Rukų šeima kruopščiai viską vertina, skaičiuoja, o ūkio pelningumui didinti maksimaliai išnaudoja natūralius procesus, pvz., neinvestuoja į džiovyklą, bet dviem kombainais kulia tik natūraliai laukuose išdžiūvusius grūdus.

Žemaitkiemio kaime, netoli Birštono, ūkininkauti prieš tris dešimtmečius pradėjo Virginija ir Jurgis Rukai. Baigęs mechanikos inžinerijos studijas savo ūkį 2015 m. įregistravo ir sūnus Mykolas. Šeimos ūkio pagrindą sudaro augalininkystė, nors tėvai augina ir šiek tiek kiaulių. Šiuo metu Rukai dirba apie 600 ha, didžiąją dalį užima žieminiai augalai.

Pasak Mykolo Ruko, žieminių augalų derlius didesnis, todėl ekonomiškai juos apsimoka auginti, o štai žirnius augina tik dėl žalinimo užskaitos, avižas arba jų ir žirnių mišinį sėja nederlingose žemėse, šiek tiek turi ir pievų, kurių žolę šienauja ir ruošia ritinius parduoti.

Ūkis įsikūręs vaizdingoje Nemuno kilpoje, tai gerokai riboja ūkio plėtrą. Čia draudžiama statyti, dirbamos žemės aplink nedaug: apie 40 proc. naudmenų plyti 10 km spinduliu, likusi dalis iki 30 km tolsta Alytaus link. „Kilpoje plėstis nėra kur, Nemuno juk nedirbsi, tad tenka tolti nuo bazės ir važiuoti toliau. Kadangi žieminiai augalai sudaro 90 proc. pasėlių, tad pradėję sėti, tręšti ar purkšti nuo laukų šalia bazės nuosekliai tolstame, važiuodami iš lauko į lauką. Paprastai technika išvažiuoja ir grįžta tik po savaitės, tad tie 30 km pajuntami tik tada, kai iš toliausio lauko reikia sugrįžti“, – pasakoja M. Rukas. Taupydami laiką ir degalus, kol nebaigia darbų, su technika namo negrįžta, o palieka ją laukuose šalia sodybų.

Daugiau kaip pusę žemės Rukai nuomojasi, tačiau tikisi, kad ateityje pavyks dar šiek tiek padidinti nuosavos žemės dalį. Tiesa, nuomojama žemė taip pat kasmet keliais procentais kinta – kažkas žemę atsiima, kažkas išnuomoja ir taip naujų laukų atsiranda. „Nesakau, kad mūsų ūkis turi didėti ar mažėti, viskas priklauso nuo rinkos: nuo grūdų poreikio, ar ekonomiškai apsimoka vieną ar kitą kultūrą auginti, nuo žemės nuomos kainos. Niekas nenori dirbti tam, kad dirbtų. O ūkininkavimo sėkmės pagrindas – už kokią kainą nuperki trąšas, chemiją, kaip pavyksta užauginti ir parduoti grūdus. Tad reikia labai stebėti rinką ir viską skaičiuoti“, – įsitikinęs Birštono sav. ūkininkas.

Svarbu tinkama veislė ir laiku atlikti darbus

Didelį dėmesį Rukai skiria darbams optimaliais terminais atlikti, tam ir technikos turi daugiau nei reikėtų jų dydžio ūkiui. Tiesa, pagrindinius darbus atlieka patys, samdo tik vieną nuolatinį darbuotoją, o štai per javapjūtę pluša ir šeimos moterys (mama Virginija ir žmona Greta), ir giminaičiai į talką ateina, be to, dar 2–3 žmones papildomai įdarbina.

Pastaruosius 3–4 metus Rukai stengiasi mažinti išlaidas grūdams užauginti, o derlių – didinti. Pasak Mykolo, tam didžiulės įtakos turi dirbimo būdas, sėjos laikas, naudojamos augalų apsaugos priemonės, o svarbiausia – darbų atlikimas laiku. „Kiekvienam darbui atlikti yra savas laikas, negali bet kada daryti. Pernai ypač reikėjo stebėti gamtą ir darbus atlikti per labai trumpą laiką. Pavyzdžiui, purškimams turėjome tik savaitę, nes po to savaitę lijo. Augalai auga, tad jei nespėjai, viskas. Taip kenčia derlius, o galiausiai savikaina susilygina su grūdų pardavimo kaina ir gaunasi darbas dėl darbo“, – siekiant pelno, būtinybę darbus atlikti laiku pabrėžia ūkininkas.

