turi tiesioginį sąlytį su oru. Tai gana sudėtingas procesas, kuris priklauso nuo daugelio veiksnių. Kai silosas naudojamas šėrimui ir turi sąlytį su oru, fermentacijos rūgštis ir kitus substratus paveikia minėti mikroorganizmai. Mielės, gavusios deguonies, pradeda ardyti silose organines rūgštis, kurios konservavo masę. Padidėja siloso pH rodiklis, pašaras pradeda kaisti, o dėl to aktyvūs tampa silosą gadinantys mikroorganizmai, tokie kaip Bacilli bakterijos. Per kitą etapą aktyvūs pasidaro ir kiti aerobiniai mikroorganizmai, tokie kaip pelėsiai ir enterobakterijos, tai gali lemti mikotoksinų formavimąsi ir kitų patogeninių mikroorganizmų augimą.

Lietuvos klimato sąlygomis užaugintų sorgų silose randama 26–31 proc. sausųjų medžiagų, 8–14 proc. žalių baltymų, 12–20 proc. krakmolo.

Sorgų silosą dėl saugumo rekomenduojama išlaikyti 30 ar daugiau dienų, skaičiuojant nuo kaupo ar tranšėjos užsandarinimo, nes per ankstyvą vegetaciją (kai augalas yra iki 30 cm aukščio) arba gavusių šalnų augaluose kaupiasi cianogeniniai glikozidai – hydrocianinė rūgštis. „Surišti“ cianogeniniai glikozidai nekenksmingi, tačiau per jų hidrolizę gali susidaryti itin toksiškas vandenilio cianidas, kuris gyvuliams nuodingas.

Silosavimo priedai

Siloso kokybei gerinti plačiai naudojami inokuliantai, kurių sudėtyje yra gyvų pieno rūgšties bakterijų (PRB). Inokuliantai pradėti naudoti siekiant pagerinti siloso fermentaciją ir aerobinį stabilumą, taip pat – išsaugoti pašaro maistingumą. Pagal metabolizmo būdą yra išskiriamos dviejų tipų PRB: homofermentinės ir heterofermentinės. Pagrindinis homofermentinių PRB, tokių kaip Lactobacillus plantarum, fermentacijos produktas yra pieno rūgštis, kuri greitai sumažina pH vertę, sausųjų medžiagų nuostolius ir išsaugo didesnę siloso mitybos vertę, o per fermentaciją sunaudojama iš dalies nedaug pašaro energijos. Heterofermentinės bakterijos (pvz., Lactobacillus buchneri), be pieno rūgšties, gamina daugiau acto rūgšties, tad sunaudojama daugiau pašaro energijos, tačiau aerobinėmis sąlygomis acto rūgštis dėl priešgrybinių savybių gali padidinti siloso aerobinį stabilumą. Todėl, panaudojus heterofermentinių ir homofermentinių PRB derinio kombinacijas, gali būti užtikrinama tiek fermentacijos eiga ir kokybė, tiek pagerinamas ir aerobinis siloso stabilumas. Atsižvelgiant į sorgų siloso cheminę ir mikrobiologinę sudėtį, rekomenduojama naudoti minėtus inokuliantus.

Apibendrinant svarbu pabrėžti, kad geriems rezultatams pasiekti, auginant sorgus ir ruošiant jų silosą, būtina skirti išteklių ir laiko analizei, apimančiai kokybišką pašarų auginimą ir gamybą, taip pat ir galvijų šėrimą.

***

Iš sorgų pagaminti pašarai labai apėmingi ir yra puiki alternatyva struktūrinei ląstelienai, o dėl didelio cukraus kiekio ir gerų skonio savybių skatina pašarų suvartojimą. Sorgų silosas yra gana dagus, todėl, šeriant juo pieninius galvijus, ne tik stimuliuojami didžiojo prieskrandžio gaureliai, bet ir padidinama prieskrandžio bakterijų, galinčių perdirbti laktatus, populiacija. Sorgų silosas didina raciono suvartojimą, užtikrina normalų virškinimą, reguliuoja pašaro slinkimo greitį per virškinamąjį traktą, atrajojimo ir gromuliavimo trukmę ir didžiojo prieskrandžio turinio rūgštingumą, taip apsisaugant nuo didžiojo prieskrandžio acidozės ir padidinant pieno riebalų kiekį.