Paulius Macas neabejoja, kad modernus pieno ūkis yra perspektyvus ir gali būti rentabilus. Tik reikia eiti koja kojon su naujovėmis. Drąsiai investuojantis jaunas ūkininkas, perėmęs tėvų ūkį, nestokoja planų, optimizmo ir tvirto tikėjimo pienininkystės ateitimi.

Pradžią ūkiui Ruikiuose, 1990-aisiais atkūrus nepriklausomybę, davė Pauliaus Maco seneliai, pradėję ūkininkauti su 40 ha žemės ir 12 karvių. „Esu trečios kartos ūkininkas, tikiuosi, ūkio istorija turės ir tęsinį“, – švelniai žvelgdamas į sūnų Edviną sako P. Macas.

Jo pradinės pozicijos buvo geros – tėvai ūkį buvo pradėję modernizuoti, nuo 2018 m. turėjo vieną melžimo robotą. Laima ir Arūnas Macai, iš miesto į kaimą persikėlę 2005 m., nuolat investavo, nes sūnus pažadėjo po studijų perimti modernizuotą ekologinį ūkį. Baigęs LSMU Veterinarijos akademiją, Paulius pažadą tesėjo. Vyresnieji Macai augina grūdus.

„Vakarai! – sako Paulius, žvelgdamas į ūkį, šiuolaikišką fermą, šalia stovinčius išpuoselėtus tėvų namus. – Nuolatinis tobulėjimas, ėjimas pirmyn, technologijų diegimas leido mums pasivyti geriausius Vakarų ūkius. Man lieka dirbti ir tęsti tai, kas jau sukurta senelių ir tėvų.“

Prieš keletą metų Pauliaus pastatytoje fermoje karves melžia, mėšlą surenka ir pašarus pristumia Lely robotai, o technikos parke vyrauja John Deere spalvos. „Matau ne krizę, o perspektyvą“, – drąsiai sako P. Macas. Vienintelis jį nuvylęs dalykas yra ekologinis ūkininkavimas.

Robotus valdyti moka visa šeima

„Kai turi konkrečių planų ir viziją, koks ūkis turi būti, lengviau siekti tikslo“, – sako Pauliaus mama Laima Macienė, beveik prieš 20 metų su vyru perėmusi savo tėvų ūkį. Jų pradžia buvo sunkesnė, bet moteris laiminga, kad galėjo sūnui padėti tvirtus pamatus.

„Mums teko išgyventi įvairių akimirkų, ne kartą galvojau, koks kipšas mane nešė į kaimą. Bet susidoroji, praeina viskas, ir vėl gerai“, – šypsosi L. Macienė. Pradėję nuo mažesnių paramos projektų, Macai pamažu įsidrąsino ir nėrė į gilesnius vandenis. Diegiant technologijas, kurios, pasak Laimos, pirmiausia buvo reikalingos dėl darbuotojų trūkumo, prasidėjo ūkio virsmas ir kitoks gyvenimas. Prieš keletą metų modernizavimo estafetę perėmė sūnus.

Šiems metams baigiantis pienines karves laikantys ūkininkai gali įkvėpti gaivesnio oro gurkšnį – nuo spalio pieno supirkimo kaina pradėjo didėti ir dabar yra gana gera. „Niekada dar nebuvo, kad spalį kiltų kaina, tai labai neįprasta. Manau, tokius pokyčius lėmė žaliavinio pieno trūkumas – jo trūksta ne tik Lietuvoje, pieno gamyba tiek neauga, kiek vartojimas“, – sako Paulius.

Tačiau tokios tendencijos signalizuoja, kad 100–150 karvių ūkis netrukus jau gali būti laikomas mažu. Prieš 6–7 metus Pauliui viešint Nyderlanduose ūkininkai sakė, kad optimaliausias ūkis, iš kurio galima gyventi, yra su dviem melžimo robotais. Pernai jie pripažino, kad gyvenimas šį teiginį pakoregavo – oriai gyventi reikia 4 robotų.

„Tas pats ir pas mus vyksta. Net neabejoju, kad ir man dviejų robotų nepakaks. Kol kas tai tik svajonės ir planai, bet perspektyva yra tokia“, – ūkio be plėtros ūkininkas neįsivaizduoja.

