Sergančios karvės sukelia nemažai streso ūkininkams. Ir kai nežinoma, kas joms yra, lieka šauktis veterinarijos gydytojo. O mes, veterinarai, skubame aiškintis, kas nutiko. Vieną tokių susidūrimų su liga lėmė parazitai.

Baigiantis vasarai sulaukiu ūkininko skambučio – maždaug 50 ganomų pieninių karvių bandoje kelios labai stipriai serga. Jos šlapiai kosėja, viena dūsta, iš burnos drimba putos, nenoriai vaikšto, pieno produkcija drastiškai sumažėjo. O visa likusi banda skamba lyg mušamųjų orkestras – lankose aidi karvių kosulys, tačiau kitų ryškių ligos požymių nematyti.

Po savaitės – dar vienas panašus skambutis, tik iš mažesnio, 20 mėsinių galvijų, ūkio. Viena karvė itin prastos būklės – kvėpuoja sunkiai ir išsižiojusi, kosėja. Kitos tik kiek vangesnės ir truputį kosėja.

Vykstu į ūkius išsiaiškinti, kokia liga užklupo ūkio gyvūnus ir kuo skubiau suteikti veterinarinę pagalbą.

Simptomai leido įtarti infekciją

Ką pastebiu abiem atvejais? Tiek mėsinių, tiek pieninių galvijų bandoje matyti viena ar kelios sunkiai sergančios karvės su ryškiais klinikiniais požymiais, kitos nekelia didelio nerimo.

Pieninių galvijų bandoje atlikus kelių sunkiausiai sergančių karvių klinikinį tyrimą, nustatytas karščiavimas (> 39,5 °C), auskultuojant plaučius buvo girdėti nemažai patologinių garsų – difuziškai išplitęs švokštimas, karkimas ir ūžimas. Tai svarbus patognostinis parazitinės pneumonijos požymis. Priešingai yra esant bakterinei bronchopneumonijai – patologiniai garsai dažniau lokalizuoti kranialinės plaučių dalies ventralinėje dalyje.

Viena iš sunkiausiai sergančių karvių po fizinio krūvio sunkiai kvėpavo iškišusi liežuvį, dribo putos, buvo sulysusi ir apatiška, o pieno produkcija – labai sumažėjusi, nors buvo dar gana šiltos rugsėjo pradžios dienos. Paimti sunkiausiai sergančių karvių švieži išmatų mėginiai ir pristatyti į laboratoriją tyrimui. Laukdama atsakymų, remdamasi klinika ir įtardama, kad, be pagrindinės priežasties, yra kita – bakterinė bronchopneumonija, pradedu simptominį gydymą pirmo pasirinkimo antibiotikais ir vaistais nuo uždegimo.

Antrame ūkyje situacija panaši – viena karvė itin prastos būklės, sunkiai įkvepia ir iškvepia, putotas kvėpavimas per burną iškišus liežuvį, girdėti karkimas. Temperatūra taip pat pakilusi, plaučiuose girdėti išplitę patologiniai garsai. Paimu visų karvių, kurias įtariu sergant antrine bakterine bronchopneumonija, kraujo ir išmatų mėginius, kad žinočiau, su kuo kovojame, ir pradedu simptominį gydymą.

Jau kitą dieną sulaukiu atsakymo iš laboratorijos – abiejų bandų karvių išmatose aptikta Dictyocaullus viviparus lervų. Nors jų nedaug, tačiau tai signalizuoja, kokia pirminė šių karvių ligos priežastis. Tad paskiriamas gydymas antihelmintikais, t. y. vaistais nuo kirminų.

Dictyocaullus viviparus vystymosi ciklas

Susipažinkime su šiuo plaučių parazitu – ieškant galimo ligos sukėlėjo, būtina išmanyti jo vystymosi ciklą ir sąlygas, t. y. pažinti priešininką ir jo ginklus.

Pirmoji sąlyga juo užsikrėsti – karvės kurį laiką turi būti ganomos daugiametėse pievose, nes ištisus metus tvartuose laikomi gyvuliai šia liga neserga. Kaip šis parazitas patenka į pievas, kuriose ganosi galvijai? Vienas iš galimų jų platinimo šaltinių yra laukiniai žvėrys – stirnos, elniai, kurie gali būti užsikrėtę Dictyocaullus viviparus kirminais. Perėję per pievą ir pasituštinę, jie palieka L1 stadijos lervų, kurios išmatose subręsta iki L3 stadijos.

