Per keliolika metų Leonas ir jo sūnus Andrius Rudinskai savo jėgomis sutvarkė beveik visus ūkio laukų melioracijos sistemų gedimus ir dabar gali pasidžiaugti rezultatais.

Iš visų laukuose esančių melioracijos įrenginių ūkininkų žinioje yra tik drenažas, o grioviai, pylimai, kiti hidrotechniniai statiniai priklauso valstybei. Tačiau tiek lėšų, kiek reikėtų visiems šiems melioracijos įrenginiams rekonstruoti, remontuoti, valstybė neskiria. Todėl ūkininkai, tiesiogiai patirdami neveikiančių melioracijos sistemų žalą savo laukams, darbų imasi patys.

„Būdavo laukuose didelių balų. Tuomet turėjome seną vikšrinį buldozerį, tai su juo tėvas stumdydavo žemę, kad padarytų vagas vandeniui nuleisti. Bet buvo tokių vietų, iš kurių vanduo neturėjo kur išbėgti, ten reikėjo atkasti drenažą ir žiūrėti, kas vyksta“, – prisimena Andrius. Prieš 16 metų ūkis įsigijo ratinį ekskavatorių ir melioracijos sistemų gedimus ėmėsi tvarkyti reguliariai.

„Darbų ėmėmės savo jėgomis, iš pradžių dar konsultavomės su melioracijos specialistu, o po to jau įgijome patirties“, – sako A. Rudinskas. Jis pastebi, kad drenažo sausintuvai vietomis buvo iki trečdalio užkimšti priaugusių asiūklių šaknų. Kitur buvo ir sulūžusių vamzdelių.

Atsiradus laukuose didelių balų ar užmirkusių vietų, vyrai atkasinėjo žemę ir žiūrėjo, kas neveikia, statė šulinėlius, kad paviršinis vanduo nutekėtų į drenažą. Dabar daug jų laukuose pristatyta. Be to, atkasę žemę iki rinktuvų, juos remontavo, keitė neveikiančius ruožus. Drenažo vamzdžius, jungtis, alkūnes, tekstilę ir kitą reikalingą remontui įrangą bei medžiagas ūkininkai perka iš įvairių tiekėjų.

Ilgainiui melioracijos sistemoms tvarkyti Rudinskai įsigijo mašiną, kurią naudoja užakusiems rinktuvams plauti. „Šis plautuvas turi metalinį antgalį, kurį vanduo stumia tolyn ir su metalo detektoriumi lauke randame, kurioje drenažo vietoje jis atsidūrė. Taip galima patikrinti, kuri vieta užsikišusi. Tuomet su ekskavatoriumi galima atkasti tą vietą ir pažiūrėti, kas nutikę“, – pasakoja Andrius.

Pasak ūkininko, laukų vietos, kuriose neveikia drenažas, labai gerai išryškėja apžiūrint dronu anksti pavasarį, kai pradeda džiūti dirvos. Mat pirmiausia džiūsta žemė prie drenažo sausintuvų. Andrius pamena, kad seniau, norint išsiaiškinti, kur laukuose nutiestas drenažas, tekdavo važiuoti į Kauno rajono savivaldybę ir ten prašyti žemėlapių kopijų. Dabar viskas paprasčiau – galima tiesiog laukuose mobiliajame telefone atsidaryti geoportal.lt arba specialias programėles. „Tiesa, teko patirti ir tokių situacijų, kai žemėlapyje drenažą rodo, o atsikasus paaiškėja, kad jis nebaigtas kloti. Turbūt buvo penktadienis, pritrūko vamzdelių, tai darbininkai griovį atkasė, o po to vėl užkasė ir tiek“, – juokauja ūkininkas.

Tvarkosi savo jėgomis

Rudinskai melioracijos sistemas remontuoja kasmet ir tai daro ne tik nuosavoje, bet ir ūkio nuomojamoje žemėje. Pasak Andriaus, per daugelį darbo metų didelių gedimų jau neliko. Dabar tenka nebent kažką smulkesnio patvarkyti. Šiems darbams dažniausiai būna laiko vėlyvą rudenį arba po derliaus nuėmimo. Per pasėlius stengiasi nevažiuoti.

Per daugelį metų Rudinskai savo jėgomis sutvarkė ne vieną hektarą melioracijos sistemų. Kiek tam išleista lėšų, ūkininkai nėra įvertinę. Šias investicijas jie laiko būtinomis, kad palaikytų bendrą ūkio žemdirbystės lygį. „Žinoma, kad šie darbai atsiperka. Juk užmirkusiuose dirvožemiuose derlius bus menkas, vadinasi, ir pajamų negausime“, – sako jaunesnysis Rudinskas.

Kol kas Rudinskai nedalyvauja melioracijos naudotojų asociacijų veikloje. „Jeigu ateityje reikės rekonstruoti didelius drenažo plotus ir vieni savo jėgomis to neįveiksime, galbūt ir bus tikslinga stoti į asociacijas. O dabar dar gebame tvarkytis patys“, – savo poziciją išsako Andrius.

Ką Rudinskai iš savo praktikos patartų kitiems ūkininkams, norintiems sutvarkyti melioracijos sistemas? „Jeigu matote, kad lauke telkšo bala, pirmiausia reikia eiti grioviu ir rasti žiotis – pažiūrėti, ar jos pralaidžios. Tik tada kasti žemę ir ieškoti, kas atsitikę. Jeigu daug metų toje pačioje vietoje stovi vanduo, tai galima pagal lauko žemėlapius ieškoti, kur yra rinktuvai, tada reikia kasti balos pakraštyje, žiočių link ir tikrai rasite gedimą“, – pataria Andrius. Jis priduria, kad labai dažnai žiotys būna užgriuvusios.

Kita didelė bėda, pasak ūkininko, krūmais ir medžiais užžėlę netvarkomi magistraliniai grioviai, kurie priklauso ne ūkininkams. Tokiuose grioviuose apsigyvena ir bebrai, jie stato užtvankas, tada viskas aplinkui patvinsta.

Aukšti pasėlių derlingumo vidurkiai

Rudinskų ūkyje taikomos intensyvios augalų auginimo technologijos. Nemenkos investicijos į pasėlių priežiūrą netektų prasmės, jei būtų nesutvarkyti laukai, užmirkusios dirvos. Per ilgą ūkininkavimo laiką, ištobulinus auginimo technologijas, dabar pavyksta gauti aukštus pasėlių derlingumo vidurkius. Pavyzdžiui, žieminių rapsų – 3,5–4 t/ha, žieminių kviečių – 8,7 t/ha.

Kaip pastebi Andrius, kviečių derlingumo vidurkį mažina vienas nelabai geros dirvožemio struktūros laukas, ten derlius mažesnis – apie 7 t/ha. O bendrai ūkio dirvožemiai derlingi, našumas siekia 45– 55 balus. Praėjusį sezoną vasarinių miežių derlingumas irgi buvo prastesnis dėl nepalankių auginimo sąlygų po sėjos, kai staiga prisnigo ir atšalo, tad siekė 5,8 t/ha. O gerais metais pavyksta ir 7–8 t/ ha salyklinių miežių užauginti. Pupų daugiametis derlingumo vidurkis – apie 4 t/ ha. Gerai užauga cukriniai runkeliai – iki 90 t/ ha ar net daugiau šakniavaisių.

Ilgametė ūkio agronomė Algina Gerdvilienė sako, kad ūkyje taikoma 5 narių sėjomainos rotacija: po kviečių dalyje laukų sėjami cukriniai runkeliai, dalyje – pupos. Po pupų – kviečiai. Po cukrinių runkelių auginami vasariniai salykliniai miežiai, po jų – rapsai, tada vėl kviečiai. Jie nėra atsėliuojami. Per žiemą laukuose laikomos ražienos arba tarpinių augalų mišinys.

Pasak ūkio agronomės ir A. Rudinsko, pasėlių derlingumui įtakos turi daug veiksnių. Tarp jų ne tik auginimo technologijos, oro sąlygos, bet ir dirvožemių būklė, jų įdirbimas. Jau bemaž du dešimtmečius Rudinskai dirvų nearia, įdirba minimaliai. Pastaraisiais metais sėja juostine sėjamąja. Per kelis dešimtmečius patobulėjo ir augalų veislės, žemės ūkio technika, priežiūros technologijos. „Pasėlius tręšiame pagal tręšimo žemėlapius, kuriuos atnaujiname kas ketverius metus. Augalų apsaugos priemonių naudojame tiek, kiek reikia pagal pasėlių būklę ir situaciją. Kitaip rezultato nepasieksime“, – sako A. Gerdvilienė.

Jaučia klimato pokyčius

Ūkio agronomė pasidžiaugia, kad veikiančios melioracijos sistemos gerokai palengvina pasėlių priežiūros darbus. Netgi jeigu po žiemos ar didelių liūčių būna užsistovėjusio vandens, jis gana greitai susigeria. Stovinčio vandens ypač netoleruoja rapsai, jau po 2–3 dienų jie gali žūti. Tik kviečiai ilgiau, apie savaitę, ištveria užmirkimą. Andrius dar pastebi, kad šiltėjant žiemoms, kai nebesusidaro ilgalaikis gilus įšalas, tai ir pasėlių užmirkimo rizika šiek tiek menksta, dabar tai labiau lemia drenažo būklė.

Tačiau dėl klimato pokyčių ūkininkai, pasak Andriaus, labai jaučia dažnesnių sausrų neigiamą poveikį pasėliams. Todėl dabar tenka ieškoti būdų, kaip prie to prisitaikyti. Galbūt teks mažinti vasarinių augalų plotus. Tačiau sėjomainą irgi reikia išlaikyti.

„Stengiamės dirbti žemę sekliai, ypač pavasarį, kad kuo ilgiau išsaugotume drėgmę dirvoje. Tačiau prieš gamtą nepašokinėsime“, – sako ūkininkas. Jis domėjosi ir reguliuojamo drenažo įrangos galimybėmis, tačiau kol kas dar nesiryžta tam. Ateitis parodys, galbūt atsiras dar tobulesnių technologijų, padedančių reguliuoti dirvožemio drėgmės režimą.

***

Lietuvoje melioracija intensyviai vykdyta prieš 50–60 metų. Nuo to laiko daug melioracijos sistemų paseno, nusidėvėjo, sugedo. Kasmet laukuose išryškėja vis daugiau neveikiančio drenažo požymių – kai kur balos neišdžiūsta net per vasaros sausras.