Antrasis, naujos kartos Lely robotas, ūkyje pradėjo dirbti 2022 metais. Lely robotus šeima rinkosi dėl šio gamintojo požiūrio kuo mažiau varžyti karvę. „Turbūt visos automatinės melžimo sistemos geros, bet šita man labiau patinka, nes yra visiškai savanoriška ir jai nereikia selekcinių vartų“, – paaiškino Paulius.

Jis vienas pirmųjų Lietuvoje įsigijo naujo modelio mėšlo surinkimo robotą Lely Discovery Collector, kuris mėšlą surenka ir nuvežęs į tam skirtą vietą išpila. Ūkininkas vertina roboto saugumą – karves jis apvažiuoja arba sustoja, netrukdo joms ėsti. „Robotas visai neerzina karvių, jos ramios, vadinasi, daugiau suėda pašarų ir daugiau duoda pieno“, – Paulius patenkintas pasirinkimu.

Robotus valdyti ir juos prižiūrėti moka visa šeima, tad gali vieni kitus pakeisti. Net ir robotų turintys kaimynai, reikalui esant, gali pavaduoti. „Aplink Tauragę, Šilalę, Šilutę yra daugiau robotizuotų ūkių, nes žemės šiame krašte labiausiai tinka gyvuliams auginti. Todėl ir servisai mūsų krašte kuriasi“, – pastebi P. Macas.

Karvių gerovė užtikrinta

Ūkyje dominuoja holšteinizuotos Lietuvos juodmargės. Karvių genetika nuolat gerinama su kokybiška holšteinų sperma, atsižvelgiant į svarbiausius rodiklius – kad tiktų robotizuotam melžimui, su lengvo veršiavimosi indeksu. Pagal poreikį perka ir seksuotą spermą.

Vidutinis dienos primilžis iš karvės – 24 l, per metus – iki 7,5 tonos. Daugiau melžti, ekologiškai ūkininkaujant, Pauliaus teigimu, nėra galimybių. „Kaip ekologinio ūkio produktyvumas geras, sakyčiau, pasiektos lubos“, – konstatuoja jis.

Mažesnis karvių produktyvumas mažiau kenkia karvių sveikatingumui, net mastitas nėra didelė problema. „Robotinis melžimas tam turi įtakos, nes karvės dažniau melžiasi, vidutiniškai iki 3 kartų per dieną“, – paaiškina Paulius. Jo ūkyje robotai melžia po 60–65 karves, nes iš 140 dalis visuomet būna užtrūkusių – veršiuojasi karvės ištisus metus.

Veršiavimosi problemų irgi nėra, nes karvės normalaus įmitimo, apvaisinamos su tinkamai parinkta sperma, užtrūkusios laikomos erdviuose, gausiai pakreiktuose garduose, šiltuoju metų laiku jos ganosi, tad veršiuojasi lauke, tai irgi palankiai veikia jų gerovę.

„Mūsų tvartas naujai statytas, vietų daugiau nei karvių, įrengta mociono aikštelė, ventiliacija gera, apšvietimas pritaikytas, tad gyvuliams sudarytos tikrai geros sąlygos“, – džiaugiasi Paulius.

Kadangi ateitį siejo su pieno ūkiu, jis LSMU Veterinarijos akademijoje baigė veterinarinės medicinos studijas, tačiau veterinarijos gydytoju nedirbo. Studijos, pripažįsta, nebuvo prie širdies, bet mokėsi, žinias kaupė jas vertindamas per pieno ūkio prizmę, todėl daugelis dalykų dabar praverčia kasdienėje ūkio veikloje.

„Gyvenimo ironija – veterinarijos gydytoją samdome“, – juokiasi Paulius. Jam nereikia aiškinti, kaip svarbu prižiūrėti bandą, norint išvengti ligų, rūpintis profilaktika, todėl visa tai patiki profesionalams – kartą per savaitę ūkyje apsilanko veterinaras, kuris atlieka visas būtinas rutinines procedūras.

Studijuodamas Paulius sutiko grupės draugę Agnę. Ji ruošėsi tapti smulkiųjų gyvūnų veterinare, tačiau pažintis su Pauliumi ir santuoka planus pakeitė – ėmėsi gydyti galvijus, dirbo bendrovėje. Dabar jos svarbiausios pareigos būti mama – metukų laiko sūnus reikalauja viso mamos dėmesio.

