Elniai priklauso atrajotojams, kurių mityboje vyrauja žalia ląsteliena. Norint užtikrinti efektyvesnį žolinių pašarų panaudojimą, įvairesnę mitybą, aptvaruose auginamų elnių racioną reikia papildyti.

Natūraliai laukinių atrajotojų (elnių, danielių) mityboje, atsižvelgiant į augalų vegetacijos laikotarpį, medžių ir krūmų lapai bei ūgliai sudaro 22–70 proc. raciono, žolinė augalija ir žemės ūkio augalai – 3–64, puskrūmiai – 5–34 procentus. Jų didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų specifinė sudėtis, pH ir fermentų aktyvumas sudaro optimalias sąlygas efektyviai virškinti ir celiuliozę.

Aptvaruose laikomų elnių ir danielių mityba labai skiriasi nuo natūralios, miškuose gyvenančių laukinių gyvūnų mitybos, jie turi ribotą buveinių ir pašarų pasirinkimą, o tai daro poveikį virškinimo sistemos vystymuisi ir turi įtakos sveikatos būklei ir gerovei. Todėl rekomenduojama įvairinti aptvaruose laikomų laukinių atrajotojų pašarus, atsižvelgiant į virškinimo sistemos fiziologinius poreikius.

Elnių racionas ūkių sąlygomis – skurdus

Laukinių atrajotojų mityba pasižymi dideliu pašarų selektyvumu su sezoninėmis morfologinėmis adaptacijomis dėl pašarų kokybės ir prieinamumo pokyčių.

Tyrimais nustatyta, kad tauriųjų elnių prieskrandžio morfologinė ir aplinkos būklė rudenį skiriasi nuo ūkiuose auginamų elnių mitybos – pasirinkimas, palyginti su laukiniais, miške gyvenančiais gentainiais, yra ribotas. Tokia aplinka veikia gyvūnų prieskrandžio mikrobiotos sudėtį.

Ūkyje laikomų elnių didžiajame prieskrandyje sausųjų medžiagų ir rūgščiais tirpalais išplautos ląstelienos frakcijos buvo mažiau negu laukinių. Pašaro likučių analizė parodė menką elnių raciono įvairovę ūkių sąlygomis. Tai turėjo įtakos didžiojo prieskrandžio mikrobiotos populiacijai. Ūkiuose laikomų tauriųjų elnių, kurių mityba daugiausia sudaryta iš žolės, medžių lapų, koncentruotųjų pašarų ir specialių pašarų priedų, prieskrandžio būklė, palyginti su laukiniais jų bendraamžiais, pakinta (Animals 2019, 9).

Tyrimai rodo, kad ūkyje auginami elniai turėjo didžiausią Campylobacter spp. ir bendrą anaerobinių bakterijų skaičių, tačiau mažiau Clostridium spp.

Pagal M. Budny ir kt. (2021), daugiamečių gluosnių maistinės savybės ir funkcionalumas vertinamas kaip nuolatinių ar papildomų pašarų šaltinių ūkiuose įdiegimas periodiškai prieinamų sklypų forma, arba naudojant skirtingo smulkumo gluosnių frakcijų stiebus (ūglius). Taip šėrimas tampa panašus į natūralų maitinimąsi, efektyviau užtikrinamas elnių stambiųjų pašarų poreikis ir palaikomas virškinimo sistemos balansas, mažinamas neigiamas poveikis aplinkai.

Diegiant minėtus sprendimus ūkyje sumažėja gamybos kaštai ir kartu padidėja su žalinimu susijusios veiklos. Tirpūs gluosnių angliavandeniai turi teigiamos įtakos ėdamumui ir pašaro virškinamumui. Lietuvoje auginamų gluosnių ūglių derlingumo vidurkis yra 18–20 t/ha.

Angliavandenių įtaka pašarų ėdamumui

Ar tirpių angliavandenių kiekis jaunuose rinktinių veislių gluosnių ūgliuose gali nulemti augalų patrauklumą elniniams? Siekiant nustatyti, ar tirpių cukrų koncentracija turi tam įtakos, buvo atliktas eksperimentas su Lenkijos ūkiuose auginamais tauriaisiais elniais ir danieliais.

Vertintų gluosnių veislių vienmečiai ūgliai, surinkti sausio viduryje, buvo mažiau patrauklūs gyvūnams negu skinti pavasarį ir vasarą. Tauriesiems elniams ir danieliams labiausiai patiko S. cordata ir S. laurina veislių gluosniai (naršymo pažeidimo požymių pastebėta iki 30 proc. ūgliuose). Cukraus kiekis gali turėti įtakos elninių mitybos pomėgiams, nes sausį nuskintuose S. cordata ūgliuose buvo daug daugiau tirpių angliavandenių (apie 52 proc.) negu tuose, kurie buvo nuskinti liepos pabaigoje. Tačiau statistinė analizė neatskleidė reikšmingų koreliacijų tarp naršymo pažeidimo sunkumo pavasarį ir vasarą bei tirpių cukrų kiekio vertintose gluosnių veislėse.

Šie atradimai rodo, kad tirpūs angliavandeniai neveikia kaip tipiški tauriųjų elnių ir danielių atraktantai (natūralios arba sintetinės lakiosios medžiagos vabzdžiams privilioti). Reikia atlikti tolesnius tyrimus, siekiant nustatyti, ar danieliai ir taurieji elniai nejaučia saldaus skonio dėl atitinkamų receptorių nebuvimo, dėl per mažos cukraus koncentracijos gluosnių ūgliuose ar dėl kitų junginių, tokių kaip fenoliai, kurie maskuoja saldų gluosnių ūglių skonį.

Gluosnių cheminė sudėtis priklauso nuo veislės ir dirvožemio kokybės, ypač nuo drėgmės kiekio. Jaunuose skirtingų veislių gluosnių ūgliuose nustatyta nuo 2,1 iki 6,9 proc. tirpių cukrų, tarp kurių kiekybiškai vyravo gliukozės kiekis. Elniams angliavandenių kiekis gluosnių ėdamumui didelės įtakos neturėjo, todėl daroma prielaida, kad turi įtakos kiti tirpių angliavandenių cheminiai junginiai.

Gali būti, kad yra kiekybiniai ryšiai tarp tirpių cukrų, fenolių ir kitų junginių, kurie lemia pašaro patrauklumą elniniams, todėl, renkantis gluosnių rūšis ir įveisiant plantacijas aptvaruose, rekomenduojama atsižvelgti į gluosnių cheminę sudėtį („Agriculture“, 2021/11).

Tiek miškuose, tiek aptvaruose auginamiems ir veisiamiems elniams, danieliams mineralinių medžiagų trūksta dažnai. Rekomenduojama naudoti laižomosios druskos briketus, taip pat mineralinius papildus, kuriuose yra makroelementų (kalcio, fosforo, natrio, magnio, mangano, cinko), profilaktiškai rudenį ir pavasarį įterpiant jų iki 1,5 proc. į laukinių atrajotojų pašarus. Elnių, danielių racioną būtina papildyti mineralinėmis medžiagomis ir dėl ragų augimo intensyvumo bei simetriškumo užtikrinimo.