Šioje ciklo dalyje svarbų vaidmenį atlieka Pilobolus spp. grybai. Tapusios itin judrios ir užropojusios ant šio grybo viršūnėlės lervos laukia, kada grybas, išskirdamas sporas, sprogdamas švystelės jas ant pievos. Dėl to atsiranda antra sąlyga – pievos turi būti iš dalies drėgnos. Jungtinės Karalystės mokslininkų 2022 m. publikuoto tyrimo duomenys rodo, kad aplinkoje esančios Dictyocaullus viviparus lervos žūsta, kai temperatūra pasiekia 0 °C ar mažiau, o vystymasis vėl suaktyvėja, kai oro temperatūra pakyla iki 1,4 °C. Tačiau tik esant aukštesnei kaip 8,8 °C temperatūrai lervos tampa judrios ir gali ropoti ant Pilobolus spp. grybo.

Kitas galimas parazitų platinimo būdas – į bandą atvežtos naujos, tačiau jau užsikrėtusios karvės ar telyčios, kurios pradeda teršti pievą ir taip dalinasi parazitais su gentainėmis. Taip pat galima užsikrėsti, kai ganykla patręšiama pakaitinių telyčių mėšlu. Užkrėstoje ganykloje ėsdamos žolę karvės kartu suėda ir L3 stadijos lervų. Šis parazitas vystosi tiesiogiai, t. y. jam nereikia jokių tarpinių šeimininkų.

Dictyocaullus viviparus lervos, patekusios į žarnyną, braunasi per žarnų gleivinę iki limfinių mazgų, neriasi iki L4 stadijos ir per limfinę bei kraujotakos sistemas keliauja į plaučių alveoles. Visa tai užtrunka maždaug savaitę. Migravusios į bronchus ir trachėją jos neriasi ir tampa L5 stadijos. Būtent stambiuosiuose bronchuose apvaliosios kirmėlės subręsta lytiškai ir praėjus 3–4 savaitėms nuo užsikrėtimo pradeda dėti kiaušinėlius. Tai vadinama prepatentiniu periodu (angl. prepatent). Šis terminas atitinka inkubacijos laiko sąvoką, naudojamą apibrėžti laiką nuo patogeno patekimo į organizmą iki pirmų požymių pasireiškimo. Toliau iš kiaušinėlių ritasi L1 stadijos lervos, kurias karvė atkosi į viršutinius kvėpavimo takus ir nuryja. Iš žarnyno jos pašalinamos su išmatomis ir taip vėl užteršia pievas. Ten, kaip minėta, subręsta iki užkrečiamos L3 stadijos. Ir viskas kartojasi iš naujo.

Kovojant su šiuo helmintu svarbu žinoti, kad aktyvios L4 ir L5 stadijos lervos gali pereiti į hipobiozės būseną karvės organizme per žiemą (peržiemojimą). Tai reiškia, kad žiemą dauginimasis ir kiaušinėlių išskyrimas laikinai sustoja, tačiau pavasarį karvės vėl bus parazitų platintojos, kai tik išeis į pievas. Pradžioje šio nematodo lervų aplinkoje nebūna tiek daug, kad sukeltų klinikinius požymius, tačiau, vasarai įpusėjus, jų su išmatomis išskiriama vis daugiau ir jų žolėje gausėja. Dėl to ligos protrūkio pikai pasireiškia nuo birželio iki spalio. Taip nutiko ir šiais atvejais.

Reikia atpažinti priešą

Naujai užsikrėtusios karvės pirmą savaitę nerodo jokių ligos požymių. Būtent tuo metu lervos keliauja iki plaučių alveolių ir tik tada ten prasideda vietinis uždegimas. Išoriškai matyti, kad mažiau užsikrėtusios karvės po fizinio krūvio pradeda nereguliariai sausai kosėti, taip pat po truputį mažėja pieno produkcija. O stipriai užsikrėtusios karvės gali kosėti net per ramybės ir poilsio laiką.

Iš bronchito į parazitinį plaučių uždegimą pereinama per kelias dienas lervoms toliau migruojant. Būtent tada, kai kirminai subręsta ir pradeda dėti kiaušinėlius, kosulys ir kiti požymiai paūmėja. Nuo užsikrėtimo būna praėjusios 3–4 savaitės. Gali pradėti kristi gyvulio svoris, jis pradeda kvėpuoti greičiau ir paviršutiniškiau dėl deguonies trūkumo, matyti nosies išskyrų. Šiuo momentu aiškiai pamatome ir klinikinius simptomus. Tai taip pat tinkamiausias momentas aptikti lervas išmatose, naudojant Bermano metodą. Kitu atveju iki tol ir po šio etapo jų neradę galime priimti klaidingai neigiamą diagnozę. Aptariamais atvejais diagnozę patvirtinome būtent šiuo užsikrėtimo etapu. Kitu atveju pravartu būtų atlikti trachėjos lavažą lervoms aptikti užsikrėtimo pradžioje ir citologinį tyrimą, kuris turėtų rodyti eozinofilinį uždegimą net ir lėtinės fazės.

Šios apvaliosios plaučių kirmėlės yra pavojingos gyvūnams, kurių silpnesnė ar dar neišsivysčiusi imuninė sistema. Todėl pirmą sezoną po žiemos su motinomis išėjusiems ganytis pirmamečiams veršeliams užsikrėtimo ir ligos požymiai gali būti ryškiausi, tačiau tai nėra taisyklė. Karvės, kurių imuninė sistema dėl įvairių priežasčių nusilpusi, arba jos pirmą kartą turi stiprų kontaktą su parazitu, taip pat gali sunkiai susirgti.

Suaugusios karvės, turėjusios kontaktą su Dictyocaullus viviparus pirmaisiais gyvenimo metais, dažnu atveju būna įgijusios dalinį imunitetą – kirminai, patekę į organizmą, sunaikinami, dar nespėję sukelti jokių požymių. Tačiau didelio užsikrėtimo atveju tai gali tapti iššūkiu net ir joms. Taip yra dėl to, kad karvių plaučiai iš dalies maži – vos 0,7 proc. visos kūno masės, tad jos labai jautrios kvėpavimo takų ligoms.

Kaip kovoti su liga

Nustačius ligą ūkyje, veterinarijos gydytojas atlieka visų be išimties ganomų galivijų dehelmintizaciją. Tokiais atvejais, kai ligai užsitęsus įsivyrauja ir antrinė bakterinė infekcija, papildomai reikia gydymo antibiotikais ir vaistais nuo uždegimo. Jie paskiriami pagal ligos požymių stiprumą ir eigą. Antrinė bakterinė infekcija veršelių ar telyčių organizme gali maskuoti parazitinę ligą, nes, paskyrus antibiotikų, gyvulio būklė laikinai pagerėja, tačiau juos nutraukus vėl galima matyti atsinaujinusius ligos požymius.

Jeigu lengvai sergančių karvių, turinčių dalinį atsparumą, negydytume, per 2–3 mėnesius kirminai iš organizmo visiškai pasišalintų, plaučiai pradėtų po truputį gyti. Bet tai gali užtrukti gerokai ilgiau dėl galimo lėtinio uždegimo ar bronchų fibrozės. Tik svarbu žinoti, kad net ir subkliniškai sergančių karvių sumažėja pieno produkcija. Bet svarbiausia – tikrai ne visos pajėgia pačios kovoti su šiuo parazitu. Tai lemia daugelis veiksnių. Net ir gydytus galvijus, ypač sunkiai sirgusius, gali ir toliau kamuoti sausas kosulys dėl buvusių sunkių pažeidimų. Sveikimas gali užtrukti net ir kelis mėnesius.

Grįžtant prie aptariamų klinikinių atvejų, pieninių karvių bandos būklė jau po kelių dienų nuo gydymo pradžios stipriai pagerėjo, sunkiausiai sirgusi karvė tapo daug žvalesnė, ji ėdė, pradėjo noriai eiti į melžimo aikštelę, kvėpavimas po truputį normalizavosi. Aprimo ir „būgnų“, t. y. kitų bandos karvių kosulio gaudesys pievoje. Padidėjo ir bendra pieno produkcija.

Mėsinių karvių bandoje šeimininkas taip pat iš karto pastebėjo lengvėjančius simptomus, karvė pradėjo domėtis pašaru, savo bičiulėmis. Visiškai pasveikti prireikė kelių savaičių ir pakartotinio dehelmintizavimo, tačiau apsilankius ūkyje po dviejų mėnesių buvo akivaizdu, kad karvė pasikeitusi neatpažįstamai – ji buvo žvali ir gyvybinga.

Parazitų kontrolė

Svarbu žinoti, kad po pirmojo gydymo etapo negalima palikti bandos be priežiūros, nes pievose vis dar būna L1 stadijos lervų, kurios, suėstos su žole, per kelias savaites pasiekusios plaučius vėl gali grąžinti mus į pradžią. Tad su ūkininkais, kurių karvės sirgo, sutariame, kad po 4 savaičių, kai karvės grįš į tvartą, pakartosime dehelmintizaciją – tada geriausia atlikti šį darbą. Nes, kaip jau minėta, tvarte kirminų vystymosi ciklas nutrūksta ir iš naujo karvės jais užsikrėsti nebegali. Šiuo atveju laikas labai gerai sutapo ir antrą gydymo etapą abiejuose ūkiuose atlikome pasibaigus ganiavos sezonui.

Tačiau, jei situacija sunki, gydymą galima kartoti gyvuliams dar esant laukuose. Tik po gydymo juos reikia pervesti į naujas ganyklas, kad iki minimumo sumažintume pakartotinio užsikrėtimo parazitais riziką.