Prieš keliolika metų atėjusi vadovauti tėvų įkurtam ūkiui Monika Bartkevičiūtė sugebėjo sukurti vieną moderniausių augalininkystės ūkių Pakruojo rajone. Kaip jai pavyko?

Bartkevičių šeimos ūkininkavimo istorija prasidėjo nuo Monikos senelės Marijonos Bartkevičienės, kuri Pamūšio kaime susigrąžino žemę. Vėliau ūkį paveldėjo jos sūnus Zenonas Bartkevičius. Pradžia buvo panaši kaip ir visų tuomečių pirmųjų ūkininkų: mažai žemės, prasta technika... Bartkevičių darbštumo ir užsispyrimo dėka pamažu ūkis plėtėsi, įsitraukė ir vyriausias sūnus Ernestas.

„Jis dirbo labai entuziastingai, buvo labai veržlus ir kupinas idėjų. Pradėjo diegti ūkyje pirmąsias inovacijas. Jis ne tik žemdirbystei dėmesio skyrė, bet ir intensyviai sportavo – žaidė Lietuvos regbio rinktinėje“, – prisimena Monika, žvelgdama į ūkio raštinėje išrikiuotas prizines taures ir šviesaus atminimo brolio portretą. Deja, liga Ernestą pasiglemžė labai jauną – vos 31-erių...

Monika, Šiaulių universitete jau baigusi aplinkosaugos inžinerijos bakalauro studijas, tuo metu toliau tęsė mokslus Vilniaus Gedimino technikos universiteto magistrantūroje, nors, paskatinta brolio ir tėvų, jau buvo įregistravusi ir ūkį, tačiau vien jame dirbti dar neplanavo. Šeimą ištikusi tragedija nulėmė pokyčius – ji apsisprendė visiškai įsilieti į šeimos ūkį. Dabar Monika atsako už ūkio vadybą, administravimą, jos tėvelis Zenonas, patyręs agronomas, rūpinasi pasėlių priežiūra, o jaunesnysis brolis Zenonas Bartkevičius, kuris taip pat turi ūkį, atsako už techniką.

„Turime atskirus ūkius ir sėjomainas taikome kiekvienam ūkiui, deklaruojame pasėlius kiekvienas savarankiškai, finansus irgi tvarkome atskirai – stengiamės nieko nepainioti, nes po to būtų labai sunku atsirinkti, kas ir kaip“, – sako Monika.

Augina javus, rapsus ir ankštinius

Pakruojo krašto žemės derlingos, todėl Bartkevičiai, kaip ir dauguma Pašvitinio seniūnijos ūkininkų, daugiausia augina javus, rapsus ir ankštinius. Sėja žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius rapsus, pupas ar žirnius. Ne pirmus metus augina ir tarpinių augalų mišinius, kurie gerina dirvožemių būklę.

Pastaraisiais metais naudoja ir granuliuotą paukščių mėšlą. Jį skiria prastesniems laukams, siekdami padidinti humuso kiekį. M. Bartkevičiūtė reguliariai atlieka dalies laukų agrocheminius dirvožemio tyrimus ir pagal gautus duomenis sudaro tręšimo planus. Tai padeda subalansuoti naudojamų maisto medžiagų kiekį. Mineralinėmis trąšomis būsimam sezonui stengiasi apsirūpinti iš rudens, žinoma, atsižvelgiant į jų kainas. Kadangi trąšos sudaro nemenką augalininkystės išlaidų dalį, tenka laviruoti, bandant jų įsigyti palankiausiu kainų atžvilgiu metu.

„Planuodama investicijas į pasėlių auginimą neužbrėžiu ribos, kad išleisiu tik tam tikrą sumą hektarui ir jos neviršysiu. Žinoma, reikia skaičiuoti, kokia bus savikaina. Jau turime ištobulintas pasėlių priežiūros technologijas. Naudoju tai, kas pasitvirtino ūkyje. Nevengiu ir naujai atsiradusių gaminių, tačiau bendrai paėmus išlaikau pastovumą“, – teigia Monika.

