Antimikrobinėms medžiagoms atsparių bakterijų galima aptikti vandenyje, dirvožemyje, gyvūnų organizmuose. Augantis bakterijų atsparumas yra lyg tiksinti bomba, kuriai vieną dieną sprogus infekcijų nebeišgydysime.

Nauji antibiotikai kuriami itin lėtai, todėl dedamos pastangos išsaugoti dabartinių antibiotikų veiksmingumą. Svarbu kuo mažiau naudoti antimikrobinių medžiagų medicinoje ir veterinarijoje, skirti juos siauresnio spektro ir tikslingai. Reikėtų imtis prevencijos ir gerinti gyvūnų laikymo sąlygas, mažinti jų streso veiksnius, stiprinti imunitetą.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) atsparumą antimikrobinėms medžiagoms įvardija kaip vieną iš 10 didžiausių grėsmių sveikatai ir nuolat kartoja: vienas pasaulis – viena sveikata.

ESKAPE patogenai sukelia milijonus infekcijų

Potencialūs zoonozių patogenų rezervuarai ir šaltiniai – gyvūnai augintiniai, kurie yra bakterijų, atsparių antimikrobinėms medžiagoms (AAM), nešiotojai. Gyvūnų augintinių bakterijų atsparumas gali sukelti neigiamą poveikį žmonių sveikatai. Tai karbapenemazę gaminančios Enterobacteriaceae šeimos bakterijos, ESBL (plataus spektro betalaktamazes) gaminančios gramneigiamos bakterijos, meticilinui atsparus Staphylococcus aureus (MASA) ir vankomicinui atsparus enterokokas (VAE).

Gyvūnų augintinių šeimininkai, dirbantys sveikatos priežiūros srityje arba neseniai hospitalizuoti, gali užkrėsti ar kolonizuoti augintinius atspariomis arba dauginiu atsparumu pasižyminčiomis bakterijoms.

Meticilinui atsparus Staphylococcus pseudintermidius (MASP) dažniau nustatomas gyvūnams augintiniams, o MASA – žmonėms. Tačiau jie atsparumo antimikrobinėms medžiagoms genais (AAG) dalijasi tarpusavyje.

Pastaraisiais metais labai išplito superatsparios bakterijos. Jos kasmet JAV sukelia apie 2 mln. infekcijų, dėl kurių miršta apie 23 tūkst. žmonių. Superatspariomis bakterijomis pavadinti ESKAPE patogenai, kuriems priskiriami Enterococcus faecium, Staphylococcus aureus porūšis aureus, Klebsiella pneumoniae, Acinetobacter baumannii, Pseudomonas aeruginosa ir Enterobacter genties bakterijos. Šių patogenų sukeltas infekcijas sunku gydyti, nes bakterijos pasižymi dauginiu atsparumu ir sukelia hospitalines infekcijas.

Šunų prijaukinimas pakeitė jų mikrobiomą

Išanalizuoti kontaktą tarp gyvūnų augintinių ir jų šeimininkų, ištirti poveikį jų žarnyno mikrobiomai, atsparumo antibiotikams genų išplitimą buvo pasirinkta 16 šunų, 13 jų savininkų ir 22 veislyno šunys.

Šunų žarnyno mikrobioma pasižymėjo didesne AAG gausa, o šeimininkų buvo didesnė mikrobiotos įvairovė. Antimikrobinių medžiagų naudojimas gyvūnams augintiniams nustatytas kaip vienas iš kolonizacijos ar AAG paplitimo rizikos veiksnių. AAG gausą veislynuose paaiškina didesnis antibiotikų naudojimas ir grupinis laikymas.

Perėjimas nuo natūralaus ir neprijaukinto šuns gyvenimo būdo prie bendro gyvenimo su žmonėmis pakeitė prijaukintų šunų žarnyno mikrobiomą. Namų ūkiuose gyvenančių šunų žarnyno mikrobioma kitokia nei prieglaudose gyvenančių šunų. Glaudus gyvūnų augintinių ir jų šeimininkų ryšys turėjo įtakos pastarųjų mikrobiomai. Taip pat šunims ir jų šeimininkams nustatytos genetiškai bendros Escherichia coli (E. coli) padermės.

Šuns laikymas namų ūkyje lemia didesnę šeimininko odos mikrobiomos įvairovę, palyginti su gyvenančių be gyvūnų augintinių. AAG yra ant šuns odos ir tai perduodama šeimininkams.

Bendros šeimininkų ir augintinių bakterijos

Apie 60 proc. visų infekcinių ligų yra zoonozės. Nuo sergančio gyvūno jo šeimininkas, kaip ir nuo žmogaus, gali užkrėsti šiais atvejais:

• kontaktuodamas su sergančiu augintiniu ir infekuoto gyvūno organizmo skysčiais (krauju, seilėmis, šlapimu arba išmatomis);
• palietęs daiktą, kuris lietėsi su infekuotu gyvūnu, žaislais arba priežiūros įrankiais;
• įkvėpęs lašelių per orą, kai nusikosėjo arba nusičiaudėjo infekuotas gyvūnas;
• nurijęs infekuoto gyvūno organizmo skysčiais užteršto maisto arba gėrimo;
• įkandus arba įdrėskus infekuotam gyvūnui.

Gyvūnas augintinis užsikrečia bakterijomis (salmonelėmis, kampilobakterijomis) suėdęs žalios mėsos, kurios patenka į aplinką su išmatomis. Bakterija, patekusi į aplinką, gali sukelti gyvūno šeimininko virškinamojo trakto ligas.

Ant gyvūno augintinio randama bakterijų, kurios jam nekenkia, bet šeimininkui gali sukelti infekciją. Pavyzdžiui Staphylococcus pseudintermedius, MASP. Gyvūnas augintinis nori būti šalia šeimininko, tačiau labiausiai rizikuojama užsikrėsti bakterijomis nuo gyvūno, kai jis uostinėja akis, burną ir nosį arba laižo veidą ar atviras žaizdas. Gyvūnai būna nešiotojai ligų ir infekcijų, kurios jiems nedaro neigiamo poveikio, bet gali pakenkti jų šeimininkams.

Zoonozes sukeliančios bakterijos

Šunų ir kačių seilėse galima aptikti zoonozinę bakteriją Capnocytophaga canimorsus (C. canimorsus). Tai yra gramneigiama lazdelė, normali kačių ir šunų burnos ertmės mikroflora, tačiau žmonėms ji sukelia mirtinas infekcijas.

Zoonozė – tai liga ir (arba) infekcija, kurią tiesiogiai arba netiesiogiai gyvūnai gali perduoti žmonėms. Zoonozes sukelia bakterijos, parazitai, grybeliai, virusai.

Šunų (26–74 proc.) ir kačių (18– 57 proc.) burnos ertmėje esantys C. canimorsus žmonėms perduodami įkandus ar laižant. Simptomai prasideda praėjus 3–5 dienoms po kontakto ir progresuoja nuo lokalizuotos iki pavojingos sisteminės infekcijos. Aprašytas atvejis, kai šeimininkas mirė dėl retos infekcijos po to, kai šuo laižė jo veidą. Gyvūnų augintinių savininkai įspėjami, kad reikia kreiptis skubios medicininės pagalbos, jei jiems pasireiškia į gripą panašūs simptomai, įskaitant kvėpavimo sutrikimus ir išorinį kraujavimą.

Gyvūnai augintiniai gali perduoti ir zoonozės sukėlėją Pasteurella multocida. Tai yra gramneigiama lazdelė, sukelianti pastereliozę. Infekcijos šaltinis – gyvūnai augintiniai. Šeimininkas užsikrečia liesdamas užsikrėtusius gyvūnus (įkandus, įdrėskus, per odos sužeidimus patekus sergančio gyvūno seilių, gali plisti ir lašeliais per orą). Žmogus nuo žmogaus neužsikrečia.

Gyvūnų įkandimų ar įdrėskimų žaizdų infekcijai būdinga staigi ligos pradžia. Įkandimo (įdrėskimo) vieta patinsta, parausta ir pradeda skaudėti dažniausiai per 48 val. nuo įkandimo ar įdrėskimo. Apie 20 proc. atvejų būna regioninis limfadenitas ar limfangitas, pakyla temperatūra, kuri normalizuojasi per 48 val. nuo gydymo pradžios. Bakterija sukelia sepsį arba endokarditą pacientams, kurių imunitetas nusilpęs.

Pranešta apie vyresnio amžiaus moterį, kuriai karščiavimas prasidėjo praėjus savaitei po katės įkandimo. Nustatyta dešinės kojos odos uždegimo sritis. Atlikus bakteriologinius tyrimus iš kraujo išskirta P. multocida. Bakterijos išskyrimas patvirtino sepsio diagnozę, pacientė pasveiko po antimikrobinio gydymo. Kad katės seilėse esanti bakterija buvo perduota šeimininkei, nustatyta bakteriologiniu tyrimu. Išskirta P. multocida, kurios jautrumas antimikrobinėms medžiagoms buvo identiškas kaip ir šeimininkės P. multocida padermės.

Gramneigiama lazdelė Bordetella bronchiseptica (B. bronchiseptica) sukelia laukinių mėsėdžių, kiaulių, triušių, graužikų, taip pat ir žmonių kvėpavimo takų ligas. Šunims ji sukelia infekcinį trachiobronchitą (šunidžių kosulį).

Zoonozės sukėlėjas B. bronchiseptica yra šunų ir kačių komensali bakterija, plintanti per tiesioginį kontaktą (laižant, čiupinėjant), per orą (kosint ar čiaudint) arba per užterštus fomitus (tai užterštas negyvas daiktas ar medžiaga, galintis perduoti infekciją nuo vieno organizmo kitam ir taip prisidėti prie infekcijos plitimo). Inkubacinis laikotarpis yra 3–10 dienų, tačiau užkrėstas gyvūnas gali išskirti bakterijas 3–4 mėnesius po pasveikimo.

Žinomas atvejis, kai augintinio savininkė užsikrėtė B. bronchiseptica infekcija, kurią sukėlė zoonotinis perdavimas po jos šuns vakcinacijos. Šalutinis poveikis gyvūnui augintiniui buvo čiaudulys ir kosulys. Bakterijų išsiskyrimas po vakcinacijos trunka iki vienų metų, todėl Europos vaistų agentūra nepataria skiepyti gyvūnų, kurių šeimininkų imunitetas yra nusilpęs. Tuo metu šeimininkė vartojo vaistus, kurie padidina sunkių infekcijų riziką iki dviejų kartų, taip pat padidėja ir oportunistinių infekcijų rizika. Tai yra pirmasis pranešimas apie gyvos susilpnintos B. bronchiseptica vakcinos zoonozinį perdavimą (šuo žmogui).

Escherichia coli (E. coli) gramneigiama žarninė lazdelė yra normalios žarnyno mikrobiotos dalis (sudaro apie 0,1 proc.), naudinga žmonėms ir gyvūnams. Kai kurios E. coli padermės gamina vitaminą K2 arba apsaugo nuo patogeninių bakterijų kolonizacijos žarnyne. E. coli į aplinką patenka su išmatomis. Bakterija dauginasi šviežiose išmatose aerobinėmis sąlygomis tris dienas, vėliau skaičius mažėja.

E. coli užsikrečiama nuo užteršto maisto ar vandens. Šėrimas žalia mėsa didina šuns riziką, kaip ir kontaktas su užsikrėtusiu šunimi, kate ar savininku. Apie 80 proc. įgytų šlapimo takų infekcijų (UTI) sukelia Escherichia coli. Dauguma UTI sukeliančių padermių yra ekstraintestinalinės patogeninės E. coli ExPEC patotipas.

Iš 119 pacientų, sergančių šlapimo takų infekcijomis, sukeltomis bendruomenėje paplitusiomis E. coli padermėmis, atrinkta 19 pacientų, gyvenusių su šunimi ar kate. Tyrimai parodė, kad gyvūnai augintiniai gali būti ilgalaikiai E. coli padermių nešiotojai, sukeliantys šlapimo takų infekcijas šeimininkams. Jei pacientams šios infekcijos kartojasi, rekomenduojama gydytojams pasiteirauti, ar nelaiko namuose gyvūno augintinio. Šis atvejis rodo zoonozinį perdavimą.

Zoonozių prevencijos priemonės

• Plauti rankas / naudoti antiseptiką prieš valgant, paglosčius gyvūną, surinkus ekskrementus;
• reguliariai plauti augintinių žaislus, dubenėlius;
• tinkamai prižiūrėti grindis ir baldus;
• vengti kontakto su augintiniais (laižant veidą, kartu miegant).

Rado naują antibiotikų klasę

Antimikrobinių medžiagų, naudojamų zoonozėms gydyti, efektyvumas vis labiau mažėja. Atsparumas antibiotikams yra natūralus reiškinys, kurį sukelia bakterijų genų mutacijos. Tačiau per gausus ir netinkamas antibiotikų vartojimas paspartina antibiotikams atsparių bakterijų atsiradimą ir plitimą. Veikiamos antibiotikų, jiems jautrios bakterijos žūva, o atspariosios gali toliau augti ir daugintis. Šios atsparios bakterijos plinta ir sukelia infekcijas žmonėms, kurie antibiotikų nevartoja.

Lygiai prieš metus pranešta, kad mokslininkai atrado naują antibiotikų klasę, galinčią sunaikinti daugumai šiandien naudojamų vaistų atsparias bakterijas. Viena iš jų, pasižyminti dauginiu atsparumu – Acinetobacter baumannii (CRAB) bakterija. Naujai atrastas junginys – zosurabalpinas labai gerai veikė in vitro (mėgintuvėliuose) ir in vivo (bandymuose su pelėmis). Šiuo metu atliekamas pirmos fazės klinikinis tyrimas su zosurabalpinu. Jis naudojamas pacientams, užsikrėtusiems CRAB. Šis bandymas su žmonėmis padės išsiaiškinti bet kokį šalutinį vaistų poveikį ir galimą toksiškumą. Svarbiausia patikrinti, ar vaistas veikia taip pat gerai žmonėms, kaip ir pelėms, ir pažiūrėti, ar bandomiesiems pacientams nepasireiškia atsparumas antibiotikams.

Antibiotikai veikia bakterijas supančią ląstelės sienelę, kad pasiektų viduje esantį gyvybiškai svarbų mechanizmą. Patekę į ląstelės vidų, antibiotikai užblokuoja tą mechanizmą ir taip sustabdo bakterijų augimą arba sukelia ląstelės mirtį. Šis atradimas atveria dideles kovos su antibiotikams atspariomis infekcijomis galimybes.

Bakterijų atsparumo diagnozavimas

Diagnozuojant AAM atsižvelgiama į šuns ligos istoriją: neseniai naudotas antimikrobines medžiagas; klinikinius požymius; tyrimo išvadas – kokia išskirta bakterijų kultūra, koks jautrumas / atsparumas antimikrobinėms medžiagoms. Bakterinės infekcijos dažnai yra antrinės dėl alergijos, ausų erkučių, odos, šlapimo ar endokrininės sistemos ligų, todėl svarbu diagnozuoti ir veiksmingai gydyti pirmines priežastis, kad antrinės bakterinės infekcijos būtų išgydytos ir nepasikartotų. Negydyti gyvūno augintinio be klinikinių ligos požymių, nes gali atsirasti superatsparių bakterijų.

Kad neplistų bakterijų atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, vengti artimo kontakto su gyvūnais reikia žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi, taip pat su šunimis, sergančiais AAM infekcijomis. Kol gyvūnai augintiniai nepasveiko, šeimininkams geriau nevykti į ligonines, slaugos namus, į augintinių susibūrimo vietas (kirpyklas, šunų parodas). Šiose vietose vykdyti infekcinių ligų kontrolės programą, kad neplistų AAM infekcijos.

Reguliarus rankų plovimas ir antiseptika – vienas geriausių būdų pašalinti mikrobus ir užkirsti kelią patogenų plitimui.

Kaip sumažinti antibiotikų naudojimą?

• Stiprinti infekcinių ligų prevenciją ir kontrolę;
• išrašyti receptus antimikrobinėms medžiagoms tik, kai būtina;
• skirti antibiotikus tinkamu laiku ir reikiamomis dozėmis;
• naudoti etiotropinį gydymą, pagrįstą bakterijų kultūros ir antibiogramos tyrimų rezultatais;
• antibiotikus vartoti tinkamai ir tiek, kiek reikia;
• nustatyti ir pašalinti infekcijos šaltinį;
• stebėti su sveikatos priežiūra susijusias infekcijas ir antimikrobinį atsparumą, antibiotikų vartojimą;
• šviesti veterinarijos srities darbuotojus ir skleisti informaciją;
• stiprinti sveikatos priežiūros ir veterinarijos įstaigų bendradarbiavimą.