Nevengia eksperimentų

Tvarte (150 vietų), kurį šeima statė savo jėgomis, dar yra laisvos vietos, tad piendavėms nereikia kovoti nei dėl priėjimo prie pašarų, nei prie vandens. Pašarai dukart per dieną išdalijami su pašarų maišytuvu-dalytuvu, robotas juos nuolat pristumia, todėl karvėms niekada netrūksta šviežių pašarų ant šėrimo stalo, tai mažina ir hierarchines kovas dėl jo.

Visas ūkyje atvestas telyčias palieka pakaitai, o veršelius parduoda. „Buliukams penėti trūksta ir vietos, ir technologinių žinių, kaip paruošti jiems tinkamus ir nebrangius pašarus, nes šerti juos baltymingais melžiamų karvių pašarais nuostolinga. Todėl juos parduodame mažus“, – sakė Paulius.

Pašarams gamina kukurūzų ir žolės silosą, šiek tiek javų užaugina į robotus dedamiems koncentruotiesiems pašarams. Į ritinius, kurių savikaina didelė, suka tik šieną veršiukams. „Neturime ir brangių silosinių su sienomis ir neplanuoju į jas investuoti. Silosą dedame į kaupą ir tai mums tinka“, – Paulius žino, kur gali sutaupyti.

Šiemet pirmą kartą jis gamino grūdainį – kukurūzus dėjo ir į rankovę. „Technologija pasiteisino, kitais metais didinsiu grūdainio kiekį, nes jis išsaugo daugiau krakomolo negu silosas“, – sako ūkininkas, pridūręs, kad ir ekologiškai ūkininkaujant jam pavyksta užauginti gerą kukurūzų derlių – 30–32 t/ha.

Pievose dominuoja azotą kaupiantys ir baltymų turintys dobilai, šunažolės. Liucernos šiame krašte neauga – dirvožemis netinka. Pievas nuolat atnaujina, dalį dar visai tinkamų ganyti kartais šienauja tik dėl to, kad jos netaptų daugiametėmis. Žolės derlius per sezoną, šienaujant 3 kartus, vidutiniškai siekia iki 30 t/ha. Šiemet didžiausią derlių davė pati vertingiausia pirmoji žolė, vėliau jos kiekis kentėjo nuo sausros.

Kukurūzams ir pievoms tręšti sunaudojamas fermoje sukauptas skystas mėšlas. „Laiku patręšus su srutomis, žolių derlius užauga neblogas. Žinoma, efektyviau būtų taikyti įterpimo technologiją, bet šios investicijos lieka ateičiai“, – sako Paulius.

Racioną sudaro jis pats, pagal poreikį konsultuojasi su specialistais. „Turime automatizuotas sistemas, bandos valdymo programą, viską žinome ir matome, todėl labai lengva daryti raciono korekcijas, jeigu jų reikia“, – be technologijų ūkininkas darbo jau neįsivaizduoja.

Paulius sėja ir ankstyvesnių, ir vėlyvesnių kukurūzų veislių. Ankstyvesnės gerai dėl to, kad nesunku traktoriams į dar sausus laukus įvažiuoti, be to, ir grūdai geresnės kokybės, sausesni, nes juos džiovinti yra brangu.

Kitais metais planuoja sėti sojų. „Jau yra auginančių, pabandysiu ir aš. Labai įdomu, kaip seksis. Bet tai vienintelė galimybė, kuri galbūt dar leistų padidinti karvių produktyvumą“, – sako jis.

Tai bus ne pirmas jauno ūkininko eksperimentas. Jis bendradarbiauja su keliais sėklų tiekėjais ir savo laukuose išbando 10–12 kukurūzų veislių ir 9 žolių sėklų mišinius. „Tenka paaukoti šiek tiek lauko, bet man tai ir įdomu, ir naudinga. Pavyzdžiui, pasiteisinusias veisles rinkai pasiūlys gal dar už poros metų, o aš jas būsiu naudojęs jau kelerius metus. Tad ir eksperimento su sojomis imsiuosi“, – naujovės jauną ūkininką traukte traukia.

Ekologija ūkiui tarsi inkaras

Paulius tvirtai apsisprendęs – po trejų metų, kai tik baigsis įsipareigojimai, ekologiškai neūkininkaus. „Neverta. Nei išmokos, nei vos 2–3 papildomi centai už pieną nekompensuoja mažesnio primilžio, o kur dar reikalavimai, įsipareigojimai, patikros. Nors ūkininkauju sąžiningai, jos vis tiek kelia vidinį nerimą. Ir išmokos taip pat jau neskatina ekologiškai ūkininkauti“, – sako P. Macas.

Jis netiki, kad Lietuva padidins ekologinius plotus, nes bent daliai ūkininkų tai neša nuostolius. „Be abejo, gyvulininkystė ir ekologija tarpusavyje dera. Bet ekologinis ūkininkavimas galbūt labiau tinka mažesniems ūkiams. Mums, ypač galvojant apie plėtrą, ekologija yra tarsi inkaras. Iš to paties žemės ploto, kurį dirbu, augindamas pašarus neekologiškai galėčiau dar dvigubai tiek karvių pašerti ir gauti daug didesnį primilžį“, – savo motyvus dėsto ūkininkas.

L. Macienė priduria, kad vien tik vertinant kukurūzų derlių „skirtumai akis bado“ – jis perpus mažesnis, piktžolių naikinti negali, žemė išnaudota, o kūlimas kainuoja tiek pat.

Todėl ateities planuose, atsisakius ekologinio ūkio statuso, – investicijos į dar vieną fermą. Technikos bazė sukomplektuota, visi padargai apynauji, žemės yra pakankamai dar daugiau kaip 100 karvių pašerti, tad ūkio plėtra, pasak Pauliaus, neišvengiama.

Jis naudojasi ES parama kiek tik įmanoma, vienam projektui dar nesibaigus jau pradeda kitą, drąsiai ima paskolas, kurios leidžia plėsti pieno ūkį ir investuoti. „Man tai nekelia streso. Ir aš pirma paimu paskolą, tada galvoju, kaip grąžinsiu. Tai yra tarsi variklis. Nes jeigu pirma galvočiau, kaip ją reikės grąžinti, turbūt nė vienos nebūčiau paėmęs“, – juokiasi Paulius, pridūręs, kad paskolos verčia ūkininkauti racionaliai, siekiant maksimalios naudos, laikytis finansinės drausmės, kartu ir labai neapriboja jaunos šeimos poreikių.

Labiausiai gailisi, kad, kol dar galėjo naudotis jaunojo ūkininko parama ir didesniu intensyvumu, ėmė supaprastintas paramas, užuot teikęs ūkio modernizavimo projektą. „Tokie projektai yra didelė varomoji jėga eiti pirmyn“, – pripažįsta Paulius.

Į technologijas jis sako investuojantis ne todėl, kad jos greitai atsipirktų, o kad galėtų našiau dirbti ir daugiau produkcijos užauginti ar pagaminti – tai nuolatinis ūkio, kaip ir kiekvieno verslo, procesas.

Sunkiausia – įveikti nestabilumą

Paulius aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje – yra Lietuvos ūkininkų sąjungos prezidiumo narys, Tauragės skyriaus vicepirmininkas, nuolat dalyvauja ūkininkų akcijose. „Manau, kad per pieno akciją, traktorių žygį buvome išgirsti, ir tai signalas, kad turime garsiau išsakyti savo reikalavimus, nors gal ne taip radikaliai, kaip senųjų Europos šalių ūkininkai. Bet problemų daug ir turime jas viešinti“, – P. Macas ragina ūkininkus būti aktyvesnius.

Jo įsitikinimu, ne maža pieno kaina, o nestabilumas yra blogiausias dalykas, kuris labai apsunkina visų – ir mažų, ir didelių ūkių – veiklą. Jeigu pieno kaina būtų stabili nors pusę metų, ir tai jau būtų lengviau planuoti veiklą, nuspręsti taupyti ar investuoti. „Nepalengvina ūkininkavimo ir nuolat besikeičiantys politiniai sprendimai, kartais visai nelogiški, nauja deklaravimo sistema ir kiti pokyčiai“, – atvirai kalba P. Macas.

Tačiau kad ir kaip būtų, Paulius priekyje mato žalią šviesą ir dideles pieno ūkių galimybes. „Jeigu jau nebankrutavome per pačias didžiausias krizes, tai išgyvensime ir toliau. O svyravimai žemės ūkyje neišvengiami“, – toks racionalus požiūris jauno ūkininko gyvenimą gerokai palengvina.