Mažosios Lietuvos ūkininkai Marozai laiko karves, tačiau pakaitinių telyčių neaugina, pašarų ruošimo paslaugas perka, investicine parama nesinaudoja. Džiaugiasi savo veikla ir apskritai gyvenimu.

Remigijus ir Asta Marozai pasirinko kitokią pieno perdirbimo ūkio koncepciją nei dauguma ūkių. Nepaisant to, visi jų sprendimai pasiteisino. „Visada ieškome kitokių kelių“, – šypteli R. Marozas.

Marozai daug metų vystė įvairią žemės ūkio veiklą – turėjo karvių, avių, šiltnamiuose augino daržovių. Prieš 10 metų susitelkė į pienininkystę ir ėmėsi pieno perdirbimo. Gamina saldaus pieno sūrius, varškę, pieną. Veikla pelninga, tad ir viena po kitos pieno gamintojus kamuojančios krizės Marozų ūkį aplenkia.

Daržoves pakeitė sūriai

Daržininkystė nemažai metų maitino šeimą, bet atėjo diena, kai ši šaka tapo nepelninga. Pasak R. Marozo, prie šiltnamių reikėjo daug vyriškų rankų, kurių trūko, be to, konkurencija su kaimynais lenkais buvo nelygiavertė. „Negalėjome konkuruoti su jais kaina. O dirbti be pelno, daržoves parduodant pusvelčiui, nėra prasmės. Tada pradėjome svarstyti, ką galime veikti toliau“, – apie pieno perdirbimo ūkio pradžią pasakoja R. Marozas.

Žemės šeima turėjo ir turi nedaug, tai ribojo veiklos galimybes, bet reikėjo prisitaikyti. Kadangi karves tebeaugino (pieną tiekė ne supirkėjams, o viešajai įstaigai), Asta pabandė spausti sūrius. Sūriai kasdien buvo vis skanesni, tad vieną dieną abu nusprendė: „Darom!“

Tada iškilo kitas klausimas – kur sūrius realizuoti. Tai, Remigijaus teigimu, vienas svarbiausių klausimų perdirbant pieną, ne vienas ūkininkas, neradęs galimybių greitai parduoti trumpo galiojimo produktų, atsisako šios veiklos. Marozams iki Šilutės vos 8 km, iš pradžių tikėjosi sūrius parduoti būtent šiame mieste.

Nusižiūrėjo paukštienos parduotuvę ir nuėjo tartis su savininke dėl bendradarbiavimo sąlygų. Tas pirmas vizitas atmušė Remigijui norą realizuoti produkciją svetimose parduotuvėse. „Supratau, kad nori daryti įtaką mūsų produktų kainoms, nors jos asortimentas visai kitas. Namo grįžau piktas, bet jau priėmęs kitą sprendimą“, – prisimena ūkininkas.

Žmonai pareiškė, kad statys savo krautuvėlę čia, prie namų. Sako, jeigu pomidorus prie kiemo vartų nupirkdavo, tai ir sūrius nupirks. Medienos turėjo, tad darbo ėmėsi iškart. Laučiuose, prie pagrindinio kelio Šilalė–Šilutė, greitai iškilo maža „Pieno krautuvėlė“. AmbiAmbicingo vyro ryžtas ir sprendimai pasiteisino – krautuvėlė taip išpopuliarėjo, kad daugiau nebereikėjo ieškoti, kur parduoti produkciją, ji iki šiol sėkmingai veikia.

Krautuvėlėje nėra pardavėjo – atvykę pirkėjai gali pardavėją iškviesti įtaisytu skambučiu, o gali ir tiesiog palikti pinigus, pasiėmę sūrį iš šaldytuvo.

Rekordinės kainos nesuviliojo

Krautuvėlę Remigijus ir Asta atidarė šventinę dieną – 2014 m. liepos 6-ąją. Sūrių gamybą ūkininkai pradėjo turėdami 10 karvių, bet jau pirmą rudenį tapo aišku, kad reikia jų bent dvigubai daugiau. Pirko gyvulių, senas tvartukas tapo per mažas. Netoliese rado parduodamą apleistą kiaulių kompleksą – paėmęs banko paskolą, Remigijus jį renovavo.

Dabar jau stovi ir nauja sūrinė su visa įranga, paties Remigijaus sukonstruoti sūrio spaustuvai. Sūrinę įrengė taip, kad būtų patogu dirbti. Viską įsigijo iš nuosavų lėšų ir banko paskolų – europinės paramos net nesikreipė. „Toks mano požiūris“, – paaiškina R. Marozas.

Kai jiedu su Asta ėmėsi perdirbimo, pieno supirkimo kainos buvo labai aukštos – siekė 1,2 lito už litrą. Tuo metu parduodamų karvių reikėjo su žiburiu ieškoti, tad ir pačių piendavių kaina siekė rekordines aukštumas.

„Ūkininkai buvo laimingi, o žiūrėdami į mane pirštu prie smilkinio sukiojo. Bet nesusigundžiau trumpalaike sėkme – juk buvo aišku, kad tai ilgai netruks. Greitai atėjo baisi pieno krizė, tačiau ne mums“, – džiaugiasi savo įžvalgumu Remigijus, kuriam stabilumas yra labai svarbu.