Kalbėdama apie derliaus rezultatus, ūkininkė sako, kad jiems daug įtakos turi oro sąlygos. „Žmogus mažas prieš gamtą. Jei sausra ar kiti nepalankūs veiksniai, tai ir pasėliai neduoda to, kas planuota. Kviečių derlingumo vidurkis siekia 6–7 t/ ha. Rapsų derlius pernai buvo prastesnis, o vidutinis išeina apie 3 t/ha. Pupų derlingumas irgi labai svyruoja, pernai buvo vos 3 t/ha, o būna ir 5 t/ha“, – sako ūkininkė.

Ūkyje taikomos minimalaus žemės dirbimo technologijos. Auginami įvairių veislių kviečiai, rapsai. Dalį sertifikuotų sėklų perka iš sėklininkystės įmonių, dalį pasiruošia patys.

Pastarųjų metų ūkio naujovė – dalyvavimas anglies kreditų programoje. Ar tai duos ūkiui naudos, parodys ateitis.

Riziką mažina drausdami pasėlius

Šią neįprastai švelnią žiemą ūkio žiemkenčiai atrodo labai gražiai – puikiai išsikrūmiję kviečiai, augimo reguliatoriais efektyviai sutrumpinti, storomis šaknimis žemi rapsai. Jeigu pasėliai sėkmingai peržiemos, tai pavasario sėjos darbų bus ne tiek daug – numatoma sėti pupas arba žirnius, galbūt dalį laukų skirs ir miežiams. Anksčiau ūkis augino vasarinius salyklinius miežius, po to buvo žieminių miežių metas. Jų derliai buvo geri, tačiau šie žieminiai augalai užteršia laukus, sunku kontroliuoti pabiras. Todėl jų atsisakė.

Ūkyje taikomos vidutinio intensyvumo pasėlių priežiūros technologijos. „Tręšiame ir augalų apsaugos produktus naudojame pagal pasėlių būklę ir poreikį, atsižvelgiame į ligų ir kenkėjų plitimo mastą. Todėl kartais kviečiams per vegetaciją užtenka ir dviejų purškimų fungicidais, o kartais tenka purkšti ir tris kartus“, – sako Monika.

Ūkis jau ne vienus metus visus pasėlius draudžia. „Draudžiame nuo visų galimų rizikų, kokios numatytos draudimo sąlygose. Seniau drausdavome pasėlius kas antrus metus, bet dabar taip nerizikuojame ir draudžiame kasmet. Tikrai pasitaiko visokių negandų: buvo ir išgulimų po liūčių, kitąkart kruša pupų derlių iškūlė. Esame nukentėję nuo gamtos stichijų ir gavę draudimo išmokų“, – sako Monika.

Didelė investicija – grūdų saugykla

Ūkis nuolat investuoja. „Visuomet norisi atnaujinti techniką. Pirmiausia ūkis įsigijo naują sėjamąją. Po to statėme grūdų džiovyklą. Nutarėme, kad jos tikrai reikia, nes, parduodant grūdus tiesiai nuo kombaino, kainos ne visuomet būna geriausios ir elevatorių nuoskaitos už džiovinimą, valymą gana nemenkos“, – apie motyvus statyti džiovyklą kalba ūkininkė.

Ji pamena vieną itin lietingą javapjūtės sezoną, kai pradėjus kulti javus prasidėjo lietūs, darbai sustojo. Po to buvo trumpa pertrauka, tačiau kai kurie ūkiai delsė, laukė, kol grūdai taps sausesni. Tai buvo klaida. Vėl prasidėjo nesibaigiantys lietūs. Tais metais daugelio ūkių nekultų pasėlių liko. M. Bartkevičiūtė nutarė kulti ir drėgnesnius grūdus, nors taip patirdama didesnių išlaidų juos džiovinant, bet išgelbėjo nemenką derliaus dalį.

Seniau ūkis neturėjo savo sandėlių, patalpas teko nuomoti. „Svajojau apie grūdų saugyklas, bet vis nedrįsau, nes investicijos nemažos“, – sako Monika. Galiausiai ryžosi. Pagal investicinį projektą 2023 m. ūkio gamybinės bazės teritorijoje įrengta saulės elektrinė. O pernai baigti statyti ir grūdų bokštai. Juose dabar dar laikoma dalis pernykščio derliaus. „Paprastai dalį derliaus parduodame iki žiemos, o kitą dalį – pavasarį. Supirkimo įmonės pačios išsiveža, o kartais ir mes išvežame, nes turime tam skirto transporto“, – dalijasi ūkininkė, pridurdama, kad grūdų kainos rinkoje – kaip loterija, niekada negali būti garantuotas, ar jos kris, ar augs.

Pasak ūkininkės, ši didelė investicija leido visiškai sukomplektuoti augalininkystės ūkio bazę, kurioje yra visko, ko reikia šiuolaikinei gamybai, pradedant žemės ūkio technika ir baigiant derliaus apdorojimu bei laikymu. Iš viso M. Bartkevičiūtės ūkis įgyvendino tris modernizavimo projektus. Ji patikina, kad ryžtis didelėms investicijoms nėra paprasta, be to, niekada nėra garantijos, kad parengti projektai bus patvirtinti. „Daugiau balų buvo galima surinkti įgyvendinant žemę tausojančias programas: mano ūkyje jau ne vienus metus buvo auginami tarpiniai augalai, prioritetai teikiami ir atsinaujinančiai energetikai“, – iš patirties sako Monika.

Žemės kainos vis auga

Ūkininkė teigia, kad investicijos į žemės ūkį niekada nesibaigia, nes viskas tobulėja, keičiasi situacija rinkoje ir reikia prisitaikyti. O tai nėra lengva. „Galbūt norėtųsi daugiau dėmesio skirti ir šeimos buičiai, bet vis atidedame, nes pirmoje vietoje – ūkis“, – pripažįsta jauna moteris. Jos vyras užsiima kitais verslais, žemės ūkio veikloje nedalyvauja.

Siekdama stabilesnės ateities, ūkininkė nori, kad nuosavos žemės dalis būtų didesnė, nes nuomos kainos labai smarkiai auga. Žemės pardavimo kainos irgi „kosminės“. Pavyzdžiui, žemės nuomos kainos Pakruojo krašte dažnu atveju jau viršija 200 Eur/ha, o kur geresnės, Joniškio rajone, kaina dar aukštesnė, perkopė ir 300 eurų. Pasak Monikos, tokią sumą mokant už žemės nuomą, jau neapsimoka kažką joje sėti, nes, pardavus derlių ir atsiskaičius su savininkais, nieko nebelieka.

Panaši situacija ir norint pirkti žemės: savininkai, prisiklausę apie tūkstančius, mokamus už hektarą, tikisi pralobti. „Yra buvę, kad savininkas už hektarą prašė 11 tūkst. eurų. Tokią kainą mokėti neadekvatu. Mūsų krašte vidutinė hektaro rinkos kaina 6–7 tūkst. eurų. Perkant nedidelį plotą, dar galima investuoti, kai suma nėra labai didelė, bet, perkant dešimtis hektarų, susidarytų ne kiekvienam ūkininkui pakeliama finansinė našta“, – apie galimybes investuoti į žemę kalba Monika. Ji pasidžiaugia, kad seniau, kol buvo įmanoma, išsimokėtinai pavyko įsigyti šiek tiek valstybinės žemės.

Paklausus, ar sunku jaunai moteriai vadovauti ūkiui, Monika šypsosi ir teigia, kad mieste savęs nebeįsivaizduoja. „Jeigu man nepatiktų žemės ūkis, jeigu per prievartą kažkas stumtų, tai ir rezultatai būtų prasti. Esu laukų žmogus, man gera gamtoje“, – sako ūkininkė.