Jau kelerius metus Rukai laukų nearia, tačiau plūgo dar neparduoda. Dažniausiai laukus dirba diskiniu 5 m darbinio pločio Lemken Rubin 12 skutikliu, nors turi dar ir lenkišką Staltech, taip pat noraginę žemės dirbimo mašiną. Kasmet pabando sėti ir tiesiogiai, nes turima John Deere sėjamoji leidžia tą daryti, tačiau Mykolas abejoja, ar ateityje visai pereis prie šios technologijos. „Pirmus, antrus metus gali tiesioginė sėja ir pasiteisinti, tačiau nemanau, kad didelė dalis ūkių liks prie šios technologijos, nes jai reikia didelio pasiruošimo, ūkio pokyčių ir visai kitokio ūkininkavimo“, atsargiai naują technologiją vertina Mykolas.

Po kūlimo Rukai stengiasi ražieną kuo greičiau suskusti, geriausia net tą pačią dieną, kad iki žieminių sėjos sudygtų pabiros ir natūralūs puvimo procesai dirvoje prasidėtų, todėl ir biologinių preparatų nenaudoja. „Jei šį darbą pavėlini, kiti procesai dirvoje pradeda vykti, daug drėgmės per ražieną prarandama. Reikia daugiau žiūrėti, ką galima iš gamtos gauti, tai ir ūkio tvarumas“, – įsitikinęs pašnekovas.

Išdirbtos žemės taip pat nepalieka – tą pačią, vėliausiai kitą dieną stengiasi pasėti, kad drėgmė neišgaruotų ir sėklų daigumas nenukentėtų. Nors vis daugiau kalbama apie žieminių kviečių sėjos laiko vėlinimą, tačiau Mykolas su tuo nesutinka. Pasak jo, tai ekonomiškai neapsimoka, nes sėjant vėliau reikia didinti trąšų normas ir eikvoti pinigus, siekiant paskatinti kviečių krūmijimąsi prieš žiemą. Tačiau pripažįsta, kad ankstyva sėja kelia nemažai iššūkių su piktžolėmis, todėl pradėjo vienaskiltes piktžoles purkšti iš rudens ir tai labai pasiteisino, nes leidžia pavasarį silpnesnius purškimus daryti, kultūriniai augalai patiria mažesnį stresą, mažiau trąšų reikia jiems atgaivinti.

Neabejoja ūkininkas ir veislės įtaka derlingumui, todėl išbando vis naujas – kasmet įsigyja po 2 t naujos veislės sėklų ir apsėja dalį lauko šalia jau pasiteisinusios veislės. Dažniausiai sėja keturių veislių kviečius (tris ūkyje pasiteisinusias veisles ir vieną naują), o štai rapsų veisles šį sezoną beveik visas atnaujino, iš šešių pasėtų tik viena sena liko. Tokius pokyčius paskatino 2024-ųjų liūtys, po kurių ne viename ūkyje rapsai iš ankštarų išbyrėjo. „Rinkomės naujas veisles, turinčias ridiko geną, saugantį nuo išbyrėjimo. Taip mažiname riziką ir saugomės nuo nuostolių, nes niekas nepasakys, kokie kiti metai bus“, – sako ūkininkas.

Perka Anglijos ūkių techniką

Rukų šeimos ūkio technikos pagrindą sudaro naudotos žemės ūkio mašinos, daugiausia įsigytos iš Anglijos, tad suskaičiuoti mūsų šalyje įsigytas ir ypač naujas mašinas net vienos rankų pirštų neprireikia. ES parama ūkis pasinaudojo tik kartą – tėvai 2011 m. su paramos lėšomis įsigijo du naujus Belarus traktorius, ritinių presą ir germinatorių. O štai Mykolui du kartus nepavyko gauti jaunojo ūkininko įsikūrimo paramos, todėl daugiau ir nesikreipė. „Pastebėjome, kad įsigyjant techniką su parama iš karto antkainis skiriasi, be to, dar draudimas prisideda, papildomi dokumentai, atsiskaitymai. Kai įsigyjama technika su parama, naudą pajunta daugelis, o įsipareigoja tai ūkininkas“, – pastebi pašnekovas.

Tais pačiais metais, kai tėvai pasinaudojo parama, įsigijo ūkis ir pirmąjį naudotą John Deere traktorių iš Anglijos. Atidirbę septynerius metus, jį pelningai pardavė, nes jau buvo kitą nusipirkę. Pasak Mykolo, nuo to ir prasidėjo visos ūkiui reikalingos technikos paieškos Anglijoje. Tokį sprendimą nulėmė pačios technikos kokybė, jos išskirtinė komplektacija. „Mano manymu, Lietuvos rinkai gaminama daug prastesnė technika. Gamintojai skirtingose šalyse turi gamyklas ir Anglijos rinkai gamina vienoje, Lietuvos – kitoje, dėl to ir skiriasi komplektacija, pradedant guoliais, baigiant padangomis, taip pat ir kaina. Pavyzdžiui, Anglijos rinkoje dirbančioje technikoje automatinis vairavimas ir kitos naujovės buvo jau seniai, o Lietuvoje dar tik kokius 5 m. tuo naudojamasi. Būna, kad parsiveži jau atidirbusį traktorių su įranga, kuri pas mus dar tik parodoje pristatoma“, – pasakoja M. Rukas.

Jis pripažįsta, kad nemažai laiko tenka sugaišti paieškoms, taip pat ir įsigytos technikos remontui, jos paruošimui darbui (dažniausiai tam skiria žiemos laikotarpį), tačiau kasmet vis kita technika, šiek tiek naujesnė ir galingesnė nei dirba ūkyje, parvažiuoja iš Anglijos. Vienas svarbiausių pasirinkimo kriterijų – kaina, kad po kelerių metų dar galima būtų pelningai Lietuvoje parduoti. „Perkame techniką iš paveiksliuko, gyvai pamatome, tik kai į kiemą atvažiuoja. Būna, kad nusivili, bet kai pradedi svarstyti, už kokią kainą pirkai, palygini Lietuvos kainas ir supranti, kad nieko geresnio nebūtum pasirinkęs“, – technikos remontai negąsdina kvalifikuoto inžinieriaus. Tiesa, sutinka, kad galbūt šioje šalyje technikos nepirktų, jei neturėtų patikimo žmogaus, kuris pasirūpina parvežimu, dokumentų sutvarkymu.

Du kombainai atstoja džiovyklą

Nors perka naudotą techniką, pirmenybę teikia tam tikriems prekių ženklams. „Renkantis techniką, nuomonė viena – kombainas Claas, traktorius John Deere, krautuvas JCB, savaeigis purkštuvas Sam, o automobilis – Volvo“, – tvirtai įsitikinęs ūkininkas. Kad spėtų visus darbus laiku atlikti, paprastai Rukams reikia keturių traktorių ir dviejų kombainų. Visi keturi 6R serijos traktoriai panašios galios – skiriasi tik 5 AG ir šiek tiek komplektacija. Dviejuose traktoriuose jau gamykloje įrengtos hidraulinės automatinio vairavimo sistemos, viename – automatinio vairavimo sistemą su elektriniu vairu ūkininkai įsidėjo patys, tačiau, pasak Mykolo, tikslumu įdėtinė įranga neprilygsta originaliai. Seniausias ir ilgiausiai ūkyje užsilikęs 2012 m. gamybos traktorius, kurį Rukai įsigijo dar 2016 metais. „Paprastai stengiamės, kad visa technika ūkyje ilgai neužsibūtų, nes norisi už gerą kainą parduoti. Ir keičiame ją ne dėl to, kad kažkas susidėvi, o dėl augančio našumo poreikio“, – paaiškina ūkininkas.

Dar kai ūkis dirbo 200 ha, įsigijo pirmąjį savaeigį Sam purkštuvą (jie ir gaminami Jungtinėje Karalystėje). Pirmasis jų nenuvylė, todėl jau pakeitė ne vieną purkštuvą. Šiuo metu jų ūkyje net du: vienas naujesnis pernai įsigytas, suremontuotas ir jau išbandytas laukuose, antras – seniau ūkyje naudotas ir paruoštas parduoti. Beje, naujasis purkštuvas ne tik išmanesnis, bet ir didesnio 30 m darbinio pločio (ankstesnė mašina 24 m).

Kol kas ūkyje ir trys Claas Lexion javų kombainai – vienas jų taip pat pernai parvežtas iš Anglijos ir ūkyje dar nedirbęs, kitas, dešimčia metų senesnis už įsigytą, laukia savo pirkėjo. „Pagal ūkio dydį užtenka vieno kombaino, bet mums reikia dviejų, nes mėgstame rezervą turėti. Labai smagu, kai jau važiuoji iš laukų namo, o kitas dar tik į laukus važiuoja“, – juokiasi ūkininkas ir priduria, kad du kombainai jiems džiovyklą atstoja. Pasak jo, todėl ir kombainus taip renkasi, kad per trumpą laiką galėtų derlių sudoroti, kuldami tik sausus grūdus (iš ryto labai neskuba į laukus ir naktimis nedirba).

„Grūdų džiovinimas – brangus procesas. Nesvarbu, ar džiovykla dujinė, ar dyzelinė, kuras, kuris sudaro didžiausias džiovinimo išlaidas, kainuoja, todėl dar labiau grūdai atpinga. O mes išnaudojame gamtą grūdams džiovinti, tai leidžia sutaupyti ir uždirbti“, – tvirtą nuomonę šiuo klausimu turi M. Rukas.

Sandėliuoti gali ir dvejų metų derlių

Visi nukulti sausi grūdai iš laukų vežami traktorinėmis priekabomis ir pilami į sandėlį, esantį šiek tiek tolėliau nuo ūkio bazės. Kapitališkai rekonstruotame kolūkio laikų sandėlyje be problemų Rukai gali sandėliuoti visą kuliamą derlių, o atlaisvinę ir garažą, kuriame stovi technika, gali laikyti ir dvejų metų grūdus (iš viso per 4 tūkst. tonų), jei jų supirkimo kainos netenkina.

Tiesa, dažniausiai sandėliuoja apie 80 proc. derliaus – didžiąją dalį rapsų parduoda ir išveža rudenį pagal sutartį, nes paprasčiausiai pajamų reikia. Tačiau niekada neparduoda grūdų tiesiai nuo kombaino. Imant derlių Mykolui svarbu ne kuo švaresnius grūdus nuimti, bet kuo daugiau jų iš laukų surinkti. „Tie ūkininkai, kurie tiesiai į elevatorių veža, stengiasi nuimti kuo švaresnius javus, kad mažesni atskaitymai būtų, bet kombainas nėra valomoji ir jei bunkeryje švaru, vadinasi, daug grūdų lauke lieka. Todėl man asmeniškai blogai, jei bunkeryje švaru“, – juokiasi Mykolas. Beje, išvalę derlių, taip pat parduoda jie ir smulkius grūdus.

Visi išvežami grūdai pasveriami, siekiant išvengti sukčiavimo atvejų. „Tiesą sakant, viską, kas į ūkį atvažiuoja ir iš jo išvažiuoja, sveriame – nuo kuro, trąšų iki grūdų. Kol neturėjome svarstyklių, kokį norėjo supirkėjai, tokį svorį rašė. Dabar, kai žino, kad ūkyje patikra yra, ir svoriai daugmaž atitinka“, – sako Mykolas ir priduria, kad pagrindine sandėlininke, pildančia žurnalą, tampa mama Virginija, specialiai per javapjūtę išeinanti atostogų (ji, kaip ir Mykolo žmona Greta, dirba Prienų ligoninėje).

Turi Rukai ir keturis ventiliuojamus bokštus, į kiekvieną jų telpa po 35 tonas grūdų. Jei reikia, juose džiovina ir aušina, nors dažniausiai į juos pila sėklinius grūdus. Kai tik per javapjūtę laisvo laiko atsiranda, pirmiausia juos valo ir sėklą ruošia. O didžiausias darbymetis sandėlyje – grūdų valymas ir išvežimas – paprastai prasideda metų pradžioje. Per dieną Rukai išvalo apie 100–150 t grūdų, tiek pat stengiasi ir išvežti samdomu transportu. Kaip nepamainomą sandėlio pagalbininką Mykolas įvardija JCB teleskopinį krautuvą – juo grūdus sandėlyje sustumdo ir į krovininį transportą pakrauna. „Vilkikas pakraunamas per 15 minučių, tad nuo atvažiavimo iki išvažiavimo transporto vairuotojas mūsų ūkyje užtrunka apie pusvalandį, todėl per dieną gali 2–3 reisus padaryti. Jei grūdus vežtume parduoti per javapjūtę, didžiąją dienos laiko tektų praleisti eilėse prie elevatoriaus, todėl automatiškai išbrangtų grūdų vežimas. O kuo daugiau išlaidų, tuo mažiau mums lieka“, – kruopščiu skaičiavimu ūkininkavimą grindžia Mykolas Rukas.