Platesnio asortimento atsisakė

Pasimokiusi sūrių gamybos paslapčių pas žinomą sūrininką Valdą Kavaliauską, Asta ėmėsi sūrių brandinimo, jie buvo labai paklausūs. Vis dėlto šiemet jų gamybą sustabdė. „Grįžome ten, nuo ko pradėjome – gaminame tik saldaus pieno sūrius, – sako moteris. – Teko daugiau laiko skirti anūkams, o fermentiniai sūriai reikalauja laiko ir priežiūros, priejų turi tupinėti ir gamindamas, ir kol jie brandinasi.“

Remigijus priduria, kad jų gamybą planavo tam atvejui, jeigu būtų perteklinio pieno – brandintas sūris gali stovėti ilgai. Tad jeigu atsiras būtinybė, grįš ir prie fermentinių sūrių gamybos.

Iš pradžių Marozai gamino ir grietinę, sviestą, nes norėjo būti įdomūs ir neabejoja, kad tai būtų pasiteisinę. Bet, anot Remigijaus, įvertino vieną niuansą – kitų produktų gamyba iš sūrio atima skaniausią kąsnį. „O apvogto sūrio niekam nereikia – jis būna sausas, sprangus ir išbalęs, – atskleidžia gamybos subtilybes ūkininkas. – Mūsų tikslas – parduoti tik kokybišką sūrį. Todėl kitų produktų gamybos atsisakėme, dabar mūsų kasdienis arkliukas – paprastas baltas sūris, kuris niekada neatsibosta.“

Antroje vietoje pagal populiarumą yra sūris su kmynais, gamina ir su džiovintais vaisiais, prieskoniais. Vasarą primelžia apie 400 l pieno per dieną, iš jų pagamina maždaug 40 sūrių (20 kg). Žiemą pieno yra šiek tiek mažiau.

Sūrius dabar gamina dvi patikimos talkininkės (viena iš jų – Remigijaus sesuo dvynė), o abu ūkio šeimininkai rūpinasi karvėmis – patys melžia ir šeria.

Prekyba niekada nesustoja, sūrius spaudžia kiekvieną dieną. Daugiausia jų parduoda laisvadieniais, kai vyksta didesnis judėjimas tarp miestų.

Klientai, anot Marozų, – pravažiuojanti pro šalį visa Lietuva. Tai gana judrus kelias, juo važiuoja ir vilkikai, ir turistai, ir aplinkiniai gyventojai. Vieni jau žino šią vietą, kiti apsidžiaugia pirmą kartą sustoję.

Ūkininkai supranta, kad šiuo metu, kai už litrą pieno supirkėjai moka iki 60 euro centų, jie „žaidžia“ daug mažesnėmis kainomis. „Bet žinau viena – gera supirkimo kaina ilgai nebus, dalį pelno suvalgys ir mokesčiai. O mūsų pieno krizės ir toliau nelies“, – savo požiūrį išsako R. Marozas.

Asta priduria – kai jų uždarbis pastebimai sumažėja dėl infliacijos, jie truputį padidina sūrio kainą.

Naudojasi agroserviso paslaugomis

Banda svyruoja nuo 20 iki 30 karvių, vienu metu buvo padidėjusi iki 35 piendavių. Pakaitinių telyčių neaugina, kai reikia, nusiperka užaugintą karvę. Perka nepaisydami veislės, nes rinktis ir dabar nelabai yra iš ko. Kol kas su ligomis, kurias galėtų į bandą atnešti svetimos karvės, Marozai nesusidūrė.

Prieauglio neaugina dėl žemės trūkumo ir dėl nuostatos neužsiimti pertekline veikla, kuri ribotų jų gyvenimo kokybę.

Karvių produktyvumas labai skiriasi, bet sūrių gamybai svarbesnis rodiklis yra baltymai piene. „Kiek turėsi baltymų, tiek turėsi sūrio“, – paprastai paaiškina Remigijus mažiau suprantantiems. O Asta priduria, kad rudeniniai pieno baltymai, nors jų ir mažiau, sūrių gamyboje yra vertingiausi – iš to paties pieno kiekio pagaminama daugiau sūrių.

Kadangi jų karvės auginamos ne dėl žaliavinio pieno, jų produktyvumo ūkininkai nesistengia didinti: kiek karvutės duoda pieno, tiek gana. Užtai jos ilgaamžės, bandos veteranė – juodmargė Bijūnė. Asta net gerai nežino, kiek jai metų – 15 ar 17, bet ji iki šiol veda veršelius.

Telyčias sėklina su pieninių bulių, o visas karves – su belgų mėlynųjų sperma, sulaukusius mėnesio amžiaus veršelius parduoda.

Karvės veršiuojasi be problemų. Tai, kad belgų mėlynųjų mišrūnus sunku atvesti, girdėjo tik iš nuogirdų – patys to nepatyrė. „Man tai atrodo mitas, yra tekę traukti tik atbulom ėjusį veršelį. Manau, paslaptis ta, kad mūsų karvės nenupenėtos, užtrūkusioms net dietinio raciono netaikome“, – sako ūkininkas.

Karvių racioną žiemą, grįžus iš ganyklų, sudaro šienainis ir koncentruotieji pašarai (miltai), perka būtinus premiksus.

Pievas atnaujina lietuviškų ir daniškų veislių žolių mišiniu su dobilais. Mišinio pagrindą sudaro motiejukai, daugiametės svidrės ir tikrieji eraičinai, bet, stebisi Remigijus, praėjusią vasarą juos nustelbė raudonieji dobilai. Vienoje nuomojamoje ganykloje yra natūrali pieva – ūkininkai pastebi, kad ji geriausiai ištveria nepalankias sąlygas, sausrą, o sėtinė išgyvena sunkiai.

Didesnę dalį grūdų koncentruotiesiems pašarams ūkininkai perka. Kelis hektarus kviečių Remigijus sėja, kad nepamirštų, kaip reikia žemę arti. O nukulia juos kaimynas.

Marozai patys ir žolinių pašarų negamina – visas paslaugas perka. Tai nėra pigu, bet patiems gaminti, jeigu reikėtų įsigyti techniką, būtų dar brangiau, be to, ir darbo daug. „Reikėtų prašyti ES paramos didelėms investicijoms, skolintis iš banko, o tada, bemokant skolas, žiūrėk, ir gyvenimas praeis. Gyventi nebūtų kada. Dabar mums ir laisvo laiko lieka“, – vienas kitam pritaria ūkininkai.

Jie daug metų bendradarbiauja su viena agroserviso įmone ir jų paslaugomis yra patenkinti. Tiesa, iš pradžių buvo visko – šienauti atvažiuodavo ne kada reikia, o kada turi laiko, kada eilė ateina, bet jau senokai tokių problemų neliko, pievas nušienauja laiku. Remigijaus manymu, agroserviso technika dabar mažiau apkrauta, nes maži ūkiai išnyko, o didesnieji turi savo.

Susikūrė gyvenimą pagal norus

Remigijus ir Asta stengiasi dirbti kuo paprasčiau, į fermą eina ryte ir vakare – pamelžia karves, pašeria, susitvarko ir dieną yra laisvi, jeigu Astai nereikia į darbą – ji dar dirba vaikų slaugytoja ligoninėje. Jai patinka šis prasmingas darbas, svarbu ir socialinis gyvenimas, galimybė atitrūkti nuo rutinos.

Nors tikrų šeimos laisvadienių yra tik trys per metus (Kalėdos, Naujieji metai ir Velykos), ūkininkai gyvena visavertį gyvenimą – po vakarinio melžimo dar spėja į kiną ar teatrą Šilutėje ar Klaipėdoje nuvažiuoti, keliauja po užsienį. Atostogų išleidžia Remigijaus sesuo. „Mums patinka toks grafikas. Kai kam atrodo, kad esame labai nusiskriaudę, tačiau taip tikrai nėra, ne tik dirbame, bet ir gyvename“, – sako abu.

Tokį gyvenimą jie ir norėjo susikurti. Remigijus prisimena laikus, kai vos pamelžęs karves šokdavo į traktorių lauko darbų dirbti. „Man tai buvo katastrofa, psichologiškai nepakeliama. Supratau, kad toks gyvenimas – ne man. Tada su Asta nutarėme, kad patys melžiame karves, nes melžėjų rasti sunku, o žemę tegu dirba kiti“, – atsiveria ūkininkas.

Marozų tikslas – gyventi oriai iš nedidelio ūkio – pasiektas, paskolos grąžintos. Kol kas 23 karvių ūkis tai leidžia. Nors kiekvieno verslo esmė yra plėtra, gyvenimiška logika, Marozų įsitikinimu, kartais teigia kitaip, gali gerai gyventi ir nesiplėsdamas. „Kai kuriems įaugęs į kraują požiūris, kad jeigu daug turi, tai gerai gyveni. Mūsų požiūris kitoks“, – Asta ir Remigijus sutaria dėl ūkio krypties ir tikslų.

Plėtodami ūkį, kuriame nėra didelių investicijų, jie nesuka galvos dėl to, ar ūkis turės tęstinumą. Jų vaikai susikūrę gyvenimus mieste – dukra Diana matematikos mokytoja Šilutėje, sūnus Gabrielius lazerių technikas Vilniuje. Tik penkerių anūkas Mykolas sako, kad bus ūkininkas – jam tenka kartais su seneliais fermoje pasisukioti. O trejų Mėta kol kas tik darbus jiems dalija.

„Svarbiausia, kad vaikai gyvenime darytų tai, kas jiems tinka ir patinka. Taip ir mes abu gyvename. Reikia turėti ilgalaikį planą ir svajonę, nepervertinti savo jėgų, nekurti nepagrįstų lūkesčių, tada gyventi bus gražu ir lengva“, – šypsosi koja kojon žengiantys ir viena kryptimi į pasaulį žvelgiantys Asta ir Remigijus